Lietuva yra turtinga savo istorija, žymiais žmonėmis, meno ir literatūros pasiekimais. Galime didžiuotis, kad augant Europos miestams mūsų kraštas taip pat neatsiliko, nors ir lėčiau, bet jame vis daugėjo miestų ir miestelių, o juose kūrėsi įstaigos žmonių tobulėjimui.
Veiveriai – miestelis Prienų rajono šiaurinėje dalyje, prie kelio Mauručiai – Vinčai – Puskelniai, Veiverių kalvagūbryje. Pirmą kartą Veiverių kaimas minimas 1744 m. Vilniaus sinodo parapijų sąrašuose. Tuo laiku Veiveriai priklausė Kauno parapijai. XVIII a. pabaigoje čia stovėjo koplyčia, kurios vietoje Fredos dvaro savininkas Juozapas Garliauskis (J. Godlevskis ) 1818 m. pastatė medinę bažnyčią. Ji 1853 m. buvo perstatyta į dabartinę mūrinę Šv. Liudviko bažnyčią. Kiek vėliau buvo pastatyta arklių pašto stotis, kuri savo išvaizda priminė klasicizmo stiliaus didikų dvarą. Tuomet Veiveriai tapo svarbia pašto stotimi: čia sustodavo pašto ir keleivių vežimai, iš Petrapilio į Berlyną ir atgal važinėdavo žymūs Rusijos, Vokietijos ir kitų šalių žmonės. Savo svarbą ji išlaikė iki 1859–1860 m., kai buvo atidaryta Varšuvos–Peterburgo geležinkelio linija.
Remiantis Rusijos caro Aleksandro II raštu „Ustav pedagogičeskich kursov dlia litovskovo naselenija v carstve Polskom“, 1866 m. Veiveriuose buvo įsteigti pedagoginiai kursai, turėję vidurinės mokyklos įstaigos teises, o vėliau tapę mokytojų seminarija. Prie seminarijos veikė pavyzdinė pradžios mokykla, skirta būsimiesiems mokytojų seminarijos mokiniams. Mokykla nešė naudą ir seminaristams: jie čia galėjo atlikti praktiką.
Šių kursų – seminarijos tikslas buvo surusinti ir supravoslavinti Lietuvos žmones. Pagal seminarijos nuostatus, į ją galėjo būti priimami lietuvių valstiečių vaikai, kurie, tapę mokytojais, turėjo perduoti nebe lenkišką, bet rusišką dvasią. Nors formaliai į seminariją buvo priimami tik lietuvių valstiečių vaikai, realybėje jų teisės buvo kur kas mažesnės. Veiverių seminarija sutraukdavo įvairių tautybių žmones iš visos Rusijos, kuriuos vietos seniūnas už kyšius „pakrikštydavo“ lietuvių valstiečių vaikais. Nors seminarija rengė mokytojus lietuvių vaikams, seminaristams buvo uždrausta kalbėti ir rašyti lietuviškai, jiems taip pat neleista skaityti lietuviškų knygų. Tokiu būdu kruopštus rusinimas vyko visoje Veiverių apylinkėje. Kratos ir įstatymams nusižengusių žmonių suėmimai tapo dalimi Veiverių kasdienybės. Seminaristai kovojo prieš rusinimo akciją – šį pasipriešinimą itin palaikė mokytojai kanauninkas V. Aleksandravičius ir Tomas Ferdinandas Žilinskas. Pastarasis per 37 darbo metus seminarijoje įvairiais būdais stengėsi pats ir mokė kitus kalbėti lietuviškai, mylėti savo gimtąjį kraštą ir kalbą.
Spaudos draudimo laikotarpiu, Veiverių gyventojai ir seminaristai uoliai skaitė lietuviškas draudžiamąsias knygas ir laikraščius, kuriuos čia pristatydavo knygnešiai. Juozas Andziulis, Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis ir kiti platino draudžiamus lietuviškus raštus, kurie greitai pasklido seminaristams. Matydamas tai, T. F. Žilinskas mokė seminaristus skaityti taip, kad nepamatytų Rusijos agentai, o tuos, kurie raštus skaitė, gyrė ir skatino daugiau mokytis lietuviškai ir rinkti mūsų tautosaką. Seminaristai skaitė „Aušrą“, „Varpą“, „Tėvynės sargą“ ir kitus platinamus draudžiamus laikraščius.
Veiveriai nuo seno pasižymėjo dideliu aktyvumu, kovojant už Lietuvos laisvę, lietuvišką žodį. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Veiveriuose buvo įkurtos kelios lietuviškos draugijos – 1907 m. įsikūrė „Žiburio“ draugijos skyrius (pirmininkas kunigas A. Skaržinskas), įsteigta biblioteka – skaitykla, 1909 – 1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius, kiek vėliau atsirado choras, buvo rengiami vakarėliai.
1905 m. Veiverių mokytojų seminarijos veikla išbudino pasipriešinimo judėjimą. Lapkričio mėnesį seminaristai surengė mitingą, o gruodžio mėnesį – demonstraciją, kurie buvo išvaikyti žandarų. Net ir po šios nesėkmės, gruodžio mėnesį seminarijos ir pradinės mokyklos iniciatyva buvo surengtas mitingas, kuriame įteikta peticija, reikalaujanti, kad lietuvių kalba būtų dėstoma privalomai, nes 90% seminaristų sudarė lietuviai. Taip pat buvo prašoma, kad į pedagogų tarybą būtų įtraukti seminaristų tėvai; kad patys seminaristai nebūtų persekiojami, jiems būtų leidžiama steigti organizacijas. Seminarijos vadovybė nesutiko su tokiais reikalavimais ir 1906 m. mokytojų seminarija buvo uždaryta. Dauguma moksleivių išsivažinėjo, tačiau dalis jų liko, ir atskirose vietovėse prisidėjo prie pasipriešinimo judėjimo. Po metų seminarijos veikla vėl buvo pratęsta, tačiau kai kurie mokytojai buvo atleisti, o seminaristai turėjo kartoti to paties kurso egzaminus. 1914 m. Veiverių seminarija buvo iškelta į Švenčionėlius, kiek vėliau – į Vilnių, o 1915 m. perkelta į Rusiją, kur 1918 m. išleido paskutinę seminaristų laidą ir iš ten jau negrįžo. Veiverių mokytojų seminarija veikė apie 50 metų ir parengė 1025 mokytojus, iš kurių 800 buvo lietuviai. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, buvusiose seminarijos rūmuose buvo įsteigti dviejų metų mokytojų kursai, o 1919 m. T. Žilinsko vardo progimnazija, 1959 m. – mokinių bendrabutis, o nuo 1989 m. A. Kučingio meno mokykla.
Veiverių seminarijos auklėtinių tarpe buvo žymių įvairių sričių veikėjų, pirmiausiai pedagogų – Kazimieras Gylys, Karolis Grinkevičius, Juozas Kairiūkštis, Kazys Kupčiūnas ir kt.
Pedagogai, poetai, rašytojai: Petras Arminas–Trupinėlis, Ksaveras Sakalauskas–Vanagėlis.
Visuomenės veikėjai ir diplomatai: profesionalaus teatro įkūrėjas, dainininkas Petras Kubertavičius, pirmas Jonavos burmistras Juozas Kaunas, kunigas, prelatas, žemės ūkio ministras Mykolas Krupavičius, vidaus reikalų ministras, generolas Kazys Skučas, Lietuvos kariuomenės majoras Antanas Kučingis, akademikas J. Žiugžda, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius ir kt.
Didelė dalis seminaristų mokslus tęsė kitose mokyklose. Baigusieji Veiverių mokytojų seminariją buvo priimami ir į karo mokyklas, nes pagal išeitas programas ši seminarija buvo prilyginta gimnazijai, kai tuo tarpu iš kitų seminarijų moksleiviai buvo priimami tik į praporščikų mokyklas. Todėl Veiverių seminaristų tarpe buvo ir tokių, kurie tapo net generolais.
Veiverių mokytojų seminarija iki Pirmojo pasaulinio karo buvo vienintelė mokytojų rengimo įstaiga Lietuvoje. Pradžioje seminarija buvo anticarinių ir socialistinės teisybės akcijų organizatorė, knygnešystės centras, o vėliau neabejotinai buvo reikšminga kaip lietuvybės židinys.
Literatūra:
Kviklys Bronius Mūsų Lietuva III tomas 2-oji laida Vilnius „Mintis“ – 1991;
Kudirka Juozas Veiverių mokytojų seminarija: 1866-1918 – Vilnius: Periodika, 1970;
Orinas Kęstutis Seniausia lietuviška mokytojų seminarija – Alytus. Albografija, 2006.
Dr. Virginija Elena Bortkevičienė, dr. med. Juozas Prasauskas
