Liepos 23 d. Ukrainos Generalinio štabo Ginkluotųjų pajėgų vadas Viktoras Muženka žurnalistams sakė, kad pastaruoju metu stebimas smarkiai išaugęs rusų pajėgų skaičius prie Ukrainos pasienio. Yra žinoma apie trijų papildomų motorizuotų šaulių divizijų dislokavimą. Pasak Muženkos, šie būriai yra skirti greitoms puolamosioms operacijoms.
Į tai Rusijos prezidento Vladimiro Putino spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas atsakė, kad Rusija gali keisti savo karinių pajėgų konfigūraciją kaip panorėjusi. „Rusijos Federacija turi pilną teisę keisti savo ginkluotųjų pajėgų konfigūraciją savo pačios teritorijoje, priklausomai nuo to, kaip jai atrodo tikslinga – tai pirma. O antra: kalbant apie konkrečias detales, tai, šiuo atveju, klausimą vis dėlto būtų geriau adresuoti kolegoms iš Gynybos ministerijos“, – sakė Peskovas.
Ukrainos-Rusijos karinis konfliktas ir vėl atsidūrė pasaulio žiniasklaidos akiratyje. Pirmadienį, liepos 24 dieną, „Normandijos ketverto“ šalių lyderiai surengė pasitarimą telefonu, kurio metu buvo aptariama situacija Ukrainos rytuose. Pokalbyje taip pat dalyvavo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Specialiosios stebėjimo misijos Ukrainoje vadovas Ertugrulas Apakanas bei jo pirmasis pavaduotojas Alexanderis Hugas. Po pasitarimo buvo paviešintas bendras Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pareiškimas, kuriame kalbama apie būtinybę kuo skubiau nutraukti ugnį, imtis būtinų priemonių, kad būtų užkirstas kelias civilinės infrastruktūros naikinimui, o taip pat apie tai, kad abi konflikto pusės turi padaryti viską, kas tik įmanoma, kad būtų išvengta humanitarinės katastrofos Donbase.
„Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Specialiajai stebėjimo misijai privalo būti užtikrintas saugus patekimas į visus Donbaso rajonus, įskaitant ir laikinai nekontroliuojamas Ukrainos-Rusijos pasienio atkarpas“, – rašoma oficialiame pareiškime.
Macronas ir Merkel pabrėžė, kad bet kokie pareiškimai, pažeidžiantys Ukrainos teritorinį vientisumą ir nedalomumą, yra neleistini ir nepriimtini (kalba eina apie triukšmo sukėlusį Donecko kovotojų lyderio ir politinio veikėjo Aleksandro Zacharčenkos pareiškimą apie taip vadinamos „Mažarusijos“ įkūrimą 18 Ukrainos sričių teritorijoje). Šio telefoninio pokalbio metu Putinas ir vėl karą Donbase pavadino „Ukrainos vidaus konfliktu“. O Porošenka jau ne pirmą kartą paragino Rusiją nutraukti agresyvius veiksmus, sustabdyti ginklų tiekimą į okupuotas teritorijas, o taip pat dar kartą pabrėžė, kad apsikeitimą įkaitais blokuoja būtent Rusijos pusė.
Rusijos Federacijos bandymas atsiriboti nuo karinių veiksmų Donbase, vadinant karą „vidaus konfliktu“, atrodo dar keisčiau, kai prisimename demonstratyvią Krymo aneksiją. Klausant įvairiausio plauko ir rango Rusijos veikėjų atrodo, kad jokios rusų karinės agresijos prieš Ukrainą nėra, Donbase vyksta pilietinis karas, o Krymo užėmimas ir neteisėtas įtraukimas į Rusijos Federacijos sudėtį... – „Mes atsisakome tai aptarinėti. Krymo klausimas uždarytas!“ Išeina taip, kaip senoje komiko Michailo Žvaneckio humoreskoje apie bjauraus charakterio atlikėjo nurodymus perduodant natas pianistui: „Šitą grokite, šito negrokite, čia nekreipkite dėmesio, mes čia silkę buvom suvynioję, o čia pas mus „Krymo gyventojų valia““. Analogiškos „Donecko gyventojų valios“, dukart išsakytos lygiai tokiuose pat „referendumuose“ kaip ir Kryme, Rusijos atstovai prašo neužskaityti ir apskritai nekreipti dėmesio bei pamiršti, kad kažkas vyko. Lyg niekur nieko. Absurdiška situacija. Tačiau pasaulis žaidžia pagal šias absurdiškas taisykles ir leidžia putiniškai diplomatijai vedžioti save už nosies.
Iš esmės, vienintelis iš „Normandijos derybų“ dalyvių aptartų dalykų, kuris gali tapti realybe, buvo raginimas „abiems pusėms atnaujinti ekonominius santykius“. Jei manote, kad kalba eina apie prekybos atnaujinimą tarp Rusijos ir Ukrainos, smarkiai klystate. Laisvojo pasaulio lyderiams rūpi ekonominė okupuotos Donbaso teritorijos blokada.
Priminsiu, kad kovo 16 dieną Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, savo įsakymu patvirtino Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sprendimą dėl laikino draudimo gabenti per demarkacinę liniją į okupuotą teritoriją visas prekes, išskyrus humanitarinę pagalbą. Šis sprendimas buvo priimtas tada, kai kovotojai uzurpavo ir perėmė Ukrainos nuosavybę ir kompanijas, davę „Donecko Liaudies Respublikos“ pseudoįsakymą paskirti „sieną su Ukraina“. Ukrainos prezidento įsake skelbiama, kad blokada bus atšaukta su sąlyga, jei okupantai imsis vykdyti Minsko susitarimų reikalavimus nutraukti ugnį, išvesti iš teritorijos sunkiąją artileriją, o taip pat sugrąžinti užimtų kompanijų, fabrikų ir gamyklų turtą Ukrainai. Nuo to laiko kovotojai neišpildė nė vieno reikalavimų punkto ir nė dienai nenutraukė ugnies. Petro Porošenka jau pavadino liepą pačiu kruviniausiu 2017 metų mėnesiu. Ir, nepaisant to, Vokietijos kanclerė Angela Merkel bei Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas aiškina pasisakantys už „ekonominio bendradarbiavimo tarp Ukrainos vyriausybei nepavaldžių teritorijų ir likusios Ukrainos“. Jų bendrame pareiškime nurodoma, kad „ekonominių ryšių“ atkūrimo mechanizmų detalės bus aptartos artimiausiu laiku. Nuosavybės teisė? Chuliganizmas? Plėšikavimas? Šantažas? Mirtys? Aha, būtent taip.
Štai dar vienas neegzistuojančios logikos pavyzdys. Specialusis JAV Valstybės departamento atstovas Ukrainos klausimais Kurtas Volkeris po apsilankymo prie fronto linijos esančiame Andejevkos kaime, savo „Facebook“ paskyroje parašė, kad tai, ką teko pamatyti Ukrainos rytuose jam padarė didelį įspūdį. „Atvykau čia asmeniškai, kad susipažinčiau su tuo, kas vyksta. Galiu pasakyti – tai siaubinga tragedija, juk mes žinome, kad Ukraina yra klestinti valstybė. Mūsų svarbiausia užduotis yra atkurti Ukrainos teritorinį vientisumą ir suverenitetą... Kaip supratau, tai ne įšaldytas konfliktas, o liepsnojantis karas. O to kaina yra grėsmingai didelė – žmonių gyvybės,“ – rašė jis.
Vėliau, kalbėdamas Ukrainos parlamente, Kurtas Volkeris paragino mesti šalin asmenines ambicijas ir konsoliduoti jėgas atkuriant šalies teritorinį vientisumą, o taip pat „pasirūpinti žmonėmis, likusiais okupuotose teritorijose, kad jie žinotų, jog Ukrainai jie yra svarbūs“.
Kur prasilenkimas su logika? Ogi tame, kad tarptautinės žmogaus teisių organizacijos ragina Ukrainą vykdyti su tos teritorijas pasiglemžusiais okupantais prekybą ir mokėti socialines išmokas žmonėms, neatliekant elementaraus asmens dokumentų patikrinimo ir tapatybės nustatymo. Tačiau gerbiamos organizacijos kažkaip pamiršta, kad okupuota Donbaso dalis yra pilnut pilnutėlė rusų kariškių, kriminalinio pasaulio atstovų ir samdinių, sutikusių kovoti ir žudyti žmones už poros šimtų dolerių per mėnesį atlygį. Ar ne tie patys žmogaus teisių gynėjai nuolat pasakoja apie kankinimus, grobimus ir turto prievartavimus, nuolat vykdomus šių pseudorespublikų vadukų? Ar ne jų ataskaita apie vergišką darbą, kurį atlikti yra verčiami Donbaso gyventojai nelegaliuose kalėjimuose buvo ką tik pristatyta Vokietijos radijo eteryje? Kaip visiškos savivalės sąlygomis, kai neegzistuoja nei įstatymai, nei teisinė sistema, šios organizacijos siūlo Ukrainai užtikrinti apsaugą visiems tiems bejėgiams žmonėms, kurie lengvai gali tapti nusikalstamų grupuočių „DLR“ ir „LLR“ pasipelnymo šaltiniu? Ogi niekaip. Kas sutrukdys banditams naudotis ukrainiečių pensininkų bankų kortelėmis, kai norint pasiimti lėšas ar išmokas nereikės asmenino dalyvavimo ir tapatybės patvirtinimo? Ukrainai yra keliami reikalavimai ne todėl, kad ji yra pajėgi priimti sprendimus, galinčius pagerinti situaciją, o todėl, kad jai yra lengviau daryti spaudimą.
Raginti Ukrainą šalinti sunkumus ir problemas, kurias patiria Rusijos okupuotų teritorijų gyventojai yra taip pat beprasmiška, kaip reikalauti kad muzikos akademija pagerintų miesto policijos patrulių darbą. Iš Ukrainos galima išsireikalauti ko tik nori, tačiau neprivertus šalies okupantės laikytis žmogaus teisių, tiesiogiai nereikalaujantys iš Rusijos Federadžcijos užtikrinti taikių civilių gyventojų saugumą jos faktinės kontrolės zonoje, visos Ukrainos daromos nuolaidos tik sustiprins žmonių kančias. Nes būtent taip Ukrainos piliečiai, atsidūrę „bevardžio okupanto“ valdžioje, taps potencialiais įkaitais – įplaukų ir pajamų baze banditams.
Visas ligšiolines miglotas formuluotes ir nesibaigiančias užuominas apie Rusijos dalyvavimą konflikte turėtų pakeisti aiškiai apibrėžtos realių konflikto pusių atsakomybės ribos. Nėra jokių „Donecko Liaudies Respublikos“ ir „Luhansko Liaudies Respublikos“, kaip nėra ir „rusiško Krymo“. Yra šalis, kuri okupavo ir aneksavo dalį suverenios savo kaimyninės valstybės teritorijos, o dabar bet kokius bandymus sureguliuoti situaciją paverčia cinišku farsu. Gal atėjo laikas įtraukti šią aksiomą kaip esminį šio derybų proceso pagrindą? Gal atėjo laikas akiplėšiškam įžūlumui priešpastatyti tarptautinę teisę, o rusų hibridiniam melui – nepaneigiamus karinės Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainą faktus?
Jau seniai laikas priversti Rusiją ne tik laikytis Minsko susitarimų, bet ir užtikrinti, kad būtų realizuojamos daugybė tarptautinių teisės ir žmogaus teisių konvencijų, raginančių apsaugoti okupacijoje atsidūrusių Ukrainos žmonių gyvybes ir teises. Rusija kaip įmanydama atidėlioja taikų sureguliavimą, nes tikisi išvengt atsakomybės už jos kontrolės zonoje vykdomą tikrą pragarą. Bet kokios nuolaidos ir atsitraukimai tik dar labiau drąsina ir provokuoja Rusijos valdžią bei didina aukų skaičių. Šiandien karinių dalinių skaičiaus prie Ukrainos pasienio didinimas gali būti elementari gąsdinimo taktika, parodomąja programa, siekiant sustiprinti Rusijos „pozicijas derybose“. O rytoj...
Siekiant sustabdyti kraujo praliejimą pačioje Europos širdyje, reikia nustoti meluoti sau patiems ir tikėtis, kad Rusijos Federacija anksčiau ar vėliau nurims ir taps „taikinga“.
Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina
