Donaldo Trumpo rinkiminėje kampanijoje kontroversijų netrūksta. Atrodo, vos ne kasdien šis kandidatas suranda naujų problemų, pastebėjimų ar būdų sukiršinti visuomenę. Vienas naujausių ir labiausiai nerimą keliančių tokių pareiškimų yra jo tikinimas, kad rinkimai gali būti „suklastoti“. Esminė bet kokių rinkimų dalis yra visuotinis sutarimas, kad jų rezultatai yra galiojantys ir neginčijami. Politologai ir kiti ekspertai tikina, kad jei Trumpas pralaimėjimo atveju imtų mėtytis kaltinimais be įrodymų, jis pakirstų patį rinkiminį procesą,

Trumpas, vis labiau atsiliekantis visuomenės nuomonės apklausose, susitikime su savo šalininkais sakė nerimaujantis, kad rinkimų rezultatai neatspindės rinkėjų valios. Šią savaitę viešėdamas Vilmingtone, Šiaurės Karolinoje, jis karštai kalbėjo apie tapatybės nustatymo dokumentų svarbą rinkimuose, siekiant užkirsti kelią sukčiavimui. Tačiau, kaip žinia, praėjusį mėnesį apeliacinis teismas nusprendė, kad valstijos asmens tapatybės nustatymo įstatymas buvo priimtas „turint diskriminacinių ketinimų“ prieš juodaodžius rinkėjus.

Kai kuriose valstijose politikai siekė priimti įstatymus, numatančius balsavimą tik pateikus asmens tapatybės dokumentus, kad būtų išvengta sukčiavimo, o šių įstatymų kritikai tikino, kad jie yra nukreipti prieš rasinių mažumų rinkėjus, kurie dažniausiai balsuoja už demokratus.

Kai kurie Trumpo šalininkai pritaria šiam nerimui. Šią savaitę paskelbta „Public Policy Polling“ apklausa atskleidė, kad 69 % Trumpo rėmėjų Šiaurės Karolinoje mano, jog Hillary Clinton pergalė galėtų būti suklastotų ar kitaip nulemtų rinkimų rezultatas.

Tačiau, žiūrint į tai, kaip Jungtinėse Valstijose yra atiduodami ir skaičiuojami balsai, tampa aišku, jog būtų labai sudėtinga kam nors įvykdyti tokio masto balsų atidavimo sukčiavimą, kad tai turėtų įtakos rezultatams arba prie rinkimų rezultatų nulėmimo prisidėti rinkimų pareigūnams. Tad žvilgtelėkime į tai, kaip vyksta rinkimų procesas.

Šalyje nėra vienos nacionalinės balsų skaičiavimo sistemos. Rinkimų paramos komisija (valstybinė organizacija, įkurta po itin mažu skirtumu pasibaigusių 2000 metų rinkimų, kurie nukeliavo iki Aukščiausiojo teismo) pabrėžia, kad balsai maždaug 13 000 šalies rinkiminių jurisdikcijų yra surenkami ir skaičiuojami pagal kiekvienos valstijos įstatymus.

Valstijos rinkimų pareigūnai yra atsakingi už rinkimų rezultatų sertifikavimą tuose rinkimuose, kuriuose yra peržengiamos jurisdikcijų ribos, pavyzdžiui, senatorių ir gubernatorių rinkimuose. Valstijos paskirti pareigūnai taip pat sertifikuoja ir už prezidentą bei viceprezidentą atiduotus balsus. Federalinė valdžia į procesą įsitraukia tuomet, kai kandidatų į prezidentus ir viceprezidentus surinktus balsus galiausiai sertifikuoja Kongresas. Pralaimėjęs kandidatas į Atstovų rūmus arba Senatą taip pat gali pateikti apeliaciją Kongresui.

Pasak komisijos atstovų, toks decentralizuotas procesas apriboja korupcijos ar sukčiavimo galimybes, nes praktiškai neįmanoma nesučiuptam padaryti pakankamo masto įtaką, kad ji atsispindėtų rinkimų rezultatuose.

O kaip dėl rinkėjų sukčiavimo? Rinkėjų sukčiavimo atvejų tyrimai atskleidžia, kad tokie įvykiai yra „ypatingai reti“. Tiriant pranešimus apie rinkėjų sukčiavimo atvejus po to, kai Indiana priėmė rinkėjų tapatybės dokumentų tikrinimo įstatymą 2005-aisiais, buvo išsiaiškinti vos 9 atvejai iš 250, kai kas nors balsavo kito žmogaus vardu, sakė tyrimą vykdęs rinkimų teisės ekspertas Justinas Levittas.

„Buvo identifikuota daug sukčiavimo apraiškų, tačiau tik visiškai nežymiai ir statistiškai nereikšmingai jų daliai galima užkirsti kelią, balsavimo vietose tikrinant rinkėjų asmens tapatybės dokumentus“, – sakė jis.

Dokumentų tikrinimas neužkirstų kelio tokioms sukčiavimo praktikoms, kaip kelių balsų atidavimas arba balsų pirkimas, sako Levittas.

„Buvo identifikuota daug sukčiavimo apraiškų, tačiau tik visiškai nežymiai ir statistiškai nereikšmingai jų daliai galima užkirsti kelią, balsavimo vietose tikrinant rinkėjų asmens tapatybės dokumentus“, – sakė jis.

Rinkėjų sukčiavimo klausimu yra pasidalijama į dvi stovyklas pagal priklausomybę politinei partijai. Nacionalinės valstijų vyriausybių konferencijos duomenimis, asmens tapatybės dokumentų yra prašoma arba reikalaujama 34 valstijose. Kai kuriose valstijose su griežčiausiais šio pobūdžio įstatymais, reikalaujančiais asmens dokumentų su nuotrauka, įskaitant Viskonsiną, Indianą, Kanzasą ir Teksasą, turi respublikonų gubernatorius, respublikonų daugumą vyriausybių rūmuose arba abu.

Teismų sprendimai rinkėjų dokumentų tikrinimo atžvilgiu yra įvairūs. Praėjusį mėnesį teisėjas Jamesas Petersonas, paskelbdamas Viskonsino rinkėjų dokumentų įstatymo dalį prieštaraujančia konstitucijai, pabrėžė: „Trumpai tariant, itin griežti Viskonsino rinkėjų dokumentų tikrinimo įstatymai yra vaistai, baisesni už pačią ligą“.