Santykiai su mama turi lemiamos įtakos kiekvienos moters gyvenimui, tačiau retai kuri gali pasigirti, kad jie - be šešėlio. Jei būrio paauglių paklaustumėte: „Na, mergaitės, kurios iš jūsų santykiai su mama ne patys geriausi?“, bent 80 proc. rankų šautų į viršų. Lažinamės, kad panašiai jaučiasi ir suaugusios moterys? Tik jų jausmų raiška subtilesnė. Jos sako: „Nenoriu tapti tokia, kaip mama…“

Vaikiškos nuoskaudos ilgus metus nuodija sielą, ir tik peržengusi savo pačios brandos slenkstį, dukra įgyja galimybę naujai pažvelgti į mamą - ne iš kūdikio pozicijos, o kaip lygiavertė moteris. Dukrai ir motinai pamatyti ir priimti vienai kitą kaip suaugusį žmogų - pirmasis žingsnis pagarbos ir galbūt draugystės link.

„Pagerinti santykius su mama - tai suteikti daugiau ramybės savo gyvenimui, pasijusti laimingesnei, - teigia psichologė Terri Apter. - Daugelis moterų nesupranta, kaip svarbu pasistengti dėl šių santykių. Jos kenčia dėl to, kad mama užima per daug vietos jų gyvenime. Teisiančios arba laiminančios figūros vaizdas, būtinybė užsitarnauti jos pripažinimą slegia ir neleidžia pradėti savo pačios, nepriklausomo, gyvenimo.“

Dažnai valdingų, nurodinėjančių moterų dukros yra linkusios išsikraustyti į kitą miestą ar netgi šalį, kad nuo jų atsiribotų. Už visur dominuojančios motinos figūros būna sunku įžvelgti paprastą moterį, tokią pat, kaip jos pačios: su gyvenimo pakilimais ir kryčiais, sėkme ir nusivylimais, su teise klysti, jausmais ir troškimais.

Kad motina ir dukra galėtų eiti toliau, kiekviena - savo keliu, tačiau neprarasti viena kitos, būtina išgyventi gedėjimą dėl prarastų vaiko-gimdytojo santykių, kurie siejo jas anksčiau. Deja, pereiti nuo motinos ir vaiko santykių prie draugystės arba bent jau abipusės pagarbos nėra lengva.

Auganti dukra - džiaugsmas ir pasididžiavimas. Įdėto triūso, nemigo naktų, išverktų ašarų rezultatas. Motinos bruožų, charakterio ir įpročių atspindys naujame žmoguje. Bet, kita vertus, auganti dukra - tai ir gedėjimas dėl savo jaunystės, buvusių džiaugsmų ir neišsipildžiusių svajonių. Gedėjimas dėl savo mažylės, nesugrąžinamos motinystės, buvusio reikšmingumo...

Motinai būtina atsisakyti visagalės vaidmens - realaus arba įsivaizduojamo, tapti lankstesnei, pamatyti dukteryje moterį, kuri ir pati jau tapo arba greitai taps motina.

Motinos užduotis - perteikti dukrai teisingą motinišką identifikaciją: sugebėjimą pamatyti savo vaiką kaip asmenybę. Knygoje „Dukros-motinos: trečias nereikalingas?“ (pranc. „Meres-filles. Une relation a trois“) prancūzų psichoanalitikės Carolyn Eliacheff bei Nathalie Heinich rašo, kad tik šitaip motina gauna galimybę „sukurti su dukra tokius santykius, kurie, nenubraukdami praeities, leidžia atrasti kompromisą dabartyje“.

Kita psichoanalitikė Karin Bell savo knygoje „Motinos ir dukros: sunkus balansas“ (angl. „Mothers and Daughters: The Difficult Balance“) rašo, jog iki pat gyvenimo pabaigos moteris gali reikšti pretenzijas motinai ir perkelti jai atsakomybę už savo pačios ydas. „Tačiau kai psichoterapijos metu dukra supranta motinos likimą, tuomet pajunta tam tikrą pagarbą moteriškų išgyvenimų tąsai“, - rašo ji.

Pasak psichoanalitikės, moterys niekada nenustoja būti motinomis ir dukromis - netgi tada, kai jos neturi vaikų. Šie pavidalai tiesiog egzistuoja jose. Jų laimei ir nelaimei.

Kiekvienai mergaitei anksčiau ar vėliau tenka suvokti, jog mama nėra objektas, nuolat esantis po ranka. Kai kurios tyrinėtojos apgailestaudamos pažymi, kad augančios mergaitės savarankiškumas visada bus nepakankamas tol, kol ji nesugebės priimti motinos kaip atskiro objekto, turinčio savo teises.

Motina, anot autorės Karin Bel, savo ruožtu gali priimti dukters individualumą tik tuomet, jeigu pati yra įgijusi pakankamą distanciją nuo savo motinos.