Turtinga miestelio istorija

2013-aisiais Skirsnemunė paminėjo 700 metų jubiliejų. Tai itin lietuviškas kraštas, nuo seno čia vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas: jau prieškariu kūrėsi chorai, orkestrai, visuomeninės organizacijos, buvo kuriami ir rodomi spektakliai, leidžiama spauda. 1937-1939 metais leistas Skirsnemunės parapijos laikraštis „Mūsų parapija“. Redaktorius ir leidėjas - kun. V. Semenavičius.

Buvo puoselėjami unikalūs laidojimo, amatų ir žvejybos papročiai, savita tarmė. Tautinio atgimimo laikais buvo rengiamasi statyti cemento fabriką, buvo vystoma pramonė. Deja, ilgam viską sustabdė karas. Prasidėjo trėmimai, vienkiemių ardymas...

Skirsnemunė priklauso tam palyginti nedideliam skaičiui Lietuvos gyvenviečių, kurios anksčiausiai pradėtos minėti rašytiniuose istorijos šaltiniuose.

Svetingi namai

„Skirsnemunėje apsigyvenome 1966 m., naujai pastatytoje gyvenvietėje, šiuo metu vingiuojančioje iki pat bažnyčios, ant gražios kalvos, - prisiminimais dalinosi miestelyje sutikta ir pakvietusi į svečius Danutė Sabaliauskienė. - Iš Paantvardžio kaimo (Jurbarko r.), kur anksčiau gyvenome, ateidavome Skirsnemunėn pėsčiomis 6 kilometrus: į atlaidus ar pas miestelio kriaučių naujo rūbo „primierkai“. Įsikūrę dar ilgai vaikščiojome žvyrkeliais, nebuvo pagrindinių įstaigų, bet pamažu vis augo nauji namai, atnaujintos mokyklos, kuriose mokėsi ir mano vaikai.
Šiandien Skirsnemunė išgražėjusi, sutvarkyta miestelio aikštė, išasfaltuotos gatvės, naujai įrengtame skverelyje atidengtas atminimo akmuo, skirtas Skirsnemunės krašto žmonėms, aplink - gėlynas ir saulės laikrodis, – džiaugėsi Danutė, vis grįždama į prisiminimus. - Mūsų artimiesiems teko patirti ir tremtį, sunkius pokario metus, bet išlikome, sklidiną įvykiais amžių nugyvenome. Prieš keletą dešimtmečių namuose stovėjo mano tėčio pagamintos audimo staklės, užėmusios beveik visą kambarį. Tomis staklėmis mano mama Stasė Mikutaitienė, karts nuo karto ir mane prisikviesdama pagalbon, audė įmantriausių raštų ir spalvų dvinyčius, aštuonianyčius rankšluosčius, vienpales lovatieses, kurios iškeliaudavo net Amerikon, arba veždavo Klaipėdon parduoti, tokios jos buvo paklausios. O jos nertų servetėlių, staltiesių užteks dar kelioms kartoms – dovanai, ir namų jaukumui sukurti. Apie jos ypatingą darbštumą ir kūrybiškumą Jurbarko raj. laikraščio „Šviesa“ korespondentė A. Danisevičiūtė išspausdino interviu skambia antrašte „Ir priaudė kraičio skrynią“: „Pasikalbėti su Stase Mikutaitiene įdomu. Tačiau dar įdomiau – pažvelgti į jos išaustus margaspalvių raštų audinius. Sklaidai, vartai, akį veria, spalvomis mirguliuoja prieš akis raštai ir nejučiomis grožiesi“, - rašė A. Danisevičiūtė. Dabar belieka tik džiaugtis savo namų aplinka ir prašyti Dievo sveikatos.

Šv. Baltramiejus, Gandrų išskridimo diena

Šią dieną lietuviai nuo seno išlydėdavo gandrus, išskrendančius žiemoti į šiltuosius kraštus. Gandrai po žiemos parskridę praneša apie pavasarį, o vasaros pabaigoje – apie artėjantį rudenį. Šeimininkės išskrendantiems gandrams tarsi padovanodavo pavakarius. Kadangi nuo šio laiko dienos pradeda trumpėti, pavakarių žmonės nebevalgydavo. Apytikriai šiuo metu kaimuose buvo kerpamos avys. Piemenys jau nebeganydavo gyvulių, jie vaikštinėjo laisvi, nes nebebuvo ko sutrypti - visas derlius nuimtas.

Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Baltramiejaus varduvėmis. Šv. Baltramiejus gyveno I a., jis buvo vienas iš dvylikos apaštalų. Kaip ir kiti apaštalai, jis krikštydavo žmones, atversdavo į krikščionišką tikėjimą. Manoma, kad jis atvertė į krikščionybę karalių Polimijų, o už tai karaliaus brolis Astiagas gyvam Baltramiejui nulupo odą, o paskui jį paskandino. Šv. Baltramiejus laikomas amatininkų ir kailiadirbių globėju. Jis vaizduojamas su peiliu rankoje, persimetęs per petį savo paties odą.

Šv. Baltramiejaus atlaidai

Miestelio žmonės nuo seno labai vertindavo atlaidus. Ir ne tik Šv. Baltramiejaus, kurie vyksta Skirsnemunėje, bet gerai buvo žinomos ir Kalvarijos ir Šiluvos šventos vietos. Šv. Mišios aukojamos Skirsnemunės neogotikinėje Šv. Jurgio bažnyčioje, pastatytoje buvusio vietos klebono kunigo Kazimiero Žekevičiaus rūpesčiu, parapijiečių lėšomis. Tai vertingiausias Skirsnemunės architektūros paminklas. Aukas statybai rinko daugiau nei šešiolika metų, jų rinkimas, esant rusų priespaudos laikams, buvo ypač sunkus, nes griežčiausiai buvo valdžios draudžiama. Buvo sakoma: „Kas duoda dešine, tegu nežino kairioji.“ Bažnyčios statyba pradėta 1897 metais. Tais laikais tūkstantis plytų kainavo 19 rublių, bažnyčiai ir šventoriui sunaudota 900 000. 1903 m. bažnyčia buvo galutinai baigta ir tais pačiais metais per „Nevalninkų“ atlaidus įeita į naują bažnyčią.

Kasmet rugpjūčio pabaigoje Skirsnemunėje vykstantys atlaidai sulaukia ne tik gausaus vietos žmonių suėjimo, bet atvyksta ir iš aplinkinių miestų – Raudonės, Veliuonos, Jurbarko.

Šiemetinė visą savaitgalį trukusi šventė buvo skirta Magdeburgo teisių suteikimo Skirsnemunės miesteliui 225-osioms metinėms ir Lietuvos valstybės šimtmečiui paminėti.

Šeštadienį, rugpjūčio 19 d., vyko spalvingas vakaras „Susitikime Skirsnemunėje“. Renginio metu Jurbarko kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Verdenė“ atliko savo gražiausias dainas, žavėjo jaunieji solistai Andrius Bakanas, Patricija Baužaitė. Apie Magdeburgo teisių bei Skirsnemunės herbo reikšmę kalbėjo Skirsnemunės seniūnas Aidas Mozūraitis, buvo parodytas Skirsnemunės Jurgio Baltrušaičio pagrindinės mokyklos mokinių L. Sasnausko, G. Bataičio ir D. Žukausko sukurtas filmas apie šiandienos Skirsnemunę.

Miestelio šventę papuošė net dvi parodos: jurbarkietės fotomenininkės Rūtos Jašinskaitės-Bakšienės nuotraukų paroda „Pasižvalgykime po Lietuvą“ bei Egidijaus Puodžiulaičio surinktų nuotraukų, atspindinčių Skirsnemunės miestelio praeities akimirkas, paroda.

Sekmadienį, rugpjūčio 20 d., renginiai prasidėjo Kvieslių vaikštynėmis Skirsnemunėje, kurie karieta važinėjo gatvėmis, užsukdavo į gyventojų kiemus bei visiems sutiktiesiems dalino Skirsnemunės herbo simbolio – lauro medžio – lapus.

Popietę vyko futbolo varžybos Lietuvos Respublikos Seimo nario Ričardo Juškos taurei laimėti.

Koncertą pradėjo Jurbarko kultūros centro vokalinė instrumentinė kapela „Šilas“ (vad. A. Lapė) ir Jurbarko kultūros centro Skirsnemunės skyriaus linijinių šokių grupę „Svaja“ (vad. R. Plikusienė), po to svečiai – Pilies kaimo bendruomenės moterų ansamblis „Vikinda“ (vad. O. Jurėnienė).
Vėliau scenoje vėl vieni kitus keitė koncerto dalyviai: Jurbarko kultūros centro kapela „Santaka“ (vad. P. Pojavis), Jurbarko kultūros centro vyresniųjų liaudiškų šokių grupė „Mituva“ (vad. J. Lukauskienė), Jurbarko kultūros centro liaudiška kapela „Mituva“ (vad. J. Žemliauskienė), Veliuonos kultūros centro liaudiškų šokių ansamblis „Veliuonietis“ (vad. A. Baublienė), Veliuonos kultūros centro vokalinė grupė „Veliuonietis“ (vad. J. Žemliauskienė), Jurbarko kultūros centro Žindaičių skyriaus moterų ansamblis „Raskila“ (vad. A. Jagminaitė), atlikėjai Naglis Mačėnas ir Eligijus Jukna.

Po jų sceną užėmė grupė „Trivašis“, kurios atliekama nuotaikinga muzika ir dainos išjudino visus žiūrovus. Daug džiaugsmo visiems susirinkusiesiems suteikė ir į bendro šokio sūkurį įsisukti kvietė atlikėja Laisva.

Jau sutemus Skirsnemunės dangų nušvietė šventinis fejerverkas.

Renginius organizavo Jurbarko kultūros centro rajono Skirsnemunės skyrius, seniūnija, Skirsnemunės bendruomenė, Skirsnemunės Jurgio Baltrušaičio pagrindinė mokykla.

Loreta Nikolenkienė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė