Seras Vinstonas Čerčilis (Winston Leonard Spencer Churchill, 1874-1965 m.) britų politikas, Didžiosios Britanijos premjeras, Nobelio literatūros premijos laureatas (1953 m.). V. Čerčilis nugyveno ilgą ir ryškų gyvenimą. Jis mokėsi akmenskaldžio ir sodo architekto amatų, buvo karininkas, karo korespondentas, redaktorius ir dailininkas, rašytojas, istorikas, o nuo 25 metų pusę amžiaus vairavo politinį Didžiosios Britanijos gyvenimą. Jis tapo viena ryškiausių pasaulio istorijos figūrų.
Ankstyvieji gyvenimo metai
Vinstonas Čerčilis gimė 1874 m. lapkričio 30 d. aristokratiškoje kilmingų Marlboro kunigaikščių giminei priklausančioje Spenserių Čerčilių šeimoje, bet jo motina buvo gimusi Amerikoje. Praleidęs vaikystę išskirtinėje aplinkoje, 1888 m. V. Čerčilis pradėjo mokytis prestižinėje Londono Harou berniukų mokykloje. Nebuvo labai pažangus mokinys, todėl mokyklos nemėgo.
1893 m. baigęs mokyklą, iš trečio karto išlaikė stojamąjį egzaminą į Sandherste buvusią Karališkąją karo akademiją. Baigęs akademiją, pradėjo karo tarnybą ir kitus penkerius metus dalyvavo mūšiuose trijuose žemynuose, buvo apdovanotas keturiais medaliais ir Nuopelnų ordinu, parašė penkias knygas ir buvo išrinktas į parlamentą, – visą tai pasiekė dar nesulaukęs 26 metų.
Politinė karjera
Tarnaudamas Didžiosios Britanijos kariuomenėje, V. Čerčilis taip pat dirbo laikraščio korespondentu. Rašė apie Būrų karą Pietų Afrikoje ir pats pateko į laikraščių antraštes, kai pabėgo iš tos šalies karo belaisvių stovyklos. 1900 m. grįžo į Angliją pradėti politinės karjeros. Buvo išrinktas į parlamentą ir įvairiuose ministrų kabinetuose ėjo vidaus reikalų ministro ir pirmojo admiraliteto lordo (už karinį jūrų laivyną atsakingo ministro) pareigas. 1915 m., žlugus vienai karinei kampanijai, buvo priverstas atsistatydinti. Nusprendė vėl įstoti į kariuomenę ir Prancūzijos apkasuose vadovavo karališkųjų škotų šaulių šeštojo bataliono vyrams. 1917 m. sudarius naują vyriausybę, tapo ginkluotės ministru. Iki 1929 m. V. Čerčilis įvairiais metais užėmė visus svarbiausius ministrų postus, išskyrus užsienio reikalų ministro.
1929 m. jis atitolo nuo savo – konservatorių – partijos. Prasidėjo V. Čerčilio gyvenimo laikotarpis, žinomas kaip „nemalonės metai“. Jis tęsė rašytojo veiklą ir parašė labai daug straipsnių ir knygų, kurios buvo noriai leidžiamos. V. Čerčilis buvo vienas iš nedaugelio žmonių, didėjantį Hitlerio pavojingumą suvokusių gerokai prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią, ir pirmasis išreiškęs savo susirūpinimą.
Antrasis pasaulinis karas
1939 m. V. Čerčilio pranašystės išsipildė – prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. 1940 m. jis tapo ministru pirmininku ir vadovavo Didžiajai Britanijai sunkiais karo metais, savo įkvepiančiomis kalbomis žadindamas britų tautos viltį ir ryžtą. Jo griežtas atsisakymas pripažinti pralaimėjimą ar derėtis su naciais paskatino britus pasipriešinti, ypač karo pradžioje, kai Didžioji Britanija vienintelė aktyviai priešinosi Hitleriui. Vis dėlto, pasibaigus karui V. Čerčilis pralaimėjo rinkimus. Tačiau jis neprarado gebėjimo teisingai suprasti, kaip pakryps ateities įvykiai, ir tai įrodo Fultone, Misūrio valstijoje, jo pasakyta garsioji kalba apie sovietinių komunistų grėsmę, kurioje jis pavartojo gerai žinomą posakį apie „geležinę uždangą“.
„Jungtinės Europos Valstijos“
1946 m. V. Čerčilis Ciuricho universitete pasakė kitą garsią kalbą, kurioje propagavo „Jungtines Europos Valstijas“, ragindamas europiečius nusigręžti nuo praeities baisumų ir žvelgti į ateitį. Jis pareiškė, kad Europa negali sau leisti ir toliau tempti praeities žaizdų sukurstytos neapykantos ir keršto naštos ir kad pirmasis žingsnis atgaivinant Europos teisingumo, gailestingumo ir laisvės „šeimą“ būtų „sukurti kažką panašaus į Jungtines Europos Valstijas. Tik taip šimtai milijonų sunkiai dirbančių žmonių galės atgauti paprastus džiaugsmus ir viltis, dėl kurių verta gyventi“.
Taip 1949 m. gegužės 5 d. buvo įsteigta Europos Taryba, kurios pirmajame posėdyje dalyvavo pats V. Čerčilis. Mintį suformuoti „Europos kariuomenę“, kuri gintų žemyną ir suteiktų tam tikrų galių Europos diplomatijai, pirmasis taip pat iškėlė V. Čerčilis.
1965 metų sausio 30 d., sulaukęs 90 metų, Čerčilis iškeliavo Anapilin ir paliko savo gyvenimo moterį Klementiną, dar suspėjęs su ja atšvęsti auksinį bendro gyvenimo jubiliejų. Klementina pergyveno vyrą 12 metų, ji mirė 1977 m. Jiedu susilaukė penkių vaikų, iš kurių išgyveno keturi, ir nugyveno kartu daugiau kaip pusę amžiaus.
Teikęs Europos ir viso pasaulio gyventojams įkvėpimą, telkusį juos bendrai kovai su nacizmu ir fašizmu, Vinstonas Čerčilis tapo varomąja integracijos jėga ir aktyviu kovotoju dėl jos.
