Režisavo: Paolo Sorrentino. Vaidina: Toni Servillo, Elena Sofia Ricci, Riccardo Scamarcio, Kasia Smutniak
Esate didelio miesto (greičiausiai Romos), dideliame uždarame vakarėlyje. Sėdite, bet tuoj imsite šokti, vedami išgurkšnotų kokteilių ar aplink šokančių pusnuogių merginų. Visi laimingi. Nors greičiau tik apsimeta tokiais, nes viduje kunkuliuoja tuštuma, kurios patys (dar) neiššifruoja. Bet jums viskas čia patinka. Dėl to, kad viską suprantate, ar dėl to, kad visai nieko nenutuokiate. Sveiki atvykę į Paolo Sorrentino reginį!
Tokie vakarėliai yra jau turbūt skiriamasis italų režisieriaus Paolo Sorrentino bruožas. Tai vienas jo būdų parodyti pasaulio puikybę ir tuštybę. Garsiausiai šio kūrėjo vardas nuskambėjo 2013-aisiais, kai visus apžavėjo „Didžiu grožiu“ („La grande bellezza“). Ir dėl to, kad filmas provokuojantis, ir dar dėl to, kad tai buvo šioks toks niuksas legendiniam italų filmui „Saldus gyvenimas“ („La dolce vita“, rež. Federico Fellini) – daug paralelių, jungiančių Romos miestą, šlovę ir po jos einantį nusivylimą; tuštybę, užplūstančią pagrindinius abiejų filmų herojus vyrus. Po to sekė filmas „Jaunystė“, kurio pagrindinis protagonistas ir vėl buvo vyresnio amžiaus vyras. Sorrentino negąsdina gilios temos, ar didelius statusus turintys žmonės – štai ėmėsi režisuoti „Jaunąjį popiežių“ („The Young Pope“), serialą, kur krikščioniškosios katalikų bažnyčios gyvenimas rodomas toks, koks (turbūt) ir yra – netelpantis į dešimtį Dievo įsakymų. Sorrentino moka genialia badyti sarkazmo pirštu į tuos mūsų dienų sopulius, žmones ar reiškinius, apie kuriuos dauguma tik nutyli. Tad nieko keisto, kad po popiežiaus į dienos šviesą yra ištrauktas ir kitas, prieštaringas, visiems žinomas ar bent girdėtas Italijos politikos veikėjas – Silvio Berlusconi – kuris ir tapo naujausia filmo „Silvio“ ašimi.
Pats režisierius yra minėjęs, kad jis nebandė atkurti tikrų faktų, įvykusių realaus politiko Berlusconi gyvenime. Atvirkščiai – bandė jį parodyti per gyvenimo už politikos mūrų prizmę. Kur jis yra visų draugas, merginų garbinamas vyras ir pats mylintis savąją žmoną. Filmo siužetinė linija tikrai nėra dramatiška, net ir šį, pagrindinį herojų rodant lyg palengva. Pradžioje rodomas kitas apsukrus vyrukas – Serdžio (Riccardo Scamarcio), ieškantis lengvų pinigų, kelių į politiką ir vakarėlių, kuriuose gali sutikti JĮ. Tad apie Silvio kuriamas portretas iš nuogirdų ir apkalbų. Ir tik vėliau pasirodo JIS. Personažas išplėtotas, daugiausia per dialogus galima suprasti, ką ir kaip jis veikia. Tačiau pusę to įvaizdžio sukuria aplinka – dešimtys merginų, kalbančių apie jį kaip apie dievaitį, politikos siekiantys būsimi manipuliatoriai, ar vis iš namų „bėganti“ žmona. Atėjus jam į vakarėlį, lieka tik pasišypsoti ir pasimėgauti, susitikus su politiku – paplukdyti jį ežere ir paklausti patarimo ar pasiūlyti kokį kyšį, atnešiantį jam reikalingą pelną ar postą. Jokių politinių žaidimų ministerijų kabinetuose ar didelių galvos skausmų, kaip geriau sudėlioti politinį ėjimą – protagonistas tikrai rodomas pirmiausia kaip žmogus, vyras. Ir visgi tai tik kaukės, po kuriomis slepiasi tikrasis manipuliatorius.
Jį vaidina Toni Servillo – aktorius, jau ne viename filme lydintis šį režisierių į kino olimpą. Įkūnyti Silvio nepasirodė esanti sudėtinga užduotis – labai išraiškingas, vien savo poza daug pasakantis personažas. Aktoriaus meistriškumas, kartu su puikiais grimo meistrais – ir rezultatas toks, kad kitaip ir nepavadintum, tik Silvio. Geriausiai visa tai palyginti galima vienoje scenoje, kur politikas kalbasi su multimilijonieriumi verslininku, susėdę vienas priešais kitą. Vienas jų – išraiškingai paspalvintais rudais plaukais, kiek žemyn „pasmukusiais“ žandais ir akių vokais, rudomis akimis, o kitas – mėlynakis, natūraliai žilstelėjusiais plaukais. Vienas Silvio, kitas ne, bet aktorius – tas pats Toni. Ir čia labai puikiai matyti skirtumai, ką gali aktorius ir grimo meistrai suteikti dviem skirtingiems veikėjams.
Nemanykite, kad tai filmas su vienu išreikštu personažu, nesibaigiančiais vakarėliais ir nuogybėmis. Viskas saikingai – net ir tas pagrindinis asmuo pats vienas „neuždominavo“ ekrano. Daug iškalbingų detalių, poteksčių, kurios turėtų žiūrinčiajam neleisti užmigti. Graži tvarkinga kinematografija, geras muzikinis takelis, vaidinti mokantys aktoriai. Sorrentino mėgaujasi kurdamas – ir tai žiūrovas jaučia.
