„Ak, apgauti mane nesunku, apsigaunu aš pats su džiaugsmu!“. Šiuos Aleksandro Puškino žodžius ant kaktos reikėtų užsirašyti didžiajai daliai žmonijos. Pakako Donaldui Trumpui pareikšti, kad jis „tikisi, jog Rusija grąžins Krymą Ukrainai“ ir drauge sukritikuoti (visiškai pelnytai) Baracką Obamą už perdėtą švelnumą Rusijos atžvilgiu, kai šioji vykdė šią okupaciją – ir vėl sužydėjo viltys, kad sulaukėme „naujojo Reagano“, kuris galiausiai padarys galą Blogio imperijai. Šie žodžiai suviliojo net tokį pesimistą, kaip ekonomistas Andrejus Ilarionovas, kuris nuolat kalba apie tai, kaip Vakarai išdavė Ukrainą.
Na, žinoma, šie žodžiai yra kur kas malonesni nei kadaise ištarti dar kandidato į prezidentus Trumpo, kai šis prakalbo apie „galimybę peržvelgti Krymo pripažinimo rusiška teritorija klausimą“. Stebėti, kaip visoje Blogio imperijos teritorijoje ištįsta vatnikų, dar vakar pasirengusių išbučiuoti „mūsų trampušką“ į visas įmanomas vietas, fizionomijos, be abejo, taip pat malonu (beje, štai visiškai naujas ir neišgalvotas anekdotas: vienas iš labiausiai nepakaltinamų Dūmos deputatų Jevgenijus Fiodorovas, šėtoniško „Nacionalinio išsivadavimo judėjimo“ įkūrėjas, susirengė į teismą paduoti žurnalistą Dmitrijų Kiseliovą, už tai, kad šis „dalyvauja antiprezidentiniame suokalbyje, nuolatos eteryje minėdamas Donaldą Trumpą!“). Bet vis dėlto būkime realistai.
Visų pirma, Trumpas nepasakė nieko sensacingo (kaip to nepasakė ir jo administracijos atstovai, anksčiau pasisakę šia tema). Jis, matote, tikisi. Lauk sūneli, kol nustips kumelė. Žinoma, iš Maskvos jam tučtuojau atsakė, kad jo lūkesčiai yra nepagrįsti. Jis, matote, neatšauks sankcijų. Neatšauks tų pačių silpnų Obamos sankcijų, kurios nė trupučio neprivertė rusų okupantų grąžinti tai, ką jie pavogė! Kur naujos, kur kas griežtesnės sankcijos?! Kur mirtinų ginklų tiekimas Ukrainai?! Kur nors vienas realus žingsnis, o ne tik tuščias malimas liežuviu?
Visų antra – ir visų svarbiausia – ką Trumpas pasakė savo spaudos konferencijoje iš karto po šio pareiškimo? Kad „melaginga informacija apie Rusiją“, skleidžiama Amerikos žiniasklaidos priemonių, trukdo jam susitarti su Putinu, ko jis ypatingai trokšta, nepaisant to, kad jam būtų kur kas lengviau būti griežtam Rusijos atžvilgiu! Kažkokia visiškai pamišusi, maniakinė aistra sudaryti sutartį su velniu; ir net ne dėl kokios nors naudos, kurią ši sutartis duotų (ji neatneš jokios naudos, net laikinos), o tiesiog dėl paties susitarimo fakto! Tad visos viltys, kad dabar, po skandalo su Flynnu, Trumpui nebelieka jokios kitos išeities, kaip tik laikytis griežtai antirusiškos politikos krypties, nes visa kita jam, neva, būtų politiškai pernelyg nepalanku, deja, yra nepagrįstos. Trumpas, kaip Putinas, logika apskritai nesiremia. Panašu, kad jis tiesiog savo nuopelnams priskiria tą „herojišką“ priešinimąsi, kurį jis demonstruoja tvirtos antirusiškos politikos šalininkams! Jis kovoja ne su Absoliučiu blogiu, o su tais, kurie ragina jį kovoti su Absoliučiu blogiu!
O tuo tarpu rusų kariniai lėktuvai, kaip ir silpnojo Obamos laikais, provokuoja amerikiečių naikintuvus ir lieka nė pirštu nepaliesti, nors stiprusis Trumpas savo laiku grasino juo už tokius dalykus numušinėti. Beje, priminsiu vieną labai akivaizdų dalyką: turkai rusų lėktuvą numušė, tačiau nei branduolinio, nei įprastinio karo Rusija su jais nepradėjo. Nieko nuostabaus, nes Putinas, kaip ir bet koks gatvės chuliganas, yra drąsus tik su tais, kurie jam demonstruoja baimę, o ne tais, kurie duoda atsaką. Rusų žvalgybos laivas nekliudomas malasi prie Amerikos krantų. Ir visuose kituose dalykuose Absoliutus blogis nepamiršo demonstruoti savo prigimties – arba tai darė tie, kurie tiria jo nusikaltimus. Aš kalbu ir apie toliau vykstančias ukrainiečių žudynes Donbase, pažeidžiant visus įmanomus „Minsko susitarimus“ (priminsiu, kad susitarimų Rusija nesilaikė nė vienos dienos!), ir, it to būtų negana, demonstratyviai įžūlų „dokumentų“, išduotų „Luhanskyne“, pripažinimą, ir dviejų sparnuotųjų raketų batalionų dislokavimą, pažeidžiant ginklų kontrolės sutartį, ir kibernetines atakas prieš kandidatą į Prancūzijos prezidentus Emmanuelį Macroną, ir eilinius Rusijos vyriausybinių organų dalyvavimo bandant sukelti perversmą Juodkalnijoje įrodymus (surinktus britų, amerikiečių ir pačių juodkalniečių specialiųjų tarnybų), ir slaptą rusų agentų vaidmenį užtikrinant neigiamą Nyderlandų referendumo dėl Ukrainos asociacijos sutarties su ES rezultatą... apskritai, kur bepažiūrėsi, vien purvini rusų darbeliai. Jei pasaulyje vyksta kažkas blogo, ieškokite rusiškų pėdsakų, tikrai neapsiriksite.
Savo pačios teritorijoje Blogio imperija irgi nepaliaujamai ritasi į vis naujas žemumas. Štai visai neseniai į teismą perduoda baudžiamoji byla pagal garsųjį Baudžiamojo kodekso 282 straipsnį, už visos socialinės žmonių grupės „žmogiškojo orumo žeminimą“, o nukentėjusioji socialinė grupė šiuo atveju yra „vatnikai“! Vien mintis, kad „vatnikai“ turi žmogiškojo orumo, pati savaime yra absoliučiai juokinga, tačiau 19-mečiui Aleksandrui Gozenkai, kuriam už komentarą rusų socialiniame tinkle „Vkontakte“ (beje, visiškai sąžiningą ir pagrįstą) dabar gresia 5 metų laisvės atėmimo bausmė, deja, jau nebe juokai galvoje. Praktiškai tuo pat metu atnaujinta ir baudžiamoji byla pagal tą patį straipsnį prieš kitą, šįkart 16-metį, jaunuolį, ir šįkart už socialinės grupės „valdžios atstovai“ pažeminimą (taip, šituos kaip tik ir pažeminsi). Tarptautinės žmogaus teisių apsaugos organizacijos „Agora“ duomenimis, vos per 2016 metus už nuorodas į straipsnius, įrašus ir komentarus socialiniuose tinkluose į baudžiamąją arba administracinę atsakomybę Rusijoje patraukta beveik 300 žmonių, o 29 iš jų jau paskirtos laisvės atėmimo bausmės.
Tikriausiai girdėjote apie „didį rusų rašytoją“ Zacharą Prilepiną, kuris dar 2010-aisiais buvo nemenkas Putino kritikas, o štai dabar prisijungė prie separatistų ir išvyko į Donbasą žudyti ukrainiečių (žinoma, kad tai pažeidžia Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso „Samdinių“ straipsnį, rusų pseudoteisėsaugos organams nė kiek nerūpi). Tačiau štai kokią įdomią detalę pranešė rusų žurnalistas Arkadijus Babčenka. „Bataliono“, kuriame Prilepinas tarnauja komisaru, vadas yra Sergejus Fomčenkovas – nacionalbolševikas (Nacionalinė bolševikų partija, nors ir nėra oficialiai įregistruota, vienija nenumaldomus Putino režimo opozicininkus – vadinasi, ir jis toks buvo), alkoholikas, o, svarbiausia, opozicijos aktyvistės Taisijos Osipovos, už grotų įkištos FSB sufalsifikavus bylą dėl narkotikų, vyras. Valstybė represavo jo žmoną, o jis vyksta į svetimą, nieko blogo jam nepadariusią, šalį žudyti (ir, tikiuosi, žūti) tos šalies vardu!
Kita vertus, kas čia stebėtino, jei, Levados centro apklausų duomenimis, rusų meilė Stalinui dega karščiausiai per 16 metų (palankiai šį diktatorių vertina 46 % gyventojų, o nepalankiai vos 21 %).
O žinote, kaip atrodo rusiškas humanizmas? Aklam jaunuoliui Markui Javorskiui, kuris turi visą puokštę kitų negalavimų, apkaltintam be jokių įrodymų (ir turinčiam alibi), mirtinai sumušus du benamius(!), patrumpino laisvės atėmimo bausmę. Nuo 8 metų iki 7 su puse, įkalinant iš karto (iki apeliacijos jam buvo taikomas namų areštas).
Tačiau, kaip matome, Trumpas Absoliučiu blogiu laiko ne visa tai, o nepriklausomą Amerikos žiniasklaidą, kurią eilinį kartą išvadino „tautos priešais“ (žinoma, išskyrus savo numylėtą „Fox News“). O tai, kaip puikiai jis nusimano užsienio reikaluose, jis labai puikiai dar kartą parodė savo gerbėjams mitinge Floridoje, kalbėdamas savo mėgstamiausia – terorizmo grėsmės – tema: „Pažiūrėkite, kas vakar naktį įvyko Švedijoje! Švedijoje, kas galėtų tuo patikėti!“ Niekas negalėtų, pone Trumpai. Todėl, kad Švedijoje nebuvo jokių teroristinių išpuolių: nei „praėjusią naktį“, nei anksčiau. „Ko jis apsirūkė?“ – atsakydamas pasiteiravo buvęs Švedijos premjeras Carlas Bildtas.
Štai tokio kompetencijos lygio asmuo vadovauja Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Pažado „padaryti Ameriką ir vėl didžia“ suviliotieji nė neįtarė, kad kalba eina apie didžią pajuoką. Norom nenorom prisimenu klasika tapusį dialogą iš Michailo Bulgakovo romano „Šuns širdis“: „Tačiau kaip jis įsidarbino valytoju?! – Aš jo ten nesiunčiau.“
Tačiau užbaigti straipsnį noriu malonesne nata. Kol Trumpas svajoja apie sandėrį su Rusija, senatorius Lindsey Grahamas žada, kad 2017-ieji Kongrese bus „užpakalio Rusijai išspardymo metai“, citatos pabaiga. Turiu pastebėti, kad tai – vienintelis teisingas ir tinkamas tonas, kalbant apie Blogio imperiją. O aš jau, kaip tas kinas, vos spėju skaičiuoti upe plaukiančius priešų lavonus. Nespėjau tinkamai pasidžiaugti dėl Givi, kai nudžiugino su šiuo pasauliu atsisveikinęs Rusijos pasiuntinys Jungtinėse Tautose Vitalijus Čiurkinas (kaip teisingai tai pavadino interneto komentatoriai – staiga nustojo meluoti).
Aš jau imu baimintis nors trumpam nueiti nuo upės kranto atsinešti spragintų kukurūzų, kad tik nepraleisčiau paties įdomumo.
Jurijus Nesterenka
