Niekas nesakė kad bus lengva. Bent jau aš to tikrai nesakiau.
Net tada, kai akimirką atrodė, kad Donaldui Trumpui, neatsilaikęs prieš prezidentui labai nepatinkančią objektyvią realybę, vis dėl to prabudo sveikas protas, aš perspėjau, kad net jei jums naujoji kryptis ir patinka, šturvalas bet kurią akimirką gali būti atsuktas atgal. Ir štai, prašom. Vos spėjau praėjusią savaitę pagirti Jamesą Comey už tai, kad jis pagaliau teisingai įvertino Rusiją kaip pačią didžiausią grėsmę pasauliui, kai Trumpas jį netikėtai pašalino iš FTB direktoriaus pareigų. Vargu ar Comey buvo atleistas būtent už tuos žodžius, tačiau labai tikėtina, kad šis nušalinimas buvo susijęs su Comey siekiu išplėsti Trumpo prezidentinės kampanijos komandos ryšių su Rusija tyrimą, bei jau dabar buvusio FTB direktoriaus nenoras prisiekti Trumpui asmeninio lojalumo. Na, tvirtas įsitikinimas, kad vyriausybės darbuotojai privalo būti lojalūs ne šaliai ir įstatymams, o asmeniškai pačiam lyderiui, yra bendras visų diktatorių bruožas – Putinas neleis sumeluoti. Pasak „New York Times“ pranešimo, Trumpas buvo tiesiogiai pasakęs Comey nutraukti Michaelo Flynno tyrimą.
Taip, šitai yra žinoma remiantis paties Comey ir jo pavaldinių žodžiais, tad jais galima nepasitikėti. O kaip Senato respublikonų daugumos lyderis Mitchas McConnellas – ar jis pakankamai patikimas ir autoritetingas šaltinis visiems Trumpo gerbėjams? Tad štai, jau kitą dieną po Comey atleidimo, jis pareiškė iš Senato tribūnos, kad yra prieš naują Rusijos įtakos JAV rinkimams tyrimą, nes jis sukliudytų jau pradėtiems tyrimams! O tokių šiai dienai yra du: vieną vykdo pats Senatas, o jam vadovauja respublikonas Richardas Burras, o antrasis – FTB tyrimas, vadovavimą kuriam dabar perims naujas ir lyderiui lojalus Trumpo paskirtas FTB direktorius. Žinoma, kad šiems dviems tyrimams sutrukdys naujas, nuo Trumpo ir jo partijos nepriklausomo prokuroro atliekamas tyrimas! Štai kokia tvirta logika: tyrimą atliekančios agentūros vadovo pašalinimas iš pareigų tyrimui ne kliūtis, o štai nepriklausomo prokuroro paskyrimas – dar ir kokia kliūtis! „Ant kortos pastatyta pernelyg daug!“ – atvirai pareiškė McConnellas. Na nieko sau. Praktiškai tuos pačius „argumentus“ naudojo ir Rusija, blokuodama tarptautinio tribunolo, skirto ištirti jos numušto „Boingo“ katastrofos aplinkybes, suformavimą Jungtinėse Tautose.
Atkreipkite dėmesį, kaip Trumpas ir jo aptarnaujantis personalas susipainiojo parodymuose, įsigudrindami vienu metu išplatinti net kelias Comey atleidimo versijas. Beje, pats Trumpas nusprendė nusimesti asmeninę atsakomybę, bet išėjo kažkaip visai nevykusiai, kai iš jo paties nuskambėjo du tarpusavy prieštaraujantys pareiškimai, kad Comey buvo atleistas „rekomenduojant generaliniam prokurorui ir jo pavaduotojui“ bei „nepriklausomai nuo jokių rekomendacijų“, o kai žiniasklaidos atstovai pašaipiai į tai atkreipė dėmesį, prezidentas iš viso įsiuto ir pagrasino apskritai atšaukti bet kokias spaudos konferencijas. Na taip, aistringa Trumpo „meilė“ nepriklausomai spaudai niekam nėra naujiena, tačiau kas trukdė prezidentui, neva, jau seniai nepatenkintam Comey darbu, bent jau iš anksto parengti įtikinamą jo atleidimo versiją ir laiku pasidalinti ja su savo bendrais?
Patį Comey vertinti galima nevienareikšmiškai ir įvairiai. Jis sulaukė kritikos ir iš „asilų“, ir iš „dramblių“: iš vienų už tai, kad netinkamai pradėjo Hillary Clinton tyrimą, iš kitų už tai, kad jį netinkamai baigė. Mano nuomone, jis tiesiog yra uolus tarnybininkas, savo pareigas atlikęs taip, kaip mokėjo geriausiai, nepaisydamas nei vienų, nei kitų partinių interesų. (Tiesa, panašus personažas yra buvęs ir Rusijoje – Aleksejus Kazanikas, kuris pirmiausia užleido savo deputato vietą Borisui Jelcinui, o paskui, iš tuo metu jau prezidento Jelcino kaip dėkingumo ženklą gavęs generalinio prokuroro postą, patvirtino Valstybės Dūmos priimtą amnestiją pučo rengėjams – nes neturėjo jokių teisinių priežasčių to nedaryti – ir už tai buvo nuo pareigų nušalintas.) Comey nepažeidė nei vieno įstatymų straipsnio (aiškinimai, kad tirdamas Clinton bylą jis „viršijo savo įgaliojimus“, remiasi ne įstatymais, o tradicijomis, kurios juridinės galios neturi). Na gerai, tebūnie jis blogai atliko savo darbą. Kaip privalo būti atleistas iš pareigų valdininkas, užimantis svarbų postą, o juo labiau asmuo, vadovaujantis vienai iš pagrindinių už nacionalinį saugumą (kuris toks svarbus Trumpui ir jo pakalikams) atsakingų struktūrų? Vienareikšmiškai tai turi būti daroma neskubant ir be jokių staigių veiksmų! Iš anksto būtina atrasti jam pamainą, užtikrinant sklandų pareigų perdavimą ir išvengiant skandalų. Kada šis principas yra pažeidžiamas, nes delsti nėra kada? Tik dviem atvejais. Arba minėtasis valdininkas įvykdė nusikaltimą ar padarė kažką morališkai siaubingo. Tuomet atleidimo priežastis visiems yra akivaizdi, o valdžiai nereikia kamuotis ir kurti visokiausias, tarpusavyje vienos kitoms prieštaraujančias, versijas, nė viena iš kurių vis tiek nei iš tolo nepanaši į „mirtiną nuodėmę“. Arba tas valdininkas vadovauja tyrimui, kuris tuoj pat prisikas prie esantiems valdžioje pavojingų dalykų.
Štai paprastutė logikos užduotėlė visiems Trumpo gerbėjams: tarkim, mane kaltina kažkokiais negerais dalykėliais, tačiau aš turiu galimybę daryti įtaką savo paties tyrimui. Kaip aš elgsiuosi būdamas nekaltas, o kaip – jei esu kaltas? Atsakymas akivaizdus: pirmuoju atveju visomis išgalėmis padėsiu tyrimui, kuris galų gale atskleis tiesą, o antru atveju – iš visų jėgų jam trukdysiu. Be to, pirmuoju atveju, net jei ir turėčiau kokių nors priekaištų ar pretenzijų tyrimo vadovui bet kokiais kitais klausimais, atidėčiau tai vėlesniam laikui, kad tik netrukdyčiau tyrimo eigai ir niekas negalėtų apkaltinti manęs kaip nors jam sukliudžius. O kaip elgiasi Trumpas?
O Trumpas, iš karto po Comey atleidimo, Baltuosiuose rūmuose priėmė (ir ne šiaip sau – paties rusų pseudofiurerio prašymu) melagių melagį Sergejų Lavrovą, kuris apie tai neužsičiaupia, o tuo negali atsidžiaugti Rusijos propagandos mašina, dar vadinama „rusų žiniasklaida“, kuri, skirtingai nei amerikiečių žurnalistai, į susitikimą buvo įleista. Ji su pasimėgavimu ir be amerikiečių sutikimo spausdina susitikimo nuotraukas, o Baltieji rūmai tada konstatuoja, kad rusai juos eilinį kartą apgavo – negali būti, koks netikėtumas! Tiesa, dar yra nuotraukos, kuriomis „Twitter“ pasidalino pats Trumpas, kuriose jis atskirai yra įsiamžinęs su Lavrovu ir su Ukrainos Užsienio reikalų ministru Pavlo Klimkinu; nuotraukos yra su raginimais siekti taikos – vienodai adresuotai ir agresoriui, ir aukai! Pabandykite įsivaizduoti porą tokių prezidento Ruzvelto nuotraukų su tokiais pačiais raginimais 1939 metų rugsėjį – vieną su Ribentropu, o kitą su Lenkijos Užsienio reikalų ministru. Na, iki tol buvo Miuncheno suokalbis, o po to – Jaltos susitarimas. Tačiau mes labai tikėjomės, kad iš viso to buvo išmoktos tam tikros pamokos... Tačiau net ir patiems naiviausiems jau viską labai gerai paaiškino Putino ordino kavalierius Rexas Tillersonas – mes, matote, daugiau nebesiimsime skleisti amerikietiškų vertybių ir žmogaus teisių (Putinas patenkintas – juk tiek metų jis šito reikalavo!), mums už viską svarbiau yra nacionalinis saugumas. Būtent dėl nacionalinio saugumo mes, mažytė ir silpnutė Amerika, esame pasirengę pulti į glėbį bet kokiam kraugeriškam niekšui, pradedant Putinu, baigiant Kimu, kuriam rūstusis Trumpas jau nebegrasina lėktuvnešiais, o vadina „išmintingu vaikinu“ ir vos ne į svečius kviečia. „Aukojantis laisvę vardan saugumo, nevertas (ir negaus!) nei vieno, nei kito“. Ne, tikrai nieko panašaus niekada negirdėjome.
O gaila, kad negirdėjome. Nes, kaip rašo „Washington Post“, Lavrovas iš Trumpo gavo ne tik Comey galvą, bei ir žvalgybinius duomenis apie „Islamo valstybę“ – ne šiaip sau duomenis, o tokius slaptus, kad jais nebuvo dalinamasi net su sąjungininkais! Jei Clinton yra šiokia ir anokia dėl to, kad laikė slaptus duomenis ten, iš kur juos teoriškai buvo galima pavogti (o Comey šioks ir anoks dėl to, kad jos už tai nepatraukė baudžiamojon atsakomybėn), tai kas tada yra Trumpas, sąmoningai perduodantis paslaptis pagrindiniam Amerikos ir viso laisvojo pasaulio priešui, taip išduodamas sąjungininką ir sukeldamas grėsmę tolimesniams bendravimui ir bendradarbiavimui su juo?!
Žinoma, Baltieji rūmai viską neigia. Tačiau, vėlgi, susipainiojo savose versijose: pasak nacionalinio saugumo vadovo pavaduotojos Dinos Powell, buvo aptartos tik „bendrosios grėsmės“, o pasak Tillersono – „konkrečios“. O visų antra, stebėkite, kaip gudriai išsisukinėjama: mums aiškinama, kad „nebuvo aptarti šaltiniai, metodai arba karinės operacijos“. Tikim! Formuluotėje „tokiam ir tokiam mieste tokia ir tokia ISIS atšaka planuoja tą ir tą“ formaliai nieko iš išvardintų dalykų nėra – tačiau leidžia teroristams pagal informaciją gautą iš savo bičiulių rusų iš karto išsiaiškinti šaltinius!
Tuo metu Valstybės departamentas praneša kad vos viename Sirijos kalėjime Saydnaya, Assado režimas kasdien nužudo po 50 žmonių su „visišku Rusijos ir Irano palaikymu“. Gerai, Donaldai, toliau glėbesčiuokis su Lavrovu. Nepamiršk į vakarėlį pasikviesti ir Rodrigo Duterte. Gaila, Pol Potas šių laikų taip ir nesulaukė.
Prancūzija laimėta, tačiau Ameriką mes ir toliau pralaimime.
Jurijus Nesterenka
