White as Snow
Režisavo: Anne Fontaine. Vaidina: Lou de Laâge, Isabelle Huppert, Charles Berling
Iš Liuksemburgo kilusi režisierė Anne Fontaine kine debiutavo jau seniai. Iš pradžių kaip aktorė – aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečiais ji filmavosi įvairiuose kino ir televizijos projektuose. 1993 m. sukūrė savo pirmąjį filmą ir nuo to laiko pasinėrė į režisūrą ir prieš kameras pasirodė vieną vienintelį kartą. O jos režisuoti filmai keliauja po įvairius festivalius ir nominuojami apdovanojimams – ko gero, garsiausias ir labiausiai įvertintas Fontaine kūrinys yra biografinė drama „Coco prieš Chanel“ („Coco avant Chanel“), kurioje garsiąją mados ikoną įkūnijo Audrey Tautou. O štai dabar režisierė pristato modernią „Snieguolės“ interpretaciją.
Jauna mergina Klerė (Lou de Laâge) dirba velionio tėvo viešbutyje, kuriam vadovauja jos pamotė Modė (Isabelle Huppert). Jauna mergina, nuolat sulaukianti komplimentų dėl savo grožio, netrunka užsitraukti pamotės neapykantos, kai ją įsižiūri Modės meilužis Bernardas (Charlesas Berlingas). Pagrobta paslaptingos nepažįstamosios Klerė atsiduria toli nuo namų miško tankynėje. Nuo jos gyvybei gresiančio pavojaus merginą išgelbsti šalimais gyvenantis Pjeras (Damienas Bonnardas), pas kurį Klerė laikinai, kaip mano iš pradžių, apsistoja. Pjeras gyvena sename name kartu su broliu dvyniu Fransua ir melancholišku violančelininku Vincentu (Vincentas Macaigne’as). Ilgainiui Klerė nusprendžia čia pasilikti, o jos jaunystė ir grožis apsuka galvas bent septyniems aplinkiniams vyrams. Pati Klerė jaučiasi laiminga atitrūkusi nuo civilizacijos, pamažu atranda savo seksualumą ir ima juo mėgautis, bei tampa emancipuota moterimi. Tačiau Modė taip paprastai šio reikalo negali apleisti...
Klasikinę brolių Grimų pasaką apie Snieguolę ir septynis nykštukus, piktąją pamotę, besikėsinančią savo podukrą nudaigoti užnuodytu obuoliu, žino visi. Ir kino ekrane ši istorija sukasi tikrai ne pirmą kartą. Viena įdomiausių ir stilingiausių yra 2012 m. Pablo Bergerio režisuota nebyli juodai balta juosta „Snieguolė“ („Blancanieves“), šią klasikinę pasaką perkelianti į 1920-ųjų metų Seviliją ir koridos arenas. Fontaine Snieguolę perkelia į mūsų dienas – su išmaniaisiais telefonais, navigacijos sistemomis, kompiuteriais ir automobiliais. Tačiau klasikinės pasakos motyvai akivaizdūs: netrukus taip ir imi laukti, kas taps dar vienu Klerės „nykštuku“. Nepamirštamos ir tokios detalės kaip veidrodis ar užnuodytas obuolys. Netgi miško žvėreliai – tradicinės Snieguolės draugai – čia yra labai arti. Ir vis dėlto, ši juosta tikrai nėra pasaka vaikams prieš miegą - kaip žinia, prancūzai nesibodi savo kino pagardinti erotikos prieskoniu.
Neišvengiamai žinant istoriją, siužetas tampa nuspėjamas – tačiau darosi savotiškai įdomu stebėti vyksmą ekrane ir spėlioti, kaip klasikinės pasakos elementai bus išspręsti modernius laikus vaizduojančiame filme. Tad šia prasme viskas būtų gal ir neblogai. Tačiau su logika ir racionaliu protu šiam filmui visai ne pakeliui. Tad tenka arba priimti filmo realybę tokią, kokia ji yra su visomis tomis logikos spragomis, arba tas spragas skaičiuoti ir stebėtis, kaip niekam iš filmo kūrėjų tai neužkliuvo.
Kalbant apie šį filmą iš tiesų tenka kalbėti apie lygiai du personažus. Taip, čia Snieguolė ir septyni nykštukai, bet veikiantys asmenys yra Snieguolė ir pamotė. Na, arba šiuo atveju – Klerė ir Modė. Įdomu, kad į vidines pagrindinės veikėjos motyvacijas režisierė nesivargina pasigilinti. Tad Klerė iš esmės ir lieka tokia – jauna, graži, seksuali – tą žinanti ir tuo besinaudojanti taip, kaip jai patinka. Į piktosios pamotės Modės personažą vis tik bandyta įpinti šiokį tokį niuansą. Būdama pusamžė moteris, giliai širdyje stipriai mylinti savo meilužį (o gal tik besisavinantį jį, kad nesijaustų vieniša), ji supranta, kad neturi jokių valčių prieš tyrą podukros grožį ir jaunystę (tik kažkodėl nesupranta, kad jei jau dairosi į kitas, tai nelabai kaip beįmanoma jį išlaikyti). Filme Modė atskleidžia ne vieną skirtingą savo veidą – tai ji savo podukrai maloni ir besirūpinanti pamotė, tai pavyzdinga maldininkė, tai pavydo apakinta furija, šaltakraujiškai planuojanti vieną susidorojimo planą po kito.
Aktorių darbas nenuvilia, o Huppert pasirodymas galėtų papuošti turbūt bet kokį filmą, tačiau šią juostą žemyn į dugną tempia skystas scenarijus, kuriame skersai išilgai žioji logikos spragos, ir vis tik per didelė (net prancūzams) vulgarumo dozė.
