„Nepaisant nuolatinės neištikimybės ir sutryptos savigarbos, o taip pat per pastaruosius keletą metų prarastų kelių galūnių, Svetlana ir toliau kuria tarpusavio santykius su aligatoriaus patinu, motyvuodama tuo, kad jį myli, jis pasikeis, jis yra pats geriausias, o ateityje viskas susitvarkys ir jiems bus viskas gerai.“
Deja, šis anekdotas nepaprastai taikliai apibūdina ne tik daugybę moterų (kaip, beje, ir vyrų – ir ne tų, kurie yra „aligatoriai“, o kurie yra tokios pat „svetlanos“, tik su kelnėmis), bet ir daugybę politikų, kuriems, regis, jokie lytiniai hormonai neturėjo trenkti į galvą ir išbarstyti paskutinių smegenų likučių, ir iš kurių, atrodo, būtų natūralu tikėtis nors minimalių mąstymo sugebėjimų. Na, gerai, tebūnie tas mąstymas nebūna jaunesniųjų klasių mokinio lygio (čia jau aš per daug iš politikų noriu), tačiau tegu bent jau siekia žiurkės lygį, kuri, kartą papurtyta elektros srove vietoje skanumyno, daugiau niekada prie tų pačių spąstų nebesiartins.
Deja. Ir toliau yra tęsiamos derybos su Absoliučiu blogiu, su šalimi, kuri visada meluoja ir nė karto nėra išpildžiusi nė vieno savo pažado, lyg niekur nieko. Johnas Kerry, kuris dėl to yra vadinamas jau geriausiu atveju „kvailiu“, nuolat traukia pas Sergejų Lavrovą, kaip į darbą. Formaliai tai ir yra jo darbas – vesti derybas su kitų šalių diplomatais, tačiau tai turi būti daroma tik tada (ir tik taip), kai tai veda prie realaus problemų sprendimo, o ne tam, kad eilinį kartą būtų pamaitintas aligatorius ir pakelta jo savivertė.
Kaip žinia, eilinis „rusų-amerikiečių susitarimas dėl ugnies Sirijoje nutraukimo“ įsigaliojo pirmadienį. Ar yra nors menkiausia tikimybė, kad rusai ir „asadistai“ žudikai šių paliaubų laikysis nors kiek ilgiau, nei visų ankstesnių? Visiškai tikėtina, kad tuo metu, kai skaitysite šį straipsnį, jau bus pranešta apie naujus bombardavimus ir naujas taikių gyventojų aukas.
Tuo metu eilinės „paliaubos“ Donbase dar kartą patvirtino, kad taisyklei „viskas, ką sako Rusija, yra melas, viskas, ką daro Rusija, yra nukreipta į blogį“ nėra jokių išimčių. „Ugnies nutraukimas nuo rugsėjo 1-osios“ faktiškai tęsėsi vos kelias valandas. Paskui, tuo metu, kai Ukrainos politikai (tokie pat nepasimokantys, kaip ir jų kolegos iš Vakarų) žvaliai kalbėjo apie tai, kad paliaubų „iš esmės laikomasi“, Rusija (Donbase kariauja apie 6 000 kadrinių rusų karių ir 35 000 Rusijos kontroliuojamų samdomų kovotojų) iš lėto, kaip ji ir mėgsta, pradėjo ir vėl didinti eskalaciją. Rugsėjo 9-oji: okupantai Marjinkos rajone panaudoja sunkiąją artileriją, nužudytas vienas Ukrainos kovotojas, du sužeisti. Rugsėjo 10-oji: smarkėja apšaudymai, panaudojant Minsko susitarimais uždraustus 120 mm kalibro minosvaidžius, nužudyti 3, sužeistas 1. Rugsėjo 12-oji: Luhansko Stanicoje įvykdytas diversinės grupės išpuolis, bombarduotas Čermalyko ruožas, 3 žuvusieji, 15 sužeistųjų, 1 Ukrainos kareivis dingęs be žinios. Ir visa tai neskaitant dešimčių „įprastų“ kasdienių apšaudymų iš automatų ir granatsvydžių.
Tačiau „Ukraina ir toliau yra pasirengusi palaikyti pilnų ir nuolatinių paliaubų režimą Donbase“, sako Tarpusavio kontrolės ir koordinacijos centro Ukrainos pusės vadovas generolas majoras Borisas Kremeneckis. Ji gal svajonėse planuoja tas paliaubas palaikyti? Įsivaizduojamame pasaulyje?
Beje, Kremlius jau atviru tekstu pareiškė, kad variantas „pirmiausia – tvarus ugnies nutraukimas mažiausiai mėnesiui, o tik paskui – politinių Minsko susitarimų aspektų aptarimas“ jo netenkina. Kaip tikrų tikriausia įžūli teroristė Rusija reikalauja labai praktiškų nuolaidų už kiekvieną dieną, kai ji nieko nenužudo – tiesiog todėl, kad ji pati sau suteikė teisę žudyti ką panorėjusi ir kada panorėjusi. Ir, nepaisant to, su ja ir toliau vykdomos derybos...
O tuo metu pačioje Rusijoje vyksta eiliniai „rinkimai“. Savaime suprantama, kad rinkimai be kabučių tenai nevyksta jau (net pačiais optimistiškiausiais vertinimais) mažiausiai dešimt metų, o vertinant realistiškai, tikrų rinkimų ten apskritai niekada nebuvo (na, gerai, išskyrus 1993-uosius, kai laimėjo Žirinovskis, eilinį kartą pademonstravęs po nuslopinto Spalio pučo euforijoje tebebuvusiems liberalams, ko iš tiesų yra vertas rusų „elektoratas“). Tačiau, nepaisant to, tenai ir toliau atsiranda norinčiųjų žaisti su gerai žinomais žaidėjais pagal jų nustatytas taisykles. Nors atrodė, kad po Krymo „referendumo“ jau viskas turėjo tapti aišku net ir patiems bukiausiems. Jei iki tol liberalai dar ramino save išvedžiojimais, kad net ir balsų falsifikacija turi tam tikras ribas, kad daugiau nei 10 % balsų padirbti neįmanoma, kad daugybiniai vieno asmens balso atidavimai yra nustatomi matematiškai ir taip toliau ir panašiai, tai Krymas, kur realiai okupantų surengtame rinkimų šou dalyvavo apie 30 % rinkėjų (kurie, tiesa, iš tiesų beveik vienbalsiai nubalsavo už aneksiją – paprasčiausiai dėl to, kad aneksijos priešininkai į nelegalų „referendumą“ paprasčiausiai nėjo), o oficialiai buvo pranešta apie daugiau nei 90 procentų, labai aiškiai pademonstravo, kad Rusijos režimas sukurs bet kokius jam palankius ir reikalingus skaičius, ir tam nesukliudys nei objektyvi realybė, nei matematikos dėsniai.
Iš esmės tai buvo aišku jau seniai iki Krymo. Tačiau ir tada dauguma režimo priešininkų nesugalvojo nieko geriau nei atsiliepti į kerinčiai idiotišką Aleksandro Navalno raginimą ateiti į rinkimus ir balsuoti už bet kokią partiją, išskyrus „Vieningą Rusiją“. Tai yra, ne tik „parodyti“ padugnėms, savo balsą atiduodant niekšams (komunistams, Žirinovskio šutvei ar tos pačios „Vieningos Rusijos“ atšakai „Sąžininga Rusija“), bet „parodyti“ drakono galvai, nubalsuojat už jo užpakalį. Drakonas, mat, turėjo labai susikrimsti dėl tokio poelgio (kas baisiausia, tai daugelis tokiu būdu išrinktų „opozicijos“ deputatų savo kraugeriškumu ir fanatišku pseudofiurerio palaikymu pranoko net savo kolegas iš „Vieningos Rusijos“).
Tad jei šiuose rinkimuose partija „Vieninga Rusija“ pagal oficialiai paskelbtus rezultatus bus surinkusi mažai balsų (kas iš tiesų ir gali nutikti), tai reikš tik viena – taip ir buvo nuo pat pradžių sumanyta. Tai reikš, kad pseudofiureris galutinai nusprendė šią partiją panaikinti, o visi sunkiai nusakomu idiotizmu blizgėję pastarojo meto Dmitrijaus Medvedevo (beje, šios partijos lyderio) pareiškimai tebuvo šio plano dalimi.
Tačiau reikalas ne tik tame, kad bet koks dalyvavimas šiuose Rusijos „rinkimuose“ – kaip ir ankstesniuose – yra visiškai beprasmiškas (kad ir kokia strategija būtų pasirinkta – sugadinti biuletenį, balsuoti „ne už tuos“ ar dar kokia kita), nes nepadarys jokios įtakos rezultatams, reikalingiems režimui.
Niekaip ir niekada nepasimokančiųjų gretose principas „bajorai blogi, o caras geras“ nepriekaištingai galioja dar nuo Ivano Rūsčiojo laikų (tai labai puikiai patvirtina dabartiniai Rusijos ir Krymo „vatnikai“, rašantys graudžius prašymus ir skundus Putinui dėl jo paties policininkų ir valdininkų elgesio), o pastaruoju metu vykstanti kadrų kaita duoda pagrindą manyti, kad artėjančios katastrofos akivaizdoje Putinas iš tiesų pabandys radikaliai pakeisti savo artimiausią aplinką.
Tačiau reikalas ne tik tame, kad bet koks dalyvavimas šiuose Rusijos „rinkimuose“ – kaip ir ankstesniuose – yra visiškai beprasmiškas (kad ir kokia strategija būtų pasirinkta – sugadinti biuletenį, balsuoti „ne už tuos“ ar dar kokia kita), nes nepadarys jokios įtakos rezultatams, reikalingiems režimui. Tiesa, „rinkimų“ įvaizdis vis dėlto yra sukuriamas, nors rezultatai ir yra nukeliami iš oro – jau vien dėl to į tokius rinkimus jokių būdu negalima eiti. Tačiau šiais metais dalyvavimas Rusijos „rinkimuose“ netgi bus nusikalstamas, nes jie bus rengiami ir okupuotame Kryme, kas visą būsimą Dūmą (ne tik deputatus iš Krymo „rinkiminių apylinkių“) paverčia neteisėta, o visus, dalyvaujančius šiame farse – ir deputatus ir rinkėjus, tebūnie jie ir triskart liberalai – okupantų bendrininkais. (Kai kas iš rusų „liberalų“ net sumąstė paprašyti Ukrainos užsienio reikalų ministerijos leidimo surengti Kryme agitacinę kampaniją – maždaug, gal galėtume kol kas pasinaudoti iš jūsų pavogtais dalykais? Nesunku nuspėti, kas jiems buvo į tai atsakyta....)
Net jei Rusijos elektorato ir nesudarytų 95-97 % vatnikų, diktatūra tam ir yra diktatūra todėl, kad jai nėra jokio pagrindo nerimauti dėl rinkimų, kuriuos ji pati ir organizuoja. Tironijų likimai sprendžiasi miestų aikštėse ir mūšio laukuose. Jie niekada nesisprendžia rinkiminiuose punktuose.
Jurijus Nesterenka
