Štai ir sulaukėme atsakymo į klausimą, kur ir kada Rusija pradės dar vieną eilinį karą. Negalima sakyti, kad atsakymas buvo labai netikėtas. Buvo absoliučiai akivaizdu, kad užpulti NATO blokui priklausančias Baltijos valstybes Rusija tikrai neišdrįs (man regis, kad britų televizijos parodytas filmas, kuriame aiškiai išsakoma, kad jei ne pati Didžioji Britanija, tai tuomet Jungtinės Valstijos, gindamos savo Baltijos sąjungininkes, tikrai panaudos visus reikiamus ginklus iki pat branduolinio, jei ir nebuvo lemiamas Rusijos sprendimo argumentas, tai bent tapo aiškiu pagrasinimu šaliai, kurioje dėl prisitaikymo prie nuolatinio melo ir propagandos jau nebėra suvokiami tiesioginiai teiginiai, užtai į bet kokias neoficialias „užuominas“ ir „signalus“ yra reaguojama paranojiškai). O štai Karabacho konfliktas – jau visai kitas reikalas. Juolab, kad čia nė nereikėjo nieko nuo nulio pradėti kurstyti. Tas, žinoma, yra gerai, nes Putinas, pasikartosiu dar kartą, yra per bukas, kad sugalvotų, kaip tai pačiam padaryti. Viskas, ką jis sugeba – tai beatodairiškai kopijuoti kitų diktatorių planus, strategijas ir veiksmus. O juokingiausia yra tai, kad jis, vargšas, pasirenka planus, galiausiai užsibaigusius visiška nesėkme. Prieš tai nukopijavo Hitlerio Austrijos ir Sudetų užėmimą, o dabar imasi pamėgdžioti Gorbačiovą ir jo Politbiurą (komunistų partijos aukščiausią vadovaujančią instituciją).
Atrodytų, na, prie ko čia dabar Rusija, jei kalbame apie Armėnijos-Azerbaidžano konfliktą? Ogi prie to paties kaip ir Abchazijos-Osetijos-Gruzijos konflikte. Scenarijai sutampa su tokiu stebėtinu tikslumu, kad praktiškai iš karto galime atmesti galimybę, jog tai iš tiesų yra stichiškas ir atsitiktinis įvykių susiklostymas be jokio Maskvos įsikišimo. Vėlgi, kaip kadaise Gruzijos atveju, yra paimamas įsisenėjęs konfliktas ir... bet gal geriau iš pradžių pakalbėkime, iš kur tas įsisenėjęs konfliktas atsirado.
Trumpos atminties skaitytojams dar kartą priminsiu, kad Gorbačiovas buvo visai ne „gelbėtojas“ ir „išlaisvintojas“, o lygiai toks pats nusikaltėlis kaip bet kuris kitas komunizmo krikštatėvis. Skirtumas tik tas, kad jis žlungančią totalitarinę sistemą bandė išgelbėti kontroliuojamai „nuleidžiant garą“, tačiau, laimei, tuo metu Sovietų Sąjunga jau taip braškėjo per visas siūles, kad sukontroliuoti proceso jau buvo nebeįmanoma. Ir štai, kai Blogio imperija jau ėmė negrįžtamai byrėti iš visų pusių, Politbiure kaip tik ir subrendo šis beprotiškas planas (nėra įrodymų, kad būtent Gorbačiovas būtų jo autorius, tačiau jis privalėjo bent jau jį sankcionuoti) – kurstyti nacionalinius konfliktus imperijos „pakraščių“ respublikose ir taip jas iš naujo, dar stipresniais ryšiais, pririšti prie centro. Ei, paprasti žmogeliai, žinokite, kad nepriklausomybės siekis – tai karas. Taip, taip, jūsų išsivadavimo lyderiai jus tempia į karą, o taiką ir saugumą jums užtikrinti gali tik Maskvos „stogas“. Savaime suprantama, kad kaip ir pastangos gesinti gaisrą benzinu, taip ir šio plano rezultatai buvo visiškai priešingi nei planavo ir tikėjosi Maskvos politiniai šulai. Rusija (bet kokiose savo formose) apskritai taikdarės vaidmenyje atrodo taip pat įtikinamai ir sėkmingai, kaip viešnamio savininkė – nekaltybės saugotojos. Didesnio ir baisesnio agresoriaus pasaulyje nėra buvę nuo Auksinės Ordos saulėlydžio laikų (beje, Rusija kaip tik ir yra Auksinės Ordos – o ne istorinės Rusios-Ukrainos, kaip ji bando visus įtikinti – įpėdinė).
Atrodytų, na, prie ko čia dabar Rusija, jei kalbame apie Armėnijos-Azerbaidžano konfliktą? Ogi prie to paties kaip ir Abchazijos-Osetijos-Gruzijos konflikte. Scenarijai sutampa su tokiu stebėtinu tikslumu, kad praktiškai iš karto galime atmesti galimybę, jog tai iš tiesų yra stichiškas ir atsitiktinis įvykių susiklostymas be jokio Maskvos įsikišimo.
Labai įprasta yra ir tai – ką vėl reikia priminti trumpos atminties, ypač kalbant apie armėnų pusę, žmonėms – kad tuo metu (1980-ųjų pabaigoje) Maskva vienareikšmiškai stojo į labiau azijietiško ir totalitarinio Azerbaidžano pusę (nors Gorbačiovas net šios šalies pavadinimo nesugebėjo taisyklingai ištarti). Armėnija buvo labiau proeuropietiška ir demokratinė, kas greičiausiai kėlė sovietinei imperijai tokį patį įsiūtį, kaip proeuropietiškos ir demokratinės Gruzija ir Ukraina – posovietinei Rusijos imperijai. Rusų smogikai armėnų gyvenvietėse elgėsi lygiai taip pat, kaip vėliau elgsis čečėnų, gruzinų, ukrainiečių miestuose. Tačiau tokios dovanos azerbaidžaniečiai neįvertino, o vis didesnio populiarumo sulaukiantis Nacionalinis frontas – akivaizdus kandidatas į absoliučią vietų daugumą Aukščiausioje taryboje, į kurią jau buvo paskelbti pirmieji laisvi rinkimai – neslėpė planų trauktis iš Sovietų Sąjungos sudėties.
Kaip tik todėl 1990-ųjų sausį KGB agentai įvykdė masinius armėnų pogromus Azerbaidžano sostinėje Baku, siekdami diskredituoti Nacionalinį frontą ir sukurti pretekstą įvesti nepaprastąją padėtį. Pasak įvykius išgyvenusių liudininkų pasakojimų, pogromų iniciatoriais buvo tamsūs, neaiškios kilmės žmonės, dažnai prastai kalbantys azerbaidžanietiškai, atvežti į miestą automobiliais be numerių. Milicijai ir 13 tūkstančių vietoje dislokuotiems Sovietų Sąjungos vidaus karinių pajėgų kariams buvo duotas įsakymas nesikišti (o štai Nacionalinio fronto aktyvistai, absoliučiai nesuinteresuoti tokia įvykių eiga, kaip tik gelbėjo armėnus ir padėjo jiems evakuotis iš miesto). Galiausiai, praėjus savaitei, kai nebebuvo jau ko gelbėti – kas nebuvo nužudytas, tas jau spėjo pabėgti – į miestą „triumfuojančiai“ įžengė sovietų armija, dabar jau skerdynes surengusi azerbaidžaniečiams (žodžiu, aukomis tapo abiejų tautybių žmonės), tik ne tikriesiems pogromų vykdytojams, jau senų seniausiai pradingusiems iš Baku gatvių taip pat staiga ir nepastebimai, kaip ir jose atsirado, o taikiems miesto gyventojams.
Kitais metais sovietinė armija ir vėl stojo Azerbaidžano pusėn ir įvykdė operaciją „Žiedas“ – 24 armėnų gyvenviečių etninį valymą su visuotine deportacija. Tačiau netrukus, galutinai sugriuvus Sovietų Sąjungai, armėnai perėjo į puolimą ir atsikovojo ne tik Karabachą (į kurį, teisybės dėlei, turėjo visas istorines teises ir demografines priežastis – 99 % Karabacho gyventojų buvo armėnai), bet ir aplinkinius grynai azerbaidžanietiškus rajonus, iš kurių „išvalė“ jau visus be išimties azerbaidžaniečius.
Galiausiai 1994-aisiais, tarpininkaujant Rusijai (tuo metu ji Abchazijos gruzinų genocidą jau buvo užbaigusi, o čečėnų genocido dar nebuvo spėjusi pradėti), buvo pasirašytas taikos susitarimas, įšaldęs konfliktą. Tai yra pati mėgstamiausia Rusijos būsena: vis dėlto, kasdienis karas, net ir vykdomas svetimomis rankomis, yra per brangus malonumas (grynai pinigine prasme, nes į žmonių gyvybes Rusijai visada buvo nusispjaut), o štai nuolatinė negyjanti žaizda gali padaryti dar daugiau žalos nei kartą ir visam laikui atlikta amputacija. Juo labiau, kad užšaldytą konfliktą galima bet kada atšildyti ir jis bus lygiai toks pats šviežias, aršus ir skaudus, koks buvo anksčiau.
Kaip tik tai mes dabar ir stebime. Tas pats buvo daroma ir Gruzijoje, kur Rusijos inspiruotas konfliktas tarp dviejų iki tol nors ne idealiai, bet vis dėlto sugyvenusių tarpusavyje tautų baigėsi svetimos teritorijos užgrobimu ir netvaria taika, garantuojama rusų „taikdarių“, jau planuojančių naują agresiją. Po to Maskvos valdomos marionetės, jau ir taip neteisėtai pasisavinusios svetimas žemes, pradeda pasienio gyvenviečių apšaudymus, kita pusė atsako tuo pačiu ir yra apkaltinama agresija, puolimą pradeda separatistai, kurie yra arba remiami rusų armijos (Gruzijoje), arba Rusijos ginkluojami (prieš pat dabartinį konfliktą Armėnija gavo $200 milijonų kreditą iš Rusijos rusiškiems ginklams įsigyti), o finalinis štrichas, tikra vyšnaitė ant torto – ginčytina teritorija yra paskelbiama nepriklausoma. Tą pačią schemą matome ir dabar, iki pat Armėnijos, dabar jau galutinai tapusios Rusijos marionete, pažadų oficialiai pripažinti Karabacho nepriklausomybę.
Kam Rusijai dar vienas karas? Pirmiausia tam, kad sutrukdytų „Pietinio dujų koridoriaus“ ir „Naujojo Šilko kelio“, apeinančio Rusiją per Azerbaidžano teritoriją, projektams. Antra, pakenkti Azerbaidžanui už tai, kad šis yra taip Kremliaus nekenčiamų Turkijos, Gruzijos, Ukrainos ir Jungtinių Valstijų sąjungininkas. Trečia – Turkijai pakenkti per Armėnijos teritoriją, kuri kaip tik ribojasi su turkišku Kurdistanu, yra ypač patogu, o karas padeda tai pridengti. Ketvirta – nuolatinė viltis, kad Pietvakarių Azijos destabilizacija pakels naftos kainas. Ir galiausiai jau vien dėl to, kad karas Rusijai yra kaip narkotikas, kurio jai ne tik neįmanoma atsisakyti, bet vis reikia didesnių ir dažnesnių dozių.
Antradienį, kai rašau šį straipsnį, buvo paskelbta apie paliaubas. Tačiau tai nieko nereiškia – jei pamenate, Ukrainoje ugnis „nutraukta“ dar nuo praėjusio vasario (o prieš tai dar buvo ir Minskas-1), bet realiai kariniai veiksmai tenai nė dienai nesustojo. Ir net jei Rusijos agresoriai savo galimybes įvertino iš naujo (ar atsitiktinai Maskvoje degė Gynybos ministerija?) ir iš tiesų liepė savo marionetėms atsitraukti – reiškia, greitai karas įsiliepsnos kur nors kitur, tarkime, Padniestrėje.
Kol pasaulyje gyvuoja Rusija, taikos nebus.
Jurijus Nesterenka
