Nuo tos nepamirštamos 2013-ųjų metų kovo 13 dienos iki šiandien – popiežius Bergoglio jėzuito tėvo Federico Lombardi, Šventojo Sosto spaudos salės direktoriaus, akimis. Žurnale „Famiglia cristiana“ spausdintame interviu tėvas Lombardi pasakoja, kaip jį prieš trejus metus apstulbino žinia, paskelbta kardinolo Taurano apie naująjį popiežių: net jei popiežiaus vardas buvo keliskart šmėkštelėjęs tarp vadinamųjų „papabili“, galimybė, kad jėzuitas gali būti išrinktas popiežiumi, atrodė sunkiai tikėtina.
Lombardi prisimena, kad po naujojo Romos vyskupo išrinkimo duodamas pirmą komentarą, jis pasakė du dalykus, kurie buvo naujovė: Pranciškaus vardas, pasirinktas pirmą kartą, ir tai, kad popiežius kilęs iš Lotynų Amerikos. Pasirinkti tokį vardą. kurio niekas iki tol nebuvo pasirinkęs – ir dar kokį! – reiškė laisvę, drąsą ir aiškumą. Vargšai, rūpinimasis kūrinija, kaip po kelių dienų paaiškino pats popiežius. Atvykdamas iš „pasaulio pakraščių“, kartu atsinešė naują perspektyvą, kitokį požiūrį į problemas, su kuriomis susiduria žmonija ir Bažnyčia šiandienos pasaulyje.
Pranciškus pasiryžo ne tik iškeisti Apaštališkuosius rūmus į Šv. Mortos namus, tačiau ir pakoreguoti iki tol nusistovėjusius darbotvarkės aspektus, santykius su bendradarbiais. „Ne visada buvo lengva išmokti „atsiversti“ į naują stilių, priprasti prie spontaniško kalbėjimo būdo, telefono skambučių, tačiau palaipsniui priėmiau, įvertinau motyvus ir didžiulę jų vertę“, – prisipažįsta Vatikano spaudos salės direktorius, pridurdamas, kad daugelis „tolimųjų“ tai suprato greičiau nei esantys arti.
Kitoks buvo ir asmeninis ganytojiškas santykis su tikinčiaisiais. Naujovė buvo rytinės Mišios Šv. Mortos namuose, kasdien aukojamos grupelei tikinčiųjų, pamokslas, asmeninis kiekvieno pasveikinimas po Mišių. Gebėjimas įtraukti Viešpaties Angelo maldoje dalyvaujančius žmones kviečiant atsiliepti ir melstis kartu. Tėvas Lombardi pažymi, kad jį kaip kunigą labiausiai patraukė tai, kad popiežius per trumpą laiką padėjo suprasti daugeliui tiek Bažnyčios viduje, tiek už jos ribų, kad Dievas juos myli, trokšta, nepavargdamas atleidžia. Vienas tokių pavyzdžių – kai Didįjį ketvirtadienį kalėjime Casal de Marmo Šventasis Tėvas plovė kojas ne tik jaunuoliams, bet ir merginoms bei musulmonams, kaip kad darė dar vyskupaudamas Buenos Airėse.
Popiežiui be galo svarbus yra susitikimas: asmeninis susitikimas su Dievu, bendradarbiais, religiniais lyderiais, tautų vadovais, susitikimas su atskirais žmonėmis ieškant paguodos ir artimumo žodžių. Susitikimai popiežiui Pranciškui tai vienas pagrindinių būdų, padedančių Bažnyčiai dinamiškai veikti ekumeniniame, tarpreliginiame ir tarptautiniame lygmenyje.
„Manau, kad didėja popiežiaus kaip humaniškumo mokytojo autoritetas tiek Bažnyčioje, tiek visame pasaulyje, globalinėje perspektyvoje, – sako Lombardi. Popiežius yra pasaulio scenos veikėjas ir autoritetingai svarsto klausimus, svarbius šio meto žmonijai ir Bažnyčiai. Kalba taikos ir karo temomis, kurios šiandien rūpi tikrai visiems; kalba apie globalizaciją, apie „išmetimo kultūrą“, apie teisingumą, apie būtinumą įtraukti visus žmones į aktyvų savo ateities kūrimą. Popiežius yra patikimas lyderis ir kartu patikimas mokytojas, visų pirma religijos ir moralės srityse. Jo balsą girdi ir pasaulio galingieji, ir vargšai, nes ir galingieji ir vargšai yra vienodai svarbūs žmonijai žengiant į ateitį.“
Kitas dalykas, kurį akcentuoja tėvas Lombardi – popiežius pats eina tikėjimo keliu ir ragina Bažnyčią keliauti, kad ji eitų link pakraščių, kad mes būtume misionieriški mokiniai. Popiežius atnaujino vyskupų Sinodo asamblėjos dvasią, pradėjo Romos kurijos reformą. Lombardi primena ir naujai suskambėjusią „susitikimo kultūrą“. Popiežiui be galo svarbus yra susitikimas: asmeninis susitikimas su Dievu, bendradarbiais, religiniais lyderiais, tautų vadovais, susitikimas su atskirais žmonėmis ieškant paguodos ir artimumo žodžių. Susitikimai popiežiui Pranciškui tai vienas pagrindinių būdų, padedančių Bažnyčiai dinamiškai veikti ekumeniniame, tarpreliginiame ir tarptautiniame lygmenyje, pabrėžia tėvas Lombardi, vardinamas popiežiaus susitikimus: su patriarchu Baltramiejumi, su Maskvos patriarchu Kirilu, naują ekumeninių santykių liniją su evangelinėmis bendruomenėmis ar jo draugystę su rabinu Abrahamu Skorka ir musulmonu Omaru Abboudu bei jų trigubą apsikabinimą prie Raudų sienos, naują ir stiprų ženklą. Tad popiežius susitikimų jėga tiki labiau nei derybų stalais, ir taip tarnauja dialogui ir taikai.
Apibendrindamas trejus pontifikato metus, tėvas Federico Lombardi pamini, kad popiežiaus autoritetas įgavo išties globalią dimensiją, jis visuotinai gerbiamas ir galintis suteikti kryptį keliaujančiai žmonijai. „Nepamirškime melstis už popiežių, kaip jis kasdien mūsų prašo“, – ragina tėvas Lombardi.
