Vasario 5–7 d. Romoje vyko pirmoji naujosios kadencijos Popiežiškosios Pasauliečių tarybos asamblėja. Pasauliečių taryboje pirmą kartą dalyvauja ir lietuvė – sociologė ir antropologė, VU Filosofijos fakulteto docentė Irena Eglė Laumenskaitė. Su ja kalbamės apie šioje asamblėjoje diskutuotą temą – „Kaip susitikti Dievą šiuolaikiniam mieste“.
- Iš pradžių gal trumpai papasakokite, kas yra ir ką veikia Pasauliečių taryba bei kaip nutiko, kad buvote pakviesta įsitraukti į jos darbą?
- Romos kuriją sudaro gana skirtingi padaliniai, kurie sukurti tam, kad padėtų popiežiui spręsti konkrečius Katalikų Bažnyčios gyvenimo klausimus. Juk Bažnyčia yra didžiulė tarptautinė struktūra, kurios egzistavimui svarbūs labai skirtingi dalykai. Pasauliečių taryba yra viena iš vienuolikos ir skirta stiprinti pasauliečių gyvenimą bei veikimą Bažnyčioje.
Taryba buvo įkurta po Vatikano II Susirinkimo, kai iškilo pasauliečių vaidmens ir veikimo klausimai, nes iki tol pasauliečiai praktiškai buvo laikomi pasyviais Bažnyčios nariais – beveik taip, kaip daugelis juos tebesuvokia Lietuvoje: žmonės, kurie apmokomi tikėjimo tiesų ir gauna Bažnyčios patarnavimus.
Galutinai šią Tarybą suformavo popiežius Jonas Paulius II, kuris pats, būdamas Krokuvos arkivyskupu, buvo ir tuomet egzistavusios tarybos pasauliečių veikimui Bažnyčioje patarėjas. Taryboje yra nariai ir patarėjai (konsultoriai), abi grupės turi savo užduotis, bet į Tarybos asamblėjas renkasi kartu.
Kas penkerius metus popiežius paskiria apie pusę naujų narių. Popiežiškoji Pasauliečių taryba yra labai „marga“ – šiuo metu čia dirba žmonės iš visų žemynų. Gana skirtinga patirtis įvairiais klausimais labai praturtina ne tik juos, bet ir popiežių, kuriam reikalinga jų pagalba, sprendžiant pasauliečių reikalus. Beje, asamblėjos metu jau buvo užsiminta apie tai, kad Bažnyčioje lig šiol vyrauja išankstinis daugelio dalykų vakarietiškas ir net europocentriškas matymas.
Kai sužinojau apie paskyrimą, pirmoji mintis buvo: „Negi nerado aktyvesnių ir akademiškai veiklesnių kandidatų? Galėčiau čia pat sudaryti tokių sąrašą, jeigu reikia – moterų, ir iš Rytų Europos“. Kaip mane pasirinko, nes naują tokios struktūros narį siūlo ne konkrečių šalių vyskupai – jie popiežiaus paskirtąjį tik patvirtina arba ne? Tiesa, esu skaičiusi pranešimus Šeimos bei Teisingumo ir taikos (Justitia et Pax) tarybų tarptautiniuose forumuose. Be to, itališkai publikavusi straipsnį Bažnyčios socialinio mokymo žurnale. Mane kviesdavo kalbėti ne tiek iš sociologinės, kiek antropologinės pozicijos apie moterį šeimoje bei visuomenėje bei kitus asmens ir socialinio gyvenimo dalykus.
Greičiausiai sprendimą sąlygojo būtent tai, kad jau pradedant nuo popiežiaus Jono Pauliaus II Bažnyčia vis labiau atsigręžia į antropologinius klausimus, o popiežius Pranciškus labai atvirai kalba apie moters vaidmens ir jos adekvataus aktyvesnio dalyvavimo Bažnyčioje būtinybę. Iš tikro šiandien Bažnyčiai pagrindinis pastoracinis iššūkis ir būtinybė yra eiti prie asmens tikrovės, liudijant Kristų – ne vien visus vienodu būdu kaip pasyvius klausytojus mokyti tikėjimo tiesų. Nes visuomenės vizija ir realaus gyvenimas pirmiausia yra sąlygotas to, kokia yra žmogaus kaip subjekto samprata toje visuomenėje. Ar jis kaip asmuo yra visų socialinių sprendimų raktas ar tik priemonė savo ir visuomenės struktūrų ekonominei, politinei ar kitokiai galiai didinti? Popiežius Pranciškus netgi užsiminė, kad reikėtų specialaus Sinodo antropologijos klausimais.
- Šios asamblėjos tema: „Susitikti Dievą miesto širdyje“. Kuo pasižymi sielovados požiūriu urbanizuota visuomenė? Kaip Bažnyčia galvoja pasiekti miesto žmones?
- Buvo labai daug pranešimų ir komentarų apie šiandienius gyvenimo pokyčius ir iššūkius skirtingose pasaulio šalyse. Išryškėjo, kad šiuolaikinio miesto lindynėse žmonės taip pat gyvena skirtingai. Pvz., Indijos didmiesčiuose tarp socialinės atskirties žmonių vyksta stratifikacija ir netgi galima socializacija, kuri padeda įveikti savo skurdo ir atskirties padėtį. Skiriasi ir Vakarų bei Rytų Europos didžiųjų miestų ypatumai: jei didmiesčiuose Vakaruose koncentruojasi didesnė bedarbystė, tai Rytų Europoje didieji miestai yra traukos zonos, kur labiau tikėtina rasti darbą. Tuo pačiu mieste yra didesni tikėjimo iššūkiai: skirtingų tikėjimų įvairovė, didesnis religinis abejingumas ar net priešiškumas, bet kartu didesnės galimybės atrasti ir gyvo krikščionių tikėjimo bei jo praktikos židinius. Asamblėjoje kalbėjome apie daugelį didelio miesto, kaip city (angl.), veidų. Šiandienos miestas yra daugiacentriškas, nes čia telkiasi įvairių kultūrų ir gyvensenos paskiri židiniai. Vakaruose šiuos skirtumus sąlygoja tiek religijų, tiek ir kultūrų įvairovė, tuo pačiu galimi ir kultūriniai ar religiniai getai – kitiems žmonėms uždaros gyvenimo „salos“. Tai reiškia ir naujus evangelizacinius iššūkius, nes mieste daugiau nekrikščionių ir tik nominalių krikščionių.
Ir Lietuvoje, kuri yra tradiciškai katalikiška šalis, šiandien daug nominalių krikščionių, kurie yra tik pakrikštyti, bet nieko apie tikėjimą nežino arba turi jo iškreiptą įvaizdį. Taip pat mieste, kur didėja gyvenimo tempas, informacijos gausa, juos ir pakviesti sunkiau. Asamblėjos metu kalbėta, kad Bažnyčia nebegali manyti, jog ji turi pastoracijos monopolį. Dabartinė situacija neleidžia Bažnyčiai vien laukti, vykdant įprastą sielovados praktiką kaip pasyvų mokymą. Kaip Popiežius Pranciškus dažnai pabrėžia, kad reikia išeiti iš savo bažnyčių kaip uždarų erdvių erdvės ribų ir ieškoti būdų, kaip sutikti žmones.
- Ką konkrečiai reiškia Bažnyčiai išeiti iš savo erdvių?
- Asamblėjoje buvo ne tik pranešimai, bet ir liudijimai žmonių, kurie atstovavo naujiems bažnytiniams judėjimams ir naujoms pasauliečių bendruomenėms bei naujoms krikščioniškoms iniciatyvoms. Jie pasakojo apie tai, kaip sutikti žmogų gatvėje, stotyse, sutikti benamį kaip asmenį, o ne apsiriboti anonimine labdara ar išmaldos davimu. Tai praktika, kuri gyvavo pirminėje Bažnyčioje. Šiandien labai svarbu nesiorientuoti į visų norimus greitus rezultatus, įspūdingus vienkartinius renginius, bet nuosekliai ir ištvermingai vesti žmones tikėjimo keliu.
Masiniai renginiai padaro įspūdį, sukuria bendrumo išgyvenimą, kas jaunimui ypač aktualu. Žmonės išgirsta ar patiria kažką jiems svarbaus, todėl jų tikėjimo kelionei reikia konkrečių programų jų parapijose, Alfa kurso susitikimų. Jie pažadina, sukelia klausimų, norą gilintis, dalyvauti. Tačiau dažnai konkrečioje jų gyvenimo vietoje, parapijoje, tuo viskas ir užsibaigia, nes nėra tolesnių realių galimybių, ir jos toli gražu ne visur yra kuriamos. Todėl po Pirmosios Komunijos dauguma vaikų Bažnyčią palieka, nes jų tėvai jos gyvenime nedalyvauja, o vaikams taip pat dažnai nėra jiems tinkamų tolesnės bažnytinės praktikos būdų. Todėl tam būtinas pasauliečių parapinis aktyvumas, bendro gyvenimo tinklas, kuris ypač svarbus vaikams ir paaugliams, nes jie stokoja referentinės grupės, kuri būtų krikščioniška. Kaip šiandien jiems padėti įgauti vientiso asmens stuburą, kad nebūtų medijų bei gatvės prieštarų manipuliuojami? Todėl vaikams ir jaunimui reikia bendraamžių krikščionių susitikimų, stovyklų, bendravimo, pažinčių, diskusijų ir bendros veiklos galimybių.
Kitas opus dalykas yra santykis su vargšais. Ir popiežiaus Pranciškaus kvietimas eiti pas vargšus nėra vien jo kaip Lotynų Amerikos atstovo bruožas. Asamblėjoje tokią būtinybę ir galimybę gyvai liudijo Chiara Amiranti. Dabar jau plečiasi jos inicijuota asociacija, bet ji pati šį iššūkį ir troškimą sutikti žmogų jo gyvenimo naktyje patyrė asmeniškai, išėjusi prieš daugiau nei dvidešimt metų naktį į geležinkelio stotį Romoje. Tais laikais nei Bažnyčia, nei visuomenė nebuvo atvira tokiai veiklai, nebuvo, pavyzdžiui, tokio dalyko kaip nakvynės namai benamiams ir alkaniems.
Išgirdusi žmonių stotyje gyvenimo istorijas, Chiara jautėsi kalta ir bejėgė, nes nieko negalėjo jiems pasiūlyti. Lūžis įvyko tą kartą, kai po kiek laiko sutiko tą patį žmogų, kurio vieną naktį ji tik išklausė, kalbėjosi, ir jis jai padėkojo, kad būtent tuomet ji jam labai padėjusi. Dažnai žmogus turi klausimų, bet neturi kam jų išsakyti, todėl toks susitikimas jam yra tarsi properša kitokiam gyvenimui. Tada ji ir ryžosi pradėti savo bent tokį veikimą. Po kelerių metų atsirado jau savanorių būrys, daugiausia jauni žmonės, o šiandien asociacija „Sutikti gatvėje“ veikia 11 šalių – Europoje ir kituose žemynuose.
Tai reiškia, kad jauni krikščionys nori tokios tarnystės, nori tokio asmeniško susitikimo, gali priimti vargšų teikiamą gyvenimo troškimo dovaną, ir tai juos padrąsina liudyti savo tikėjimą, o kartu patiems jame tvirtėti. Nes būtent vargšai ir benamiai, nepaisant jų baisių gyvenimo sąlygų, turi gyvenimo džiaugsmo, vilties patirtį, kuri yra kontrastas daugelio mūsų baimei prarasti savo socialinį saugumą, siekti jo visais finansinių garantijų ir socialinio draudimo būdais. Jie gali liudyti atvirumą gyvenimui, galimybę išlikti žmogumi ir baisiose gyvenimo dramose bei netektyse. Tai mus gali sustiprinti, kai daugelis nesame patyrę tokių radikalių gyvenimo išbandymų kaip jie. Popiežius kalbėjo apie tai, kaip pasiekti asmenišką santykį ir atsiverti susitikimo galimybei.
Bernardinai.lt
Tęsinys kitame numeryje.
