2009-ųjų vasaros viduryje vienas didžiausių sukčių JAV istorijoje Bernis Madoffas buvo nuteistas 150 metų kalėjimo. Per keliasdešimt metų iš investuotojų jis išviliojo sunkiai suvokiamą 65 milijardų JAV dolerių sumą. Tikėtina, kad įžūli, nors ne kartą sukčių naudota Ponzi schema nebūtų išaiškėjusi iki šiol, jei pasaulyje 2008 m. nebūtų kilusi finansinė krizė, kurios metu investuotojai masiškai pradėjo atsiiminėti pinigus iš investicinių fondų, o naujų investuotojų nebeatsirado.
Bernio Madoffo istorija iš pirmo žvilgsnio primena amerikietišką svajonę – nepaveldėjęs jokių turtų savo verslą jis pradėjo 1960 m. turėdamas 5000 JAV dolerių, kuriuos sutaupė dirbdamas gelbėtoju.
Nuo pat veiklos pradžios Madoffas pagarsėjo kaip pionierius – septintajame dešimtmetyje jis prisidėjo prie vertybinių popierių biržos „Nasdaq“ įkūrimo, o vėliau pirmasis pradėjo naudotis kompiuteriais platinant akcijų kainas klientams. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje žiniasklaida skelbė, kad Madoffo įmonės „Bernard L. Madoff Investment Securities LLC“ dienos akcijų mainų apyvarta vidutiniškai sudaro 740 mln. dolerių arba 9 proc. visų „Nasdaq“ transakcijų.
Per daugiau nei keturis dešimtmečius trukusią savo karjerą ir aktyvią veiklą verslo pasaulyje Madoffas įgavo daug politinės įtakos – jis buvo paskirtas vertybinių popierių asociacijos prezidentu ir artimai bendravo su investuotojus kontroliuojančia JAV akcijų ir biržų komisija.
Pastaroji į „Bernard L. Madoff Investment Securities“ net siųsdavo savo praktikantus mokytis, kaip veikia finansinis sektorius. Analitikai ne kartą tyrė Madoffo investicijas, siekdami išsiaiškinti nepakartojamos ir itin ilgai trunkančios sėkmės paslaptį, ir konstatavo, kad tokio stabilaus finansinės grąžos srauto pasiekti neįmanoma net teoriškai.
Visgi, tiek kontroliuojančios institucijos, tiek dauguma kitų rinkos dalyvių negalėjo patikėti, kad viena didžiausių JAV investicinių įmonių veikia finansinės piramidės principu.
Norėdamas išlaikyti paslaptį Madoffas griebėsi itin didelio slaptumo – priėjimo prie išsamių įmonės buhalterinių duomenų ar investavimo strategijų neturėjo ne tik kontroliuojančios institucijos, bet ir didžiausi įmonės klientai. Madoffas taip teigė saugantis savo verslą, o norėdamas pateisinti tokį paslaptingumą jis nepriėmė išorės investicijų ir naujus klientus atrinkdavo tik per platų asmeninių pažinčių ratą. Teigiama, kad klientai net ir nesuprasdami įmonės investavimo principų delsdavo atsiimti savo pinigus, nes bijojo neturėsią galimybės vėliau vėl dirbti su Madoffu.
Burbulas subliūško 2009 metais, kai prasidėjo pasaulinė finansų krizė. Skaičiuojama, kad tuo metu Madoffas turėjo beveik 5 tūkstančius klientų, kurių investicijų vertė, įskaičiavus netikrą pelną, siekė beveik 65 milijardus dolerių. Išsigandę dėl griūvančios finansų rinkos (pagrindinis JAV akcijų indeksas S&P 500 2009 m. smuko 38 proc.) investuotojai panoro susigražinti 7 mlrd. dolerių, nors Madoffas realiai turėjo tik 200-300 milijonų.
Sukčius siekė nuraminti investuotojus ir pritraukti naujas investicijas paskelbdamas, kad jo fondas tais metais augo 5,6 proc. Visgi panika rinkoje buvo per didelė ir planas nesuveikė, o pats verslininkas savo sūnums galiausiai pripažino, kad kelis dešimtmečius naudojo Ponzi schemą, t.y. palūkanas klientams mokėdavo iš naujai gautų investuotojų pinigų.
2009 m. birželio 29 dieną Madoffas buvo nuteistas kalėti 150 metų. Visgi bausmė yra simbolinė, nes teismo dieną Madoffui jau buvo suėję 71-eri. Skandalas paveikė tūkstančius pasaulio gyventojų, vienaip ar kitaip susijusių su fondu, į jį investavo net labdaros organizacijos, o teismo procesai tęsiasi iki šiol. 2017 m. sausį bankas „JPMorgan Chase“, kuriame Madoffas laikė savo pinigus, sutiko sumokėti 1,7 milijardo dolerių baudą už aplaidžią kontrolę ir nepriežiūrą.
