Jau ilgą laiką popiežius turėjo svajonę nuvykti į Meksikos pasienį – priverstinės migracijos tragedijos simbolį, kur prekiaujama žmonėmis, vieni žmonės smurtauja ir išnaudoja kitus. Pranciškus buvo sakęs, kad norėtų atvykti į Jungtines Amerikos Valstijas būtent per šią Meksikos ir JAV sieną. Tačiau svarbi misija sušildyti JAV ir Kubos diplomatinius santykius užgožė šį troškimą: galiausiai praėjusį rugsėjį jis skrido į Vašingtoną tiesiai iš Havanos oro uosto.
Tačiau vakar, prieš grįžtant į Romą, popiežiaus svajonė išsipildė. Pranciškus, kuris 2013 m. liepą aplankė Lampedūzos salą apraudoti tūkstančių Viduržemio jūroje nuskendusių migrantų ir atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį, lankydamasis prie šios simbolinės sienos kalbėjo apie „žmonijos krizę“ ir „prekybos žmonėmis verslą“.
Popiežius paragino „verkti dėl neteisingumo, degradacijos ir priespaudos“ šiame pasaulio gale, migracijos krizės širdyje ir smurto, moterų žudynių, prekiavimo, išnaudojimo, narkotikų prekybos, priespaudos ir neteisingumo epicentre. Tuomet, šiais Gailestingumo metais, popiežius, tiesakalbis ir tvirtas kaip visada, pakvietė atsiversti ir gyvenimo pokyčiams.
„Visada yra pasikeitimo galimybė, dabar yra tinkamas metas reaguoti ir pakeisti tai, kas mus naikina kaip žmones, verčia degraduoti žmoniją“, – teigė popiežius pirmose dvitautėse Mišiose, kurias jis aukojo pasienyje, tik 80 m atstumu nuo Rio Grandės upės ir metalinės tvoros, skiriančios Meksiką nuo JAV. Eucharistijoje dalyvavo apie 200 000 žmonių.
„Šiais Gailestingumo metais ir šioje vietoje noriu kartu su jumis nuolankiai maldauti Dievo gailestingumo, noriu drauge prašyti ašarų ir atsivertimo dovanos“, – sakė jis per jaudinančią homiliją, kurios klausėsi ir Teksaso teritorijoje esantys žmonės.
Prieš atvykdamas iki Mišių vietos, popiežius prisiartino pasveikinti tuos, kurie yra kitoje metalinės tvoros pusėje, vietoje, kur pastatytas kryžius. Šis gestas rodė daugiau nei tūkstantis žodžių.
„Tai sujaudino mano sielą. Visų susirinkusiųjų akyse spindėjo ašaros“, – popiežiaus kalbą pakomentavo kunigas iš Čikagos Clete’as Kiley, kuris yra Čikagos arkivyskupo Blaise’o Cupicho administracijos veikos vadovas ir imigracijos specialistas iš karto po šv. Mišių Meksikos pasienyje.
„Čia, Siudad Chuarese, kaip ir kitose pasienio zonose, susitelkia tūkstančiai migrantų iš Centrinės Amerikos ir kitų valstybių, įskaitant meksikiečius, taip pat siekiančius patekti į kitą tvoros pusę. Tai – kelias, pilnas baisiausių nusikaltimų: daugelis mūsų brolių tampa prekybos žmonėmis aukos, pavergiami, pagrobiami ir šantažuojami, – sakė popiežius per homiliją. – Negalime neigti humanitarinės krizės, kuri pastaraisiais metais privertė migruoti tūkstančius žmonių traukiniais, keliais ir pėsčiomis, turinčių įveikti šimtus kilometrų kalnais, dykumomis ir nesvetingomis vietomis.“
„Ši priverstinės migracijos tragedija jau yra pasaulinis reiškinys. Šią krizę, kurią galima matuoti skaičiais, norime matuoti vardais, istorijomis, šeimomis. Tai mūsų brolius ir seseris išvijo skurdas ir smurtas, narkotikų tinklas ir organizuotas nusikalstamumas. Jie ne tik kenčia skurdą, bet ir kitas smurto formas“, – sakė Pranciškus.
„Dievas paprašys atsiskaityti pavergėjus ir turime padaryti viską, kas įmanoma, kad tokios situacijos daugiau nepasikartotų, – aiškino jis ir uždavė keletą klausimų, kuriuos palydėjo ovacijos. – Kokį pasaulį norime palikti savo vaikams? Išnaudojimo, neteisingų atlyginimų ir patyčių atsiminimus? Ore tvyrančią korupciją, smurtą, nesaugumą ir nepasitikėjimą ar priešingai – erdvę, kurioje galimos alternatyvos ir pokyčiai?“
Galiausiai Pranciškus pakvietė svajoti apie Meksiką, kur nebūtų pirmarūšių, antrarūšių ar beverčių asmenų.
„Tai sujaudino mano sielą. Visų susirinkusiųjų akyse spindėjo ašaros“, – popiežiaus kalbą pakomentavo kunigas iš Čikagos Clete’as Kiley, kuris yra Čikagos arkivyskupo Blaise’o Cupicho administracijos veikos vadovas ir imigracijos specialistas iš karto po šv. Mišių Meksikos pasienyje.
„Mes sėdime maždaug 10 pėdų nuo Rio Grandės. 80 laipsnių pagal Farenheitą. Saulėta. Kai atvyko popiežius, ketvirtis milijono susirinkusiųjų nutilo, – rašė elektroniniame laiške namo į žiemišką Čikagą Kiley. – Popiežius priėjo prie kryžiaus pastatyto ant upės kranto ir padėjo vainiką, skirtą atminti žuvusius ją kertant imigrantus ir smurto aukas. Aš žiūriu per upę į Meksiką, žiūriu į minią žmonių. Tokia minia imigrantų, skurstančiųjų, neįgaliųjų, paprastų darbo žmonių... juos vienija viltis ir lūkesčiai. Popiežius Pranciškus turi tokį neįtikėtiną gebėjimą paguosti ir suteikti vilties tiems, kam jos reikia labiausiai. Popiežius kalba apie darbininkų, imigrantų, moterų orumą... aš esu sujaudintas iki širdies gelmių ir jaučiu tvirtą solidarumą su visais susirinkusiais.“
