JAV ekonomika auga, nedarbo lygis tolygiai krenta, o akcijos pasiekė rekordines aukštumas. Tad kodėl gi prezidentui Barackui Obamai ir demokratų partijai nebuvo už tai atsidėkota taip, kad jie išvengtų milžiniško sutriuškinimo per antradienį įvykusius vidurio kadencijos rinkimus?
Galbūt todėl, kad pernelyg dideliam skaičiui amerikiečių, ekonomika vis dar yra recesijoje.
Didžioji 2009 m. prasidėjusio ekonominio atsigavimo dalis palietė tik turtingiausius amerikiečius. Tuo tarpu vidurinioji klasė ir vėl buvo pamiršta politikų. Jų atlyginimai ir turtas stagnavo – ir tai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios, pasak apklausų, daugelis šalies gyventojų galvoja, kad ekonomika vis dar yra recesijoje, nors techniškai, ji atsigauti ėmė jau prieš penkerius metus.
„Credit Suisse“ atliktas tyrimas parodė, kad turto ir namų ūkio pajamų santykis šio ekonominio atsigavimo laikotarpiu išaugo iki nuo Didžiosios depresijos išvakarių nematyto lygio. Tai reiškia, kad turtingieji darosi dar turtingesni kur kas greičiau nei visi likusieji, kurie iš vis nepraturtėjo. Turtingieji taip pat gavo apčiuopiamos naudos iš akcijų biržos, kurios vertė nuo 2009-ųjų išaugo daugiau nei dvigubai, kai tuo tarpu vidutinio darbuotojo atlyginimas vos suspėjo kilti kartu su infliacija.
Obamai ir demokratams nepasisekė – turtingesni amerikiečiai yra linkę balsuoti už respublikonus, ir vien to, kad jie per pastaruosius kelis metus tapo turtingesni, neužteko, kad jie pereitų pas mėlynuosius. Turtingesni amerikiečiai taip pat yra linkę aukoti respublikonų kandidatams, įskaitant tuos, kurie po antradienio rinkimų perėmė Senato kontrolę ir padidino savo vietų Atstovų rūmuose skaičių.
Ne visi rinkimai remiasi ekonomika, tačiau nesunku nubrėžti ganėtinai tiesią liniją nuo dabartinės ekonomikos iki niūrių šių rinkimų perspektyvų demokratų partijai. Pasak kelių apklausų, daugelis amerikiečių teigia, kad ekonomika yra svarbiausia juos jaudinanti problema, ir tik 38 proc. šalies gyventojų mano, kad ekonomika yra geros būklės, skelbia neseniai CNN/ORC International atlikta apklausa. Pasak Gallup, tik 35 proc. amerikiečių pritaria tam, kaip Obama ėmėsi spręsti ekonomikos krizę.
Neskaičiuojant vienkartinio BVP smuktelėjimo pirmajame metų ketvirtyje, ekonomika Obamai 2014-aisiais buvo švelnesnė nei anksčiau. BVP per pastaruosius du metų ketvirčius staigiai pakilo į viršų, nedarbo lygis šiemet nukrito beveik visu procentu, ir dabar yra mažesnis nei 6 proc., Dow ir S&P 500 indeksai vis muša rekordus, o Nasdaq indeksas pasiekė nuo 2000-ųjų „dot com“ burbulo nematytas aukštumas.
Tačiau nedarbas bent jau iš dalies krito dėl to, kad darbuotojai sparčiai palieka darbo rinką, o ne dėl visuotinio įdarbinimo bumo. Darbingo amžiaus asmenys meta darbo paieškas – arba dėl ankstyvo išėjimo į pensiją, arba dėl to, kad jie prarado viltį. Tačiau tai reiškia, kad vyriausybės akyse jie jau nebėra „bedarbiai“.
Taip, akcijų kainos yra rekordiškai aukštos, tačiau didžioji dalis amerikiečių neturi akcijų. Vidurinioji klasė, kuri turi šiokių tokių santaupų savo 401(k) sąskaitose, vis tiek neturi pakankamai turto, kad galėtų nedirbti ilgiau nei metus. Iš tiesų, didžioji pelno iš akcijų dalis nukeliavo daugiausiai uždirbantiems amerikiečiams, įskaitant kompanijų vadovus, kurių uždarbis žaibišku greičiu išaugo iki tokio lygio, kad dabar jie uždirba beveik 300 kartų daugiau nei jų darbuotojai, skelbia Ekonominės politikos instituto atliktas tyrimas.
Prisiminkime 1998-uosius, kai prezidentas Billas Clintonas galėjo džiaugtis puikiais vidurio kadencijos rinkimais. Respublikonai tais metais negavo jokių vietų – tai buvo pirmas toks partijos nuopuolis nuo 1934-ųjų.
Clintonui pasisekė – jis prezidentavo „dot-com“ burbulo įkarštyje. Žinoma, tai taip pat didžiausią naudą suteikė turtingiesiems, kaip ir pastarasis akcijų biržos pakylėjimas. Tačiau 1998 m. sėkmės skonį pajuto ir vidurinioji klasė. Nedarbo lygis visus metus išliko žemiau 5 proc. – arti to, ką daugelis ekonomistų laiko pilnu įdarbinimu, o BVP buvo keturis metus trukusio 4 proc. per metus augimo bumo viduryje.
Svarbiausia tai, kad valandinio atlyginimo augimas tais metais daugiau nei dukart viršijo infliaciją – tai buvo didžiausias toks atotrūkis nuo 8 dešimtmečio pradžios. 1998-aisiais vidurinioji klasė tikrai jautėsi turtingesnė ir tai tikriausiai leido jiems kur kas lengviau apdovanoti valdančiąją partiją.
