Svaja Vansauskas-Worthington – čikagietė, tačiau jau daug metų gyvena Aliaskos (Alaska) valstijoje. Su vyru Robert Nelson Worthington užaugino 7 vaikus – Daivą, Gajų, Arą, Monty-Mykolą, Norą, Gają, Aidą ir būrį anūkų. Alaska Pacific University, o vėliau University of Alaska, Anchorage, dėstė anglų kalbą. Šiuo metu gyvenanti Chugiak, Svaja 2003 m. parašė straipsnį, kuriame išsamiai aprašytas jos senelio Stasio Šilingo, kovojusio už Lietuvos nepriklausomybę, gyvenimas. S. Šilingas – buvęs Teisingumo ministras Augustino Voldemaro ir Juozo Tūbelio ministrų kabinetuose.

Ši moteris negali būti be veiklos. Nuo 2013-ųjų S. Worthington – Lietuvos Respublikos garbės konsulė Aliaskos valstijoje. O štai visai neseniai Chugiak ji atidarė lietuvių muziejų-biblioteką. Apie jos veiklą, sumanymą atidaryti lietuvišką muziejų tolimojoje Aliaskoje ir kalbamės su Svaja Vansauskas-Worthington.

– Jūsų senelis Stasys Šilingas buvo garsus politinis ir valstybės veikėjas, teisininkas, 1928–1938 m. LR Valstybės tarybos pirmininkas, Lietuvos valstybės kūrėjas, gulagų kankinys. Po daugelio metų Jūs tapote Lietuvos Respublikos (LR) garbės konsule Aliaskoje. Nors savo senelio niekada nesate mačiusi, regis, jo lietuvybės genas persidavė ir Jums?

– Visada žinojau, kad esu lietuvaitė, nors visi draugai, kaimynai buvo amerikiečiai. Tėveliai turėjo nuotraukų iš jų gyvenimo Lietuvoje. Jose buvo matyti, koks mielas gyvenimas buvo ten, kaip jie mylėjo žemę, namus, tėvelius, šeimą, dainas, gamtą, miestus – viską. Man visada atrodė, kad Lietuva beveik užburta – tokia graži, poetiška. Jos istorija ir kalba tikrai įdomios.

Mano senelis, iki to laiko, kol įstojo mokytis į universitetą, kalbėjo lenkiškai. Tapęs studentu su savo draugu Ramūnu Bytautu nusprendė išmokti lietuvių kalbą ir kalbėti lietuviškai. Ir tą padarė.

– Tėvai į Ameriką Jus atsivežė neturinčią nė dvejų. Kaip pavyko visa gyvenimą išlaikyti kalbą, meile kraštui, kurį pamatėte tik jau būdama suaugusi? O ir dirbote visą gyvenimą angliakalbėje aplinkoje.

– Namuose mes kalbėjome lietuviškai. Angliškai labai greitai išmokau – regis, pernakt (juokiasi). Taip atsitiko, kai pradėjau eiti į mokyklą New Jersey. Vis dėlto mano pirmoji kalba buvo lietuvių, ir man tai patinka. Kai lankausi Lietuvoje, man sakė, kad „švariai kalbu lietuviškai“. Tai man – didžiausias pagyrimas!

– Kaip tapote LR garbės konsule Aliaskoje?

– Mano sūnus Gajus gyvena San Francisco (California). Kartą kompanijoje „Fluidigm Corporation“, kurios generalinis direktorius buvo mano sūnus, apsilankė lietuviai. Praėjus šiek tiek laiko po šio susitikimo, sūnui paskambino vienas iš jų įmonėje buvusių svečių – Simonas Šatūnas. Jis papasakojo, kad vyksta į konferenciją Anchorage (Alaska), ir paklausė, gal mano sūnus turi ten pažįstamų. „Mano tėvai gyvena Aliaskoje“, – atsakė Gajus. Sūnus paskambino man ir paklausė, ar aš galėčiau pasirūpinti svečiu. Mielai sutikau.

Atvykusiam svečiui parodžiau Anchorage ir nusivedžiau į biblioteką (The Consortium Library at UAA). Bibliotekoje veikia Fuko švytuoklė (The Foucault pendulum), demonstruojanti Žemės sukimąsi. Čia guli mano užsakymu pagamintos 4 nefrito plokštelės: Stasio Šilingo, Emilijos Šilingienės ir Ramintos Šilingas 1941, 1942, 1943 metams ir Mykolo Vansausko (mano tėvelio) 1918-iesiems atminti. Pastaruosius metus parinkau todėl, kad mano tėtis sakydavo, jog skaičius 18 jam yra ypatingas.

Kartu su S. Šatūnu apsilankėme ir mano sūnaus Aro namuose, kuriuose yra daug lietuviškų motyvų – Gedimino stulpai ir t. t. Šiame susitikime dalyvavo ir vietos lietuviai. Po kelionės, grįžęs į LR ambasadą Vašingtone, S. Šatūnas parašė man elektroninį laišką klausdamas, ar nenorėčiau kandidatuoti į LR Garbės konsulės pareigas Aliaskoje. Atsakiau, kad man būtų didelė garbė ir sutikau kandidatuoti. Tai buvo 2012 metų spalis, o 2013-ųjų gegužę mane akreditavo į šias pareigas. Vėliau S. Šatūnas sakė, kad į šias pareigas mane rekomendavo Mindaugas Kuzminskas, jis buvo atvykęs iš Lietuvos ir gyveno Anchorage. Tai man buvo malonus netikėtumas.

– Pasidalinkite savo patirtimi, ką reiškia būti Lietuvos diplomatu tolimoje Aliaskoje?

– Mano pareiga – garsinti, reklamuoti Lietuvą. Nesu verslo žmogus, bet kaip pensininkė, akademikė ir pedagogė daug metų domiuosi Lietuva bei jos istorija. Ypač mane domina Antrasis pasaulinis karas, žinoma, ir vėlesnis laikotarpis. Esu sukaupusi nemažai žinių, todėl jomis ir meile Lietuvai noriu pasidalinti su visais, ypač su tais, kurie nieko nežino apie mūsų šalį. Tai patrauklus, beveik mitinis kraštas. Žinoma, jei pasitaikytų verslo galimybė, jos galbūt taip pat neignoruočiau (juokiasi).

– Kuo Lietuva gali sudominti Aliaskos gyventojus, o Aliaska patraukti lietuvius?

– Lietuva yra labai pažengusi technologiškai. Tai gali būti įdomu Aliaskos gyventojams. Tačiau kitataučius ypač  traukia Lietuvos istorija, jos gražios bažnyčios, katedros, kaimo vietovės ir Baltijos pakrantė. Lietuvos istorija, kalba, legendos, žmonės – unikalūs ir gražūs. Tai gali dominti bet ką. Lietuva traukia svečius ir kaip turistinė šalis.

Lietuvos geografinė platuma panaši į Aliaskos, nors ir ne tokia šiaurinė. Kai lankiausi Lietuvoje, nusivežiau knygų su Aliaskos vaizdais. Kai kurie vyresni lietuviai stebėjosi: „Atrodo kaip Sibiras“. Jie ten buvo, jie žino.

Aliaska yra labai graži. Jos žemė nėra permirkusi nekaltų lietuvių krauju kaip Sibiro žemė, kuri mena tūkstančius lietuvių ir kitus ten ištremtus, kankintus ir mirusius žmones.

– Kaip atsitiko, kad Aliaskoje buvo įkurtas ne tik LR garbės konsulatas bet ir lietuviškas muziejus?

– Iš savo kelionių į Lietuvą, iš savo tėvų ir senelių namų buvau sukaupusi daug daiktų. Šių man labai brangių ir širdžiai mielų daiktų nenorėjau atiduoti į saugyklą, todėl kilo mintis parodyti juos kitiems. Norėjau, kad kuo daugiau žmonių ne tik pamatytų šiuos eksponatus, bet ir daugiau sužinotų apie Lietuvą. Taip gimė mintis įkurti nedidelį muziejų.

Siaučiant COVID-19, nusipirkau nedidelį namelį ir pastačiau jį ant Chugiak kalvos. Namelyje išdėliojau savo turimus lietuviškus lobius, knygas. Taip gimė mažas lietuviškas muziejus-biblioteka. Mano džiaugsmui, šis mano darbas buvo priimtas labai palankiai. Paaiškėjo, kad žmonėms tai įdomu. Jie lankosi mūsų svetainėje, rašo laiškus, užsisako ekskursijas. Populiarus vietinės televizijos darbuotojas Charlie Sokaitis, turintis ir lietuviškų šaknų, sukūrė gražią laidą, kurią pažiūrėjo nemažai žmonių. Ši laida į muziejų atvedė daugiau lankytojų. Muziejus atidarytas prieš mėnesį (2021-ųjų birželį), o jį jau aplankė daugiau nei 40 žmonių. Esu jiems dėkinga. Muziejaus lankymas yra nemokamas. Tačiau jis nedidelis ir turi nedidelę mašinų stovėjimo aikštelę, tad būsimus lankytojus kviečiame į mūsų svetainę www.lithMuseum.org ir susitarti dėl apsilankymo laiko.

Ryškiai geltoname namelyje, virš kurio plevėsuoja geltona-žalia-raudona vėliava, įsikūręs ir LR garbės konsulatas. Mūsų adresas: 18042 Amonson Road, Chugiak, AK 99567.

– Muziejui įkurti reikia žinių. Kur jų sėmėtės? Kas Jums padėjo, paskatino įkurti muziejų?

– Į kokius kraštus bekeliaučiau, kokiose šalyse nebūčiau, visada aplankau ten esančius muziejus. Tie apsilankymai leido man sukurti pirminį vaizdą, kaip muziejus turi atrodyti.

Anchorage veikia Aliaskos žydų muziejus (Alaska Jewish Museum), kuriame kuratore dirba mano draugė Leslie A. Fried. Kai jai pasakiau, jog niekas nenorės eiti į muziejų, įsikūrusį ant Chugiak kalno šlaito, ji mane patikino, kad turistai mėgsta būtent neįprastas vietas.

Šis padrąsinimas mane paskatino žengti savo svajonės link. 2020-ųjų rugsėjį, kai L. Leslie pasakiau, kad savo muziejuje turėsiu skyrelį, skirtą Holokaustui Lietuvoje, nuorodą apie mūsų mažą lietuvišką muziejų ji įkėlė į savo muziejaus svetainę.

– Kuo turtingas lietuviško paveldo muziejus?

– Vilniuje turiu draugę Vitą Babičienę. Vitą su jos austomis juostomis pamačiau Santa Fe liaudies meno festivalyje 2004 metais. Šio festivalio metu buvau jos ir kalvio Evaldo Kapčiaus, kuris yra tikras nacionalinis Lietuvos turtas, vertėja. Abu šie menininkai padovanojo savo darbų muziejui. Vitos austos juostos reprezentuoja 5 Lietuvos regionus, o Evaldo kalvystės darbai – senąją Lietuvos kalvystę.

Kuriant muziejų, ženklią vietą užėmė būtent austos juostos. Vienas jų padovanojo V.Babičienė, kitos buvo iš mano tėvų namų, iš tetų.

– Ar manote, kad Jūsų įkurtas muziejus taps ir lietuviškos kultūros centru? Jei taip, ar bus jame organizuojami renginiai? Ką ketinate nuveikti, kokius kultūros projektus planuojate įgyvendinti?

– Neturiu didelių ambicijų, kad muziejus taps lietuvių kultūros centru. Tik noriu, kad informacija apie Lietuvą būtų prieinama visiems. Besilankančių muziejuje žmonių pateikti klausimai padeda man semtis idėjų naujiems darbams, skatina labiau domėtis istorija ir naujienomis. Lankytojų klausimų būna įvairiausių. Kartą mažas berniukas paklausė, ar Lietuvoje yra pilių? Pagalvojau, kad būtų gražu surengti parodą apie pilis. Tačiau turiu tik Trakų pilies nuotraukų, Kauno pilies (kuri šiuo metu jau restauruota) griuvėsių ofortus. Tačiau ir tada, kai, pavyzdžiui, rodydama nuotraukas, pasakoju žmonėms, kad Trakų pilies laiptais Kęstučio mylima žmona Birutė nešė ant rankų kūdikėlį Vytautą, klausytojai, ypač moterys, susijaudina, kartais net jų akyse pasirodo ašaros. Tai rodo, kad žmonėms Lietuvos istorija įdomi.

Kitas lankytojas paklausė apie Lietuvą ir Hanzos (Hansa) sąjungą (buvusią šiaurės Vokietijos, Prūsijos ir Livonijos miestų prekybinę ir politinę sąjungą). 1445 metais Kaune įkurta Hanzos pirklių kontora visą šimtmetį buvo svarbiausia bazė bei prekių pervežimo punktas Lietuvoje (L.A.).

Ši istorija sudomino ir mane. Žiūrėdama puikų Vėjo Gabrieliaus Liulevičiaus (Vejas Gabriel Liulevicius) kurtą serialą „Rytų Europos istorija“ („A History of Eastern Europe“) , sužinojau, kad aviakompanija „Lufthansa“ iš tikrųjų pavadinta Hansa sąjungos vardu – „Luft (flight – skrydis) plus Hansa“. Įdomi praeities sankirta su dabartimi. O kur dar poezija? Manau, kad nuostabios Lietuvos poetės moterys mielai prisidėtų ruošiant  renginį apie tai.

– Ar Jūsų šeima įsitraukusi į lietuvišką veiklą? Ar padeda Jums, palaiko? Kaip mėgstate leisti laisvalaikį, jei išvis jo turite?

– Šeima pritaria mano muziejinei veiklai, o mano vaikaičiams, kurių gyslomis teka ketvirtis lietuviško kraujo, mano veikla įdomi. Tačiau daugiausia tai – mano darbas. Jie visi labai užsiėmę savo gyvenimais ir veikla.

Aš gi esu pensininkė, tad turiu laiko ir apmąstymams, ir darbui. Laisvalaikiu skaitau, žaidžiu tenisą, dalyvauju „Poezijos skaitymuose“ („Poetry Parley“), bendrauju su draugais ir naujais pažįstamais. Štai ir liepos 21 dieną dalyvavau skaitymuose, skaičiau Stanley Kunitz (jo mama buvo kaunietė) eilėraštį „Prieblanda“ („Twilight“). Tai – man mielas užsiėmimas.

Birželio mėnesį į Aliaską buvo atvykusi rašytoja Laima Vincė ir Anchorage literatūrinei bendruomenei pristatė knygą apie tragiško likimo poetę Matildą Olkinaitę. Kaip po susitikimo sakė vienas dalyvių, tai buvo „triuškinanti sėkmė“. Ta proga Ch. Sokaitis susuko reportažą ir parodė per vietos televiziją. Literatūrinė bendruomenė pamilo Laimą, o ji sakė, kad dar būtinai grįš į Aliaską. Tikiuosi.

– Šiemet JAV Lietuvių Bendruomenė švenčia savo 70-metį. Ko palinkėtumėte jai ir jos nariams artėjančių švenčių proga?

– Linkiu tęsti savo darbą. Mūsų pirmtakų ir tėvų šalis nusipelno būti žinoma.

– Dėkoju už pokalbį ir gražų darbą garsinant Lietuvą, o skaitytojus, norinčius pamatyti reportažą apie susitikimą su Laima Vince kviečiu apsilankyti internete: https://www.alaskasnewssource.com/video/2021/06/07/found-translation-poems-holocaust-victim-matilda-olkinait-carry-thanks-laima-vince/

Laima Apanavičienė