Po to, kai Rusija Jungtinių Tautų saugumo taryboje užblokavo Prancūzijos rezoliuciją, spalio 19 dieną turėjęs įvykti Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir Prancūzijos prezidento Francois Hollande’o susitikimas buvo nukeltas neribotam laikui. Agentūra „Reuters“ pranešė, kad sprendimo nukelti susitikimą iniciatoriumi tapo būtent Rusijos prezidentas. Anonsuodamas būsimą susitikimą, Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas tvirtino, kad Putino vizitas Paryžiuje „turės ypatingos reikšmės“. Susitikimo metu buvo planuojama iškelti ne tik situacijos sureguliavimo Sirijoje klausimus, tačiau ir aptarti situaciją Ukrainoje bei paliesti Rusijos-Prancūzijos santykius. Kitaip tariant, kurdamas Armagedoną Sirijos Alepo mieste, Putinas planavo su Prancūzijos prezidentu suderinti poziciją Ukrainos klausimu ir užtvirtinti visa tai garantijomis dėl dvišalių Rusijos-Prancūzijos santykių neliečiamumo.
Prancūzų ir rusų prezidentų susitikimas spalio 19-ąją vis dar gali įvykti. Berlyne. „Normandijos formato“ rėmuose. Po to, kai rugsėjo 14 dieną Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jeanas Marcas Ayrault paskelbė, kad Ukrainos, Prancūzijos, Vokietijos ir Rusijos užsienio reikalų ministerijų vadovai rengia aukščiausio lygio „Normandijos ketverto“ susitikimą, Kremliuje buvo pasakyta, kad susitikimas vyks tik tada, kai „bus realūs klausimai aptarimui“. Reikia suprasti, kad po to, kai Prancūzijos prezidentas suabejojo būtinybe priimti Putiną Prancūzijos sostinėje, jei nevyksta esminės diskusijos dėl aktualiausių Siriją liečiančių klausimų, Rusijos lyderiui atsirado „reali priežastis pasikalbėti“ apie Donbasą.
Kaip tik spalio 11 dieną, tądien, kai buvo paskelbta apie Berlyne įvyksiantį susitikimą, Ukrainos gynybos ministerija pranešė apie dviejų ukrainiečių karių žūtį.
„Masinio apšaudymo metu Mariupolio srityje žuvo du ukrainiečių kovotojai. 8 kariai buvo sužeisti. Iš viso per praėjusią parą Rusijos pajėgos ukrainiečių pozicijas apšaudė iš viso 47 kartus“, – rašoma spaudos tarnybos pranešime.
Derėtų priminti, kad Mariupolis – tai milijoninis miestas Azovo jūros pakrantėje. Apšaudymų ir atakų Mariupolio kryptimi suaštrėjimas aiškiai rodo, kaip ir kokiais metodais Rusijos valdžia užtikrina sau naujus „realius klausimus aptarimui“ prie derybų stalo. Kad tik derybos vyktų, o miestą su milijonu įkaitų Putinas visada atras.
Ciniška? Nė kiek. Šantažuotojai turi ypatingą moralę. Jie visada įkaitais ima nekaltus žmones, o tuomet, pateikdami reikalavimus, siekia sau palankių susitarimo rezultatų. „Ir tada niekas nenukentės.“ Na, žinoma! Iki tol, kol neatsiras būtinybės dar apie ką nors labai „konstruktyviai pakalbėti“.
Po to, kai aneksavo Krymo pusiasalį, Rusijos Federacija pradėjo kurstyti karą Ukrainos Donbaso srityje. Šios strategijos rezultatas – daugiau nei 10 tūkstančių žuvusiųjų. Keletas milijonų liko be pastogės ir buvo priversti palikti savo namus. Stiprindama kovotojus pinigais, ginklais ir gyva jėga, Rusijos Federacija dar ir atgabeno iš savo teritorijos oro gynybos raketinę sistemą „Buk“, kuria buvo numuštas keleivinis lėktuvas su 298 keleiviais. Po šio įvykio ginklas ir jį lydintys kariai grįžo į bazę Rusijos teritorijoje, ką ir užfiksavo palydovai. Ir nors konkrečių nusikaltėlių, nužudžiusių šimtus žmonių, vardai kol kas nežinomi, šalies, okupuotoje Ukrainos teritorijoje pastačiusios mirtiną ginklą, atsakomybę tarptautinė tyrimų komisija jau nustatė.
Tačiau nepaisant viso to, Rusijos Federacija, tebeneigianti bet kokį savo karinį dalyvavimą Donbase, ir toliau yra tarpininkė taikos derybose, diktuojanti Ukrainai viena už kitą absurdiškesnes sąlygas. Krymas, kaip okupuota teritorija, kurioje savo vaidmenį Rusija absoliučiai pripažino, yra iškeltas už derybinio proceso ribų. Nepaisant akivaizdžių paralelių, tarptautinė bendruomenė iki šiol nepripažino Rusijos šalimi agresore, kalta dėl atimtų ukrainiečių gyvybių ir kitų praradimų. Maža to, nuolat yra diskutuojama apie galimą sankcijų panaikinimą.
Analogiška situacija vyksta ir Sirijoje. Pareiškusi, kad jos kariniai daliniai yra Sirijos teritorijoje, Rusijos Federacija bombarduoja Sirijos miestus, tikindama, kad iš tiesų bombarduoja „Islamo valstybės“ kovotojus. To rezultatas – šimtai tūkstančių žuvusiųjų ir milijonai pabėgėlių. Monitoringo misijų duomenimis, iš oro atakuojamos yra ligoninės, klinikos, humanitariniai kroviniai. Ir nors visa eilė pasaulio politikų tiesiogiai kaltina Rusiją karo nusikaltimais Sirijoje, aiškindami, jog būtina susidariusią situaciją aiškintis tarptautiniame tribunole, Rusijos Federacija ir toliau yra tarpininkė situacijos sureguliavimo Sirijoje derybose. O pasaulio diplomatai, iš karto po kaltinimų nužudžius šimtus tūkstančių sirų, nepamiršta pabrėžti būtinybės „palaikyti dialogą“.
Mariupolis – tai milijoninis miestas Azovo jūros pakrantėje. Apšaudymų ir atakų Mariupolio kryptimi suaštrėjimas aiškiai rodo, kaip ir kokiais metodais Rusijos valdžia užtikrina sau naujus „realius klausimus aptarimui“ prie derybų stalo. Kad tik derybos vyktų, o miestą su milijonu įkaitų Putinas visada atras.
Į realybę, kur jokio dialogo iš tiesų net ir nėra, o yra tik nebaudžiamos žmogžudystės, tarptautinės teisės pažeidimai, okupacija ir kariniai nusikaltimai, nuolatos įsibrauna tam tikra fantasmagorija. Rusija tarptautinėje politikoje – tai keistų vaizdinių kratinys, vizijos ir fantazijos, į situaciją įnešančios dar daugiau chaoso, painiavos ir grotesko. Putinas Jungtinėms Valstijos kelia ultimatumus, reikalaudamas piniginės kompensacijos už sankcijas dėl Ukrainos, tą pačią dieną, kai pasaulis aptarinėja būtinybę Rusijai įvesti papildomas sankcijas už Alepo bombardavimą. Atsisakęs susitikti dėl Sirijos, jis tučtuojau paskelbia susitikimą dėl Donbaso. Rusijos lyderis kruvinais konfliktais žaidžia ir manipuliuoja kaip gatvės fokusininkas užverstomis stiklinaitėmis, versdamas patiklius žiūrovus spėlioti, po kuria iš jų iš tiesų slepiasi taikos susitarimas. Nė po viena. Čia visa esmė - tik pačiame žaidime ir grobuoniško apetito patenkinime.
Iš karto po Antrojo pasaulinio karo nutiko tai, kas pakeitė civilizuoto pasaulio politiką Sovietų Sąjungos adresu. Tuo metu SSRS teikė karinę ir finansinę paramą marginalinėms komunistinėms grupėms visoje Rytų Europoje. Prosovietinės valdžios Lenkijoje susikūrimas (daugumai Lenkijos valdžios tuo metu esant tremtyje Londone) privedė prie to, kad Didžioji Britanija ir JAV pradėjo Sovietų Sąjungą vertinti kaip grėsmę. 1945 metų pavasarį SSRS pateikė pretenziją Turkijai, reikalaudama peržiūrėti Bosforo ir Dardanelų sąsiaurių valdymo tvarką. 1946 metais graikų komunistai pradėjo sukilimą, palaikomi ginklų tiekimo iš Albanijos, Jugoslavijos ir Bulgarijos, jau esančių Maskvos valdžioje. Užsienio ministrų suvažiavime Londone SSRS pareikalavo jai suteikti protektorato teisę į Libiją, taip norėdama užsitikrinti savo prieigą prie Viduržemio jūros. Visa eilė Vakarų politikų pasisakė už SSRS ambicijų nuraminimą. JAV prekybos ministras Henry Wallace’as pareiškė, kad SSRS pretenzijos gali būti pateisinamos ir pasiūlė imtis savotiško pasaulio padalinimo, suteikiant SSRS teisę į dominavimą tam tikruose Europos ir Azijos regionuose.
Ir štai tada, 1946-ųjų vasario 22 dieną, iš JAV ambasados Maskvoje buvo išsiųsta „ilga telegrama“, kurią išsiuntė ambasadoriaus pavaduotojas George’as F. Kennanas. Joje amerikiečių diplomatas argumentavo, kodėl su SSRS bendradarbiauti neįmanoma. Tam, kad atsakytų į klausimą, kaip turi būti kuriami santykiai tarp JAV ir SSRS, drastiškai plečiančios savo įtakos sferą, Kennanas parašė 10 tūkstančių žodžių telegramą. Nes į klausimą „kaip“ negalima buvo atsakyti detaliai neišanalizavus, kaip save mato ir vertina Sovietų Sąjunga. Telegramoje Kennanas ragino pamiršti „ruzveltiškus“ lūkesčius, kad su Sovietų Sąjunga galima megzti partnerystę. Jis pareiškė, kad sovietų vadovybė suvokia ir gerbia tik jėgą. Jis taip pat išreiškė nuomonę, kad šios šalies valdžia netiki, kad su JAV galima nuolatos taikiai sugyventi. Kennanas perspėjo, kad ekspansionizmas yra sovietų valdžios pagrindas ir esminis tikslas. Kaip atsaką į bet kokius Sovietų Sąjungos bandymus išplėsti savo įtakos zonas, Kennanas pasiūlė „sulaikymo“ politiką. Taip prasidėjo Šaltasis karas, kuris tapo vieninteliu būdu sulaikyti Sovietų Sąjungą nuo naujo pasaulinio karo pradėjimo.
Tam, kad sustabdytume šiandieninį kraujo praliejimą, būtina pradėti realiai žiūrėti į Putino režimo prigimtį. Rusija gąsdina pasaulį nauja opozicija, branduoliniu konfliktu. Jos propagandos meistrai aptarinėja naująjį Šaltąjį karą, kuris sugriaus pasaulio ekonomiką. Tačiau tuo pat metu kažkaip pasimiršta, kad Rusija jau dabar yra nepajėgi palaikyti visų tų lokalinių konfliktų, kuriuos jos vyriausybė inicijavo įvairiose pasaulio vietose. Apie ginklavimosi varžybas apskritai nėra ko kalbėti, ar, juo labiau, nerimauti. Pasauliui reikalingas naujas Kennanas, kad paaiškintų tokią paprastą ir laiko patikrintą tiesą, kad resursai kare yra vertingesni ir svarbesni nei bombos. O taip pat priminti, kad agresorių būtina sulaikyti ir suvaldyti, o ne raminti ar bandyti perkalbėti. Sankcijas Rusijai būtina stiprinti. Tai vienintelis būdas su jos vyriausybe surengti tikras konstruktyvias derybas dėl taikaus sureguliavimo.
Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina
