Savivalė interpretuojant nacionalinę istoriją padeda Kinijos prezidentui Xi Jinpingui ir Rusijos lyderiui Vladimirui Putinui užsitikrinti valdžią ir pateisinti savo politiką.
„Kas valdo praeitį, valdo ir ateitį, o kas valdo dabartį, valdo ir praeitį“. Ši citata iš pasaulinio garso George`o Orwello romano „1984“ vienu sakiniu apibūdina istorijos svarbą politikoje.
Citata buvo panaudota neseniai išleistos knygos „Šokiai ant kaulų“ (angl. „Dancing on Bones“), kurios autorė yra žurnalistė Katie Stallard, pratarmėje. Knygoje aprašoma, kaip Rusijos, Kinijos ir Šiaurės Korėjos lyderiai naudoja istoriją savo tikslams pasiekti.
„Autoritariniai režimai pripažįsta istorijos galią ir rezonansą. Jie žiūri į istoriją kaip į pagrindinį įrankį, padedantį užsitikrinti visuomenės paramą“, – sako Stallard.
Istorija sukuria teisėtumą, yra glaudžiai susijusi su piliečių tapatybe ir suteikia pranašumą autoritariniams valdovams, nes ja galima pagal poreikius manipuliuoti, sakė ji ir pridūrė: „Ekonominiai pasiekimai ateina ir praeina. Istorija yra tai, kuo galima pasiremti“.
Istorija kaip karo Ukrainoje pateisinimas
Rusijos karas prieš Ukrainą rodo, kokių tragiškų pasekmių gali turėti istorinis revizionizmas.
2021 metų liepą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė esė pavadinimu „Apie istorinę rusų ir ukrainiečių vienybę“.
Joje, kaip teigia šią esė detaliai išanalizavęs ir savo išvadas žurnale „Osteuropa“ paskelbęs istorikas Andreasas Kappeleris, Putinas kaltina Vakarus „pavojingu revizionizmu“ ir pabrėžia, kad jis, kaip „visa išmanantis valstybės veikėjas“, žinantis „vieną istorinę tiesą“, siekia tam pasipriešinti.
Tiesa, anot Putino, yra akivaizdi – rusai ir ukrainiečiai visada buvo viena dvasinga tauta. O Vakarai bando paversti Ukrainą „antirusišku“ dariniu.
Rusija to niekada neleistų ir prireikus užkirstų tam kelią ginklu, pabrėžė jis. Gegužės 9 d., kai Rusija kasmet švenčia pergalę prieš nacistinę Vokietiją Antrajame pasauliniame kare, Putinas pakartojo savo požiūrį ir žengė dar toliau, pareiškęs, kad Vakarai planavo pulti Rusiją.
Putino Šaltojo karo pasaulėžiūra
Tariamos Rusijos ir Ukrainos vienybės, kuriai priešinasi Vakarai, naratyvas, kaip pažymi Kappeleris, yra būdingas dvipolei pasaulėžiūrai ir mąstymui didžiosios galios kategorijomis.
Putinui svarbios tik didžiosios valstybės, pavyzdžiui, Rusija, JAV ar Kinija, o tokios „mažos“ šalys kaip Ukraina negali turėti savo darbotvarkės. Didžiosios valstybės savo ruožtu dalyvauja ideologinėje konkurencijoje, kuriai pasitelkiamos visos reikalingos priemonės.
Toks Putino požiūris, kurį Kappeleris vadina sąmokslo teorija, yra derinamas su etniniu nacionalizmu ir teiginiu, kad neva naciai užgrobė valdžią Ukrainoje.
Visa tai padeda susieti šį naratyvą su „svarbiausiu Rusijos integracijos ideologijos elementu – sovietų pergale prieš hitlerinę Vokietiją“, sako Kappeleris ir priduria, kad Putino pasaulėžiūra atitinka jau seniai subyrėjusios Sovietų Sąjungos slaptosios tarnybos agento požiūrį.
Xi Jinpingas: istorijos vairininkas
Kinijos lyderių pasaulėžiūroje taip pat galima pastebėti ne vieną etnonacionalistinio V. Putino ir jo šalininkų Kremliuje požiūrio į istoriją modelį.
Tačiau Kinija nenori kartoti Sovietų Sąjungos, kurią Kinijos prezidentas Xi Jinpingas nuolat mini kaip nesėkmės istoriją, klaidų. Xi Jinpingas mano, jog Sovietų Sąjunga subyrėjo dėl to, kad jos lyderiams nepavyko išnaikinti „istorinio nihilizmo“, pakirtusio tikėjimą komunistiniu reikalu.
Siekdama išvengti Sovietų Sąjungos likimo, Kinijos komunistų partija (KKP) 2021 m. pateikė atnaujintą oficialią partijos istoriją, kuri nuo šiol yra labiau pritaikyta Xi Jinpingo interesams tenkinti.
„Įžengdamas į naują erą, generalinis sekretorius Xi Jinpingas paskatino mus išanalizuoti evoliucijos mechanizmą ir tyrinėti istorijos dėsnius ilgoje istorijos upėje, laikmečių potvynyje ir pasaulinėje audroje bei priėmė geriausius sprendimus svarbiausiais istorinių lūžių momentais“, – apie Xi Jinpingą rašė partijos ruporas „People`s Daily“.
KKP naratyvas skleidžiamas spaudoje, socialiniuose tinkluose, kine ir kompiuteriniuose žaidimuose. Alternatyvūs požiūriai yra neteisėti.
Partija garantuoja vienybę
Oficialus partijos naratyvas lemia, kas gali būti galvojama ir rašoma Kinijoje.
Xi Jinpingo istorijos samprata suponuoja „ideologinę sistemą, kuri pateisina vis didesnį partijos kišimąsi į politiką, ekonomiką ir užsienio politiką“, – sako buvęs Australijos ministras pirmininkas ir Kinijos ekspertas Kevinas Ruddas.
KKP naudojasi istorija savo galiai pateisinti – prieš komunistams perimant valdžią Kinija buvo silpna ir susiskaldžiusi. Vienybės stoka leido Vakarams žeminti šalį. Tik KKP, kaip galima suprasti iš potekstės, sugebėjo suvienyti Kiniją ir grąžinti jai buvusią šlovę.
Kaip savo knygoje „Kinijos išradimas“ (angl. „The Invention of China“) pažymi Billas Haytonas, KKP tęsia tai, ką Kinijos nacionalistai pradėjo XIX amžiuje.
Tuo metu Kinijos istorija buvo retroaktyviai interpretuojama, siekiant sukurti vieningą hanių-kinų kultūrą. Mandžiūrų, mongolų ir daugelio kitų etninių grupių tradicijos buvo ištrintos iš istorijos, idant būtų galima sukurti Kinijos, kuri visada buvo vieninga, viziją.
Šiandien uigūrai ir tibetiečiai savo kailiu patiria šio istorinio revizionizmo priemonių poveikį – jie suvaromi į perauklėjimo stovyklas, slopinama jų kalba ir kultūra.
Šiame kontekste puikiai dera 2013 m. kreipimesi į KKP Centrinį komitetą dėl istorijos svarbos Xi Jinpingo pacituoti konfucianizmo mokslininko Gongo Zhisheno žodžiai: „Norėdami sunaikinti šalį, pirmiausia turite sunaikinti jos istoriją“.
Jis tai panaudojo kaip įspėjimą tiems, kas abejoja 5000 metų tebesitęsiančia Kinijos vienybe.
Nors nenuneigsi, kad buvo tam tikras kalbos ir konfucianizmo doktrinos tęstinumas, visgi neteisinga būtų teigti, kad hanių kultūra visada buvo dominuojanti dabartinės Kinijos Liaudies Respublikos teritorijoje.
Tiesą sakant, Mingų dinastija (1368–1644) buvo paskutinė, kurioje valdė haniai. Daugelį amžių iki tol didžiąją dalį dabartinės Kinijos teritorijos valdė kitų tautų, pavyzdžiui, mongolų, dinastijos. Paskutinę dinastiją, kuri valdė nuo 1644 m. iki respublikos paskelbimo 1912 m. sausio 1 d., įkūrė mandžiūrai.
Siekis sukurti vieningą istoriją, iš kurios be jokių nesklandumų iškilo šiandieninė Rusija ir Kinijos Liaudies Respublika, atvedė iki tokio taško, kad Ukrainos istoriją neigiantis arba ją iškraipantis Putinas gali pareikšti, jog rusai ir ukrainiečiai yra viena tauta.
„Susigrąžinta teritorija“
Be to, abi sistemos tarsi apsėstos teritorijų klausimo. Putino istoriniuose pasisakymuose iš esmės atmetami Stalino epochos nusikaltimai, o daugiausia dėmesio skiriama Sovietų Sąjungos, kuriai priklausė Ukraina, Baltarusija, Baltijos šalys, Vidurinės Azijos valstybės ir kt. teritorijai.
Tuo tarpu Kinija reiškia pretenzijas į visą Pietų Kinijos jūrą – Viduržemio jūros dydžio vandens telkinį – remdamasi tuo, kad, jos teigimu, turi istorinę teisę į šią teritoriją. Kartu ji atsisako pripažinti Tarptautinio arbitražo teismo sprendimą, kuriuo visi istoriniai reikalavimai buvo paskelbti niekiniais ir negaliojančiais.
Pasak Stallard, teritorinių ginčų akcentavimas turi dvi funkcijas. Viena vertus, kaip aiškina mokslininkė, taip primenama apie praeities pažeminimus – iš mūsų buvo atimta kažkas, kas teisėtai mums priklausė. Ir kartu išryškinama dabartinių lyderių stiprybė – atsiimame tai, kas mūsų.
„Tokiu būdu iš dalies įtvirtinamas suverenitetas, idėja, kad esame stipri šalis, kuri gali didžiuotis savimi ir save apginti“, – sakė Stallard.
Alternatyvi nuomonė draudžiama
Net jei Rusijos ir Kinijos istorinių naratyvų turinys skiriasi, Kinijoje, pavyzdžiui, ryškesnis aplink Xi Jinpingą besisukantis asmenybės kultas, abiejų valstybių modeliai yra aiškūs.
Abejose sistemose kalbama apie vienybę ir tęstinumą, kurių niekada nebuvo. O kiekvienas, tai kvestionuojantis Rusijoje ar Kinijoje, gali tikėtis griežtos bausmės.
Jie sukuria išorinį priešą – Vakarus – nuo kurio tik jie – atitinkamai Putinas ir Xi Jinpingas – gali išgelbėti tautą ir susieti istoriją su teritoriniais reikalavimais.
„Siekis manipuliuoti istorija politiniais tikslais nėra išskirtinai autoritarinis bruožas“, – sako Stallard. Tačiau tik autoritarinės sistemos riboja alternatyvias nuomones.
