Ak, kokių puikių prisipažinimų išgirdome pastarosiomis dienomis! Barackas Obama mums pasakė, kad, pasirodo, jis nepakankamai įvertino rusų dezinformacijos kampanijų ir kibernetinių atakų įtaką JAV prezidento rinkimų kampanijos metu. Puikiai suprasdamas, kad Vladimiras Putinas yra Amerikos priešas. Nuo savo viršininko neatsilieka ir darbą baigiančios administracijos gynybos ministras Ashas Carteris, dabar jau pareiškęs, kad Rusija nieko nenuveikė kovoje su ISIS Sirijoje, o vietoj to kaunasi su nuosaikiąja opozicija, kad sustiprintų Assado režimą, kad visi Maskvos veiksmai prieštarauja jos pažadams, o Putinas savo politikos sėkmę matuoja pagal tai, „kokio lygio diskomfortą jis sukelia likusiam pasauliui“.
Tik pamanykit. Mūsų lyderiai pagaliau praregėjo ir pagaliau susiprato. O svarbiausia – kaip laiku! Čia jau net netinka sakyti „geriau vėliau nei niekada“, mat yra gyvenime situacijų, kai vėliau – tai jau per vėlai. Per vėlu ne tik 2016-aisiais rusų nužudytiems tūkstančiams sirų vaikų (tame tarpe, ir panaudojant padegamąsias kasetines bombas). Per vėlu ir Amerikai, kur į Baltuosius rūmus netrukus įžengs Rusijos statytinis, per vėlu, be abejo, ir visam likusiam pasauliui.
Beje, ir mūsų pseudoprezidentas Donaldas „Trimis Milijonais Mažiau Balsų“ Trumpas nelygiavertėje kovoje su objektyvia realybe buvo priverstas pro sukąstus dantis pripažinti, kad rusų kibernetinės atakos vis dėlto įvyko, tačiau vis tiek sugebėjo iki minimumo sumažinti Rusijos vaidmenį, į vieną krūvą suplakęs „Rusiją, Kiniją, kitas šalis, grupes ir asmenis už JAV ribų“. Aš jokiu būdu nesiimsiu idealizuoti Kinijos, tačiau reikia turėti ypatingai lakią vaizduotę, kad įsivaizduotum kinų programišius, vykdančius savo šalies vyriausybės užduotis, turinčias padėti į aukščiausią JAV valdžią ateiti antikiniškų nuotaikų asmeniui – arba net ne lakią vaizduotę, o, greičiau, labai menką intelektą.
Tuo metu, kai Nacionalinės žvalgybos direktorius Jamesas Clapperis racionaliai dėsto, kad pamatuoti rusų programišių pavogtos medžiagos įtaką prezidento rinkimų rezultatams yra neįmanoma (nors nuo savęs pridursiu, kad skirtumas tarp visų įmanomų visuomenės nuomonės apklausų ir rinkimų rezultatų verčia rimtai susimąstyti), Trumpas, be abejo, tiksliai žino, kad „nebuvo jokios įtakos rinkimų rezultatams“.
Suprantama, kad jis negalėjo pasakyti nieko kito. Ypač kai tie patys 2 865 075 balsai (kitaip tariant, 2 % visų rinkėjų), kuriais jis pralaimėjo savo varžovei visuotiniuose rinkimuose, lydės jį kaip tylus priekaištas iki pat jo kadencijos pabaigos (dar niekada mūsų netobulos netiesioginės prezidento rinkimų sistemos istorijoje nėra buvę tokio akivaizdaus kontrasto tarp rinkikų ir rinkėjų balsų). Tokiomis sąlygomis net nedidelė Rusijos informacinių diversijų įtaka galėjo suvaidinti lemiamą vaidmenį, tad šis abejotino legitimumo prakeiksmas slėgs Trumpo prezidentavimą dar labiau, nei abejotinos Obamos gimimo vietos prakeiksmus (juo labiau, kad ir abejonių priežastis yra kur kas rimtesnė).
Tačiau ir tokiomis aplinkybėmis Trumpui vis tiek derėjo kuo greičiau ir ryžtingiau atsiriboti nuo rusų pseudofiurerio, o ne rašinėti savo „Twitter“ paskyroje, kokie kvailiai yra tie, kurie nenori draugystės su Rusija, be kurios dalyvavimo, neva, neįmanoma išspręsti kai kurių problemų. (Nestebina ir tai, kad „Twitter“ yra vos ne vienintelis informacinių technologijų produktas, kurį Trumpas perprato ir naudoja; visa tai, kas reikalauja platesnių nei į 140 simbolių telpančių minčių, jam, akivaizdu, yra per sudėtinga.)
O iš tiesų viskas, žinoma, yra atvirkščiai: kvailiai, tiksliau, idiotai ir padugnės, yra kaip tik tie, kas trokšta gerų santykių su nacistine Rusija, pagrindine pasaulio agresore ir didžiausia mūsų laikų blogio skleidėja, pagal melagysčių, supuvimo ir įžūlumo lygį seniai pranokusia praeities nacius.
Pabrėšiu – reikalas net ne tame, kad „mes norėtume gerų santykių su rusais, tačiau jie nenori ir eilinį kartą mus palieka“ (nors, be abejo, nenori ir meta – tačiau dauguma Vakaruose net to suprasti nenori!), o tame, kad draugystė ir bendradarbiavimas (bet kokiais klausimais!) su Absoliučiu blogiu yra kategoriškai nepriimtinas tiek iš moralinio, tiek iš praktinio požiūrio. Kodėl? Pažiūrėkite straipsnio pradžią, visa tai praktiškai mano žodžiais paaiškino Carteris (tik kur jis anksčiau buvo, ką?). Ir net jei į Žemę įsiveržtų ateiviai, reikėtų bendradarbiauti su jais kovoje prieš Rusiją, o ne atvirkščiai. Visų pirma, akivaizdu, kad ateiviai yra protingos būtybės. Juk pastatyti tarpžvaigždinį laivyną, tai čia ne trimetrinius gaidžius iš mėšlo lipdyti (šis palyginimas ne šiaip sau: vienas Jakutijos kaimas Naujųjų metų proga pasipuošė trijų metrų gaidžio skulptūra, kurią vietos menininkas sukūrė būtent iš šios medžiagos; vėliau menininkas kaimą pradžiugino ir iš mėšlo pagamintu tanku). Antra, konstruktyvaus bendradarbiavimo tikimybė su mums nepažįstamais ateiviais iš kitos planetos vis dėlto yra didesnė, nei su mums labai gerai žinomais rusais. Nes bet koks teigiamas skaičius vis tiek yra didesnis už nulį.
Jūsų dėmesiui, štai dar keli įdomūs faktai:
Politinių kalinių skaičius Rusijos Federacijoje per metus išaugo daugiau nei dvigubai.
84 % politiškai motyvuotų nuosprendžių buvo paskelbti asmenims už pasisakymus internete.
Rusijos tyrimų izoliatoriuose ir policijos poskyriuose per 2016 metus žuvo 99 žmonės.
Vidaus reikalų ministerijos Maskvos apskrities skyrius įsigijo ugniasvaidžių už 8 milijonus rublių.
Čečėnijos parlamento pirmininkas Mahomedas Daudovas atvirai paragino susidoroti su internetinės naujienų svetainės „Kavkazkij uzel“ („Kaukazo mazgas“) vyriausiuoju redaktoriumi Grigorijum Švedovu.
Kitas rusų „parlamentaras“, buvęs Karelijos įstatymų leidėjų vicepirmininkas Ivanas Romanovas (be abejo, partijos „Vieninga Rusija“ narys), pagaliau buvo nuteistas už daugkartinius nepilnamečių prievartavimus, tačiau apie Rusijoje karaliaujančią supuvusią sistemą daugiausiai pasako net ne tai, o pats faktas, kad nuo vaikystės turėjęs diagnozuotą protinį atsilikimą asmuo sugebėjo padaryti tokią įspūdingą politinę karjerą.
Jogos mokytojas Dmitrijus Ugajus bus teisiamas „už neteisėtą misionierišką veiklą“, t.y. už paskaitą apie jogos filosofiją. Ir taip toliau, ir panašiai. Visko nė neišvardinsi.
Kažkas suskubs man prieštarauti: bet juk visa tai yra režimas, ne šalies žmonės. Jei yra noro, galima pakalbėti ir apie žmones. Prieš Naujuosius metus rusų televizijos kanalus užvertė krūvos žiūrovų laiškų, su reikalavimus šiais metais nerodyti jau tradiciniu tapusio ir per kiekvienas šventes rodomo 1975-ųjų metų filmo „Likimo ironija“, nes jame vaidina Barbara Brylska, „džiūgavusi, kai sudužo mūsų lėktuvas“. Vargšai žmogeliai socialistinio kino žvaigždę supainiojo su žurnaliste Božena Rynska (beje, gimusia tais pačiais 1975-aisiais); beveik 200 tūkstančių rusų savanoriškai pasirašė internetinę peticiją, reikalaujančią iš pastarosios atimti pilietybę. O žinote, kiek žmonių susirinko į to paties Tu-154 lėktuvo aukų pagerbimo iškilmes? 50 žmonių. Net ne visų beveik šimto žuvusiųjų artimieji, jau nekalbant apie svetimus žmones.
Rusams visai nesvarbu, ko nekęsti – svarbu nekęsti. Visai likusiai žmonijai (o ir man pačiam) neapykanta yra jausmas, kuris gali būti labai stiprus, tačiau nuo kurio, kaip ir nuo bet kokios kitos neigiamos emocijos, norisi išsivaduoti. Ir tik rusai (kalbu apie daugumą, ne apie vienetines išimtis) yra, regis, vienintelė tauta Žemėje, kuri trokšta neapykantos ir ja mėgaujasi. Nekęsti, žeminti ir naikinti – viskas, ko jie trokšta, ir viskas, ką jie sugeba. Tai net nesusiję su ideologija, kaip, tarkim, arabų, kuriuos agresyviais daro islamas, atveju. Pas rusus ideologija yra ne priežastis, o pasekmė; jiems visiškai vienodai, kokia atributika pridengti savo blogį – tegu ir provoslaviška, tegu ir sovietine, ar net keistu ir, regis, neįmanomu šių dviejų ideologijų mišiniu, kaip tai daroma dabar.
Kaip tik todėl, viskas, kas yra rusų kultūros sukurta – tai tik nusižiūrėta ar pasiskolinta (o pačių kūrėjų lemtis irgi nepavydėtina). Viskas, ką gali pati Rusija, yra tik destrukcija, degeneracija, purvas ir mirtis. Ji tai atneša ir savo okupuojamoms tautoms bei teritorijoms, ir apskritai pasauliui, ir sau pačiai. Skirtingai nei kiti istoriniai agresoriai, ji ne tik yra nepajėgi nešti kokios nors kultūros kitiems, bet ir normaliai disponuoti pavogtomis gėrybėmis. Tik subjauroti ir sunaikinti. Nuo Rytų Prūsijos iki Kurilų, nuo Suomijos iki Ukrainos, nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iki Vidurinės Azijos, kadaise buvusios iškilios civilizacijos centru – ši taisyklė neturi išimčių. O kadangi rusų tauta su kiekviena karta degraduoja vis labiau, kuo toliau, tuo situacija tampa vis blogesnė.
Rusija negali padėti pasauliui išspręsti jokių problemų. Rusija pati yra problema.
Jurijus Nesterenka
