B.Obama su Rytų ir Centrinės Europos lyderiais[/caption]
Kaip reikėtų vertinti JAV prezidento Baracko Obamos vizitą į Varšuvą ir jo paskelbtus planus Rytų Europos šalių saugumui stiprinti?
Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir kai kurie stebėtojai džiaugsmingai sutiko Obamos pasiūlymus. Lenkijoje jie buvo sutikti skeptiškiau, nes buvo laukiama daugiau ir konkretesnės paramos. Manau, kad lenkų reikalavimai nerealistiški, o pirminis lietuvių entuziazmas šiek tiek perdėtas.
Obama yra apdairus politikas, neskubantis imtis greitų ir radikalių žingsnių. Dėl to jis smarkiai kritikuojamas, bet nėra ženklų, rodančių, jog jis ketina keisti savo nuostatų.
Naujai paskelbtas planas „Europos padrąsinimo iniciatyva“ yra nuosaikus ir atsargus. Milijardas dolerių bus skiriamas pratyboms, mokymams, oro bei sausumos pajėgų rotacinėms misijoms, infrastruktūrai. Ketinama intensyvinti JAV ir NATO karinių jūrų pajėgų dislokavimą, įskaitant „pastovesnį“ dislokavimą Juodojoje ir Baltijos jūrose. Įsidėmėtina, kad kalbama apie „pastovesnį“, o ne „pastovų“ dislokavimą.
Praėjus kelioms valandoms po Obamos kalbos, NATO gynybos ministrai sutarė dėl žingsnių, turinčių sustiprinti Rytų Europos šalių gynybą. Bet svarbiau tai, kad jie pabrėžė, kad NATO toliau laikysis 1997 metų NATO ir Rusijos susitarimo, kuriame įsipareigota Rytų Europos šalyse nedislokuoti savo karių. Taigi – bazių nebus.
Milijardas dolerių nėra kišenpinigiai, bet JAV mastais tai ne itin didelė suma. Praeitą savaitė Obama paprašė Kongresą skirti dar 1,4 milijardo dolerių apgyvendinti, pamaitinti ir prižiūrėti dešimtys tūkstančių vaikų iš Lotynų Amerikos, kurie sulaikyti neteisėtai bandydami kirsti sieną ir patekti į JAV.
Obama, vėliau ir Gynybos ministras Chuckas Hagelis, primygtinai pabrėžė, kad visos NATO šalys turi įgyvendinti savo įsipareigojimus gynybos išlaidas didinti iki 2 proc. BVP. Hagelis įspėjo, kad gali sumažėti amerikiečių parama aljansui, jei įsipareigojimai toliau bus nepaisomi.
Tai, kad net krizės atveju Vašingtonas jaučia poreikį priminti savo sąjungininkams, kad jie piktnaudžiauja jo gera valia, rodo, jog JAV kantrybė pradeda išsekti.
Vis dėlto nėra jokių garantijų, kad išlaidos didės. Praeitą savaitę interviu žurnalui „Spiegel“ įtakingasis Vokietijos finansų ministras Vokietijos Wolfgang Schaeuble pasisakė prieš gynybos išlaidų didinimą ar NATO karių dislokavimą Rytų Europoje. Esą devyniasdešimt procentų Vokietijos ir ES šalių gyventojų tokius žingsnius laikytų padėties bloginimu. Pasak Schaeuble, „didinti gynybos biudžetą šiuo metu nebūtų protingas žingsnis.“
Baltieji rūmai perspėjo, kad naujai skiriamas ir sustiprintas dėmesys Europai nebus vykdomas Amerikos karinės galios Azijos ir Ramiojo vandenyno regione sąskaita. Tai priminimas, jog JAV, kaip pasaulio galybė, turi įsipareigojimų kituose pasaulio regionuose.
Pastaruoju metu smarkiai auga įtampos tarp Kinijos iš vienos pusės, Japonijos, Vietnamo ir Filipinų iš kitos pusės dėl teritorinių vandenų demarkavimo Pietų Kinijos jūroje. Praeitą šeštadienį Hagelis perspėjo Kiniją susilaikyti nuo „destabilizuojančių veiksmų“ Pietų Kinijos jūroje ir išsakė palaikymą Japonijos planams stiprinti savo karinį pajėgumą. JAV jaučia poreikį užtikrinti savo partnerius, kad ji pasiryžusi apginti jų teisėtus interesus ir sustabdyti Kinijos įtakos plėtrą.
Vašingtonas laiko Kiniją augančia, potencialiai ir pavojinga galybe, o Rusiją smunkančia galybe, kurios pretenzijos neatitinka jos realios galios. JAV strateginė pirmenybė yra ir liks rytų Azija, o ne rytų Europa.
Todėl manau, kad klysta politologas Laurynas Kasčiūnas, kuris aiškina, kad Baltųjų rūmų dėmesys Rytų Europai rodo aiškų užsienio politikos poslinkį nuo Azijos į platesnį regioną, su akcentu į Europą.
Kasčiūnas taip pat teigia, kad JAV grįžti prie NATO šaknų, kai aljansas išskirtinį dėmesį skyrė Sovietų Sąjungos sulaikymui ir sutramdymui. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad JAV grįžta į Europą.
Negaliu pritarti prezidentės ir Kasčiūno nuomonei. JAV nesugrįžta į Europą, nes niekada jos nepaliko. Tiesa, po Šaltojo karo JAV radikaliai sumažino karių skaičių Europoje, įsivėlė į karus Afganistane ir Irake, susitelkė kovai su musulmonų terorizmu. Bet ji liko galutinis Europos saugumo garantas, o Europos šalių raginimu dalyvavo kariniuose veiksmuose Bosnijoje, Serbijoje, net Libijoje.
Amerikiečiai nebenori būti pasaulio policininkais, bet jie negalės visiškai atsisakyti to vaidmens. Kilus krizėms, JAV kartkarčiais turės įsiterpti, nors ir nenoriai. Be to, Prancūzija vis dažniau siunčia karius į savo buvusias kolonijas Afrikoje, siekdama numalšinti teroristus. Paryžius irgi tikisi sąjungininkų paramos. Tai užtikrina, kad NATO neužsisklęs Europoje, nesitenkins Šaltojo karo laikų veikimo modeliu.
Antra vertus, kuklinanti nesėkmingų karinių intervencijų patirtis niekais pavertė buvusio prezidento Busho raginimus, išdėstytus 2008 m. NATO aukščiausioje lygio pasitarime Bucharešte, paversti aljansą eskpedicine santarve, kuri savo karius siųs po visą pasaulį, siekdama užtikrinti laisvę ir taiką milijonams. Kaip jau minėjau, JAV posūkis į Aziją nėra laikinas reiškinys, – tai strateginė būtinybė, kuriai bus skiriama pirmenybė. To nepakeis svajonės apie JAV „grįžimą į Europą“.
Lenkai skeptiškiau vertino Obamos planus ir neslėpė savo nusivylimo. Užsienio reikalų ministras Radekas Sikorkis klausė – jei yra didelių bazių Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje, Italijoje, „kodėl ne čia?“
Atsakymas nėra sudėtingas. JAV tiki savo gebėjimu atgrasyti Rusiją nuo bet kokių karinių akcijų prieš NATO šalis, o agresijos atveju suduoti triuškinantį atkirtį. Tikimasi, kad bus galima susikalbėti su Rusija, jei ne Putinui prezidentaujant, tai vėliau. Nėra „amžinų“ priešų – susitaikė prancūzai ir vokiečiai, vokiečiai ir lenkai. Gali ir rusai pasikeisti, atsisakyti savo agresyvios politikos, kaip vokiečiai atsisakė militarizmo. Nereikalinga karinė bazė Lenkijoje net ir taikiausiai nusiteikusiam Rusijos vadovui apsunkintų pastangas su NATO rasti bendrą kalbą.
Prieš kokius šešerius metus Egidijus Vareikis, pastebėjęs, kad Rumunija, Bulgarija ir Turkija jau priklauso NATO arba ES, teigė, kad „jei pridėsime Ukrainą bei Gruziją, yra galimybė paversti Juodąją jūrą Europos vidaus ežeru, kaip kad dabar Baltijos. Rusijos galimybės ir Rusijos grėsmė tuomet sumažės.“ Šitoks geopolitinis požiūris, paplitęs Rytų Europoje, yra svetimas JAV ir Vakarų Europos šalims. Tie, kurie pritaria tokiam supratimui, panašiai mato pasaulį, neišvengiamai bus nusivylę JAV ir Vakarų Europos veiksmais.
Nenoriu nuvertinti Obamos vizito ir planų reikšmės. Nors jie labiau simboliniai negu konkretūs, jie yra reikšmingi. Jie verčia Maskvą dar kartą įsisąmoninti, kad JAV tvirtai įsipareigojusi ginti NATO narius Rytų Europoje. Be to, jei JAV veiksmai paskatintų Europos šalis rimtai stiprinti savo karinį pajėgumą, tai būtų gerokai didesnis įnašas į Rytų Europos saugumą negu nuolatinis JAV karių dislokavimas.
Kęstutis Grinius
