Neseniai NASA pranešė atradusi potencialią Žemės antrininkę – į mūsų planetą itin panašų pasaulį, skriejantį pačioje Saulės sistemos kaimynystėje. Tačiau ar žmonija kada nors sugebės ten nukeliauti?
Ilga kelionė
Naujai rasta planeta, žinoma kaip Kentauro Proksima b, skrieja aplink Kentauro Proksimą, arčiausią žvaigždę nuo Žemės, esančią maždaug už 4,22 šviesmečio, arba 25 trln. mylių. Žinoma, tai yra labai toli, tačiau anksčiau šiais metais pradėta iniciatyva tikisi į Kentauro Proksimos sistemą greitu metu pasiųsti supergreitus miniatiūrinius zondus, o tokia kelionė truktų vos apie 20 metų.
2015-aisiais NASA zondas „New Horizons“ užbaigė savo 3 mlrd. mylių kelią į Plutoną po maždaug 9,5 metų trukusios kelionės. Keliaujant tokiu greičiu, kelionė iki Kentauro Proksimos truktų maždaug 54 400 metų. Tačiau „New Horizons“ yra senesnės kartos kosminis zondas. Praėjusį mėnesį Jupiterio orbitą pasiekęs NASA zondas „Juno“ išvystė 165 000 mylių per valandą greitį. Keliaujant tokiu greičiu, kelionė iki Kentauro Proksimos truktų „tik“ 17 157 metus. Tiesa, svarbu pažymėti, kad net ir naujausios technologijos neleistų tokio greičio išvystyti pakankamai dideliam kosminiam aparatui, kad juo būtų galima gabenti žmones.
Kitaip sakant, išsiųsti kosminį zondą į svetimą žvaigždžių sistemą bus ganėtinai sudėtinga. Tačiau išeitį bando rasti „Breakthrough Starshot“ iniciatyva, siekianti pasiųsti itin smulkius kosminius zondus į Kentauro Proksimą labai dideliu greičiu. Energijos jiems suteiktų galingas lazerio spindulys, kurį tektų paleisti iš Žemės. Tokiu būdu paleisti zondai kelionės tikslą pasiektų per 20-25 metus.
Žinoma, visų pirma, mokslininkams ir inžinieriams reikės sukurti aparatą, pasiųsiantį mažyčius zondus į tą kelionę. Pasak Pete‘o Wordeno, „Breakthrough Starshot“ iniciatyvai vadovaujančio Mokslinių proveržių prizų fondo pirmininko, tokį aparatą sukurti užtruktų mažiausiai 20 metų.
„Mes tikrai viliamės, kad dar mūsų karta galės paleisti tuos nanozondus, - sakė jis. – Juos paleisime galbūt po 20-25 metų, ir jų kelionė truks dar apie 25 metus.“
Jis taip pat pažymėjo, kad toks lazeris kainuotų panašiai kaip Didysis hadronų greitintuvas – apie $10 mlrd.
Wordeno teigimu, Mokslinių proveržių prizų fondas taip pat tikisi „gauti panašių duomenų apie kitas artimiausias žvaigždes, Kentauro Alfą A ir B“. Jos nuo Žemės yra nutolusios per maždaug 4,37 šviesmečio. Kai kurių astronomų manymu, Kentauro Proksima ir Kentauro Alfa priklauso tai pačiai sistemai.
Žvilgsnis iš arčiau
Tačiau net ir sėkmingai pasiuntus į kaimynines žvaigždes nanozondus, ar galime tikėtis, kad jie apie tas nepažįstamas sistemas mums atskleis pakankamai duomenų, arba galbūt netgi parodys nežemišką gyvybę? Juk, visų pirma, tokie zondai į Žemę galėtų parsiųsti tik labai ribotą kiekį informacijos. Be to, tie duomenys į Žemę keliautų tokį patį laiką, kaip ir kosminiai zondai – dar apie 20-25 metus.
Sethas Shostakas, Nežemiškos kilmės gyvybės paieškų (SETI) instituto vyriausias astronomas, portalui Space.com sakė, kad potencialios Žemės antrininkės atradimas Kentauro Proksimos sistemoje yra pagrindas pasiųsti į ją kosminius zondus, tačiau taip pat pažymėjo, jog svarbu suprasti, kokią informaciją tie zondai galėtų parsiųsti atgal.
Sethas Shostakas, Nežemiškos kilmės gyvybės paieškų (SETI) instituto vyriausias astronomas, portalui Space.com sakė, kad potencialios Žemės antrininkės atradimas Kentauro Proksimos sistemoje yra pagrindas pasiųsti į ją kosminius zondus, tačiau taip pat pažymėjo, jog svarbu suprasti, kokią informaciją tie zondai galėtų parsiųsti atgal. Ypač maži zondai turėtų tik labai mažus instrumentus, kuriais galėtų atlikti tik pačius elementariausius planetos ar žvaigždės tyrimus.
Kol kas sudėtinga prognozuoti, kokias tiksliai technologijas turėtų tokie zondai, kadangi elektroniniai komponentai ir mikroschemos per ateinančius 20 metų greičiausiai ir toliau mažės. Mokslininkams ir inžinieriams taip pat reikės įvertinti ir tai, ar per tą laiką, kol informacija bus siunčiama iš zondų atgal į Žemę, nebūtų įmanoma sukurti teleskopų, gebančių surinkti tą pačią informaciją.
Penelope Boston, NASA Astrobiologijos instituto direktorė, sako, kad techninės įrangos mažėjimo tendencijos reiškia, jog net ir nanozonduose bus galima įdiegti tokius mokslinius instrumentus, kurie padėtų atsipirkti kelionei į Kentauro Proksimą, o planetų, skriejančių už Saulės sistemos ribų, bet kokie įmanomi teleskopai būtų nepajėgūs ištyrinėti taip, kaip tą galėtų padaryti iš arti priskrieję net ir patys paprasčiausi kosminiai zondai.
