Sausio 16 d. 7 v.v. Lemonto Lietuvių Dailės Muziejaus galerija „Siela“ kvietė į tapybos parodą „Mįslių kalba“. Čia 28-erius metus gyvuojančio muziejaus galerijoje savo darbus pirmą kartą pristatė lietuvių dailininkės Laima Urban (Urbanavičiūtė) ir Rita Januškauskienė.
Vakaro metu debiutinės parodos lankytojų sveikinimai pynėsi su fortepijono garsais. Lyriška melodija galerijos svečius pasitiko Loreta Meištininkienė, akomponavusi ir meninėje programoje, kurios metu poeziją skaitė Aneta Kastrickienė. Prieš pradedant parodos meninę programą L. Urban ir R. Januškauskienė buvo pakviestos pristatyti savo kūrybą. Nedaugžodžiaudamos ir trumpai pristatydamos savo darbus, menininkės buvo kuklios ir dėkingos parodą surengti padėjusiems žmonėms. Sakoma, jog likimo vingiai nežinomi, o gyvenimas kartais iškrečia pokštus. Kartu baigusios Kauno Stepo Žuko Aukštesniąją meno mokyklą, moterys net nenutuokė, jog kada nors drauge eksponuos savo kūrybą ir juolab svečioje šalyje, kuri dabar yra tapusi abiejų kūrėjų antraisiais namais.
„Čikagos Aido“ pakalbintos menininkės neslėpė kuklumo, o paprašytos interpretuoti ir plačiau papasakoti apie savo kūrybą, kiek sutriko. Natūralu, jog tai, kas duota Dievo, sunkiai apibūdinama ar kitaip aprašoma.
Pasak R. Januškauskienės, po studijų meno mokykloje, įgytos pedagogikos specialybės pritaikyti jai taip ir neteko, moteris emigravo į JAV. Toli nuo gimtųjų namų Ritai teko mokytis iš naujo. Kartu dirbdama ir mokydamasi dailininkė tyliai siekė savo tikslo – kurti ir tobulėti. „Negaliu nedaryti to, negaliu būti tik vartotojišku žmogumi“, – tikino kūrėja. Dailininkės tapybos darbų koloritas įvairus: nuo lietuviškos dailės mokyklos įskiepytų žemiškų tonų iki ryškių, drąsių spalvų paletės.
„Čikagos Aido“ pakalbintos menininkės neslėpė kuklumo, o paprašytos interpretuoti ir plačiau papasakoti apie savo kūrybą, kiek sutriko. Natūralu, jog tai, kas duota Dievo, sunkiai apibūdinama ar kitaip aprašoma.
Abstraktūs dailininkės tapybos darbai – filosofinių moters minčių išraiška. Keramikos darbai, pasak autorės, įkūnija jau suformuotą, konkrečią mintį, o simbolių gausi akrilo tapyba išplečia vaizduotės ribas ir neįspraudžia į formos rėmus. „Laikas, žmonės, mūsų tarpusavio santykiai, santykis su visata, kodėl mes išsiskiriame vieni su kitais, kodėl sutinkame kitus žmones – tai man rūpimi klausimai“, - teigė moteris, pabrėždama, jog tai yra universali tema, kuri domina kiekvieną. Paklausta, kiek laiko truko suruošti pirmąją parodą, moteris nusišypsojo ir patikino, jog visi jos darbai kurti neskubant, apmąstant, išreiškiant save per tam tikrą laiko tarspnį.
Portreto žanrą mėgstančiai Laimai Urban taip pat prireikė nemažai laiko subręsti pirmajai savo parodai. Anksčiau užimta darbais ir šeimyniniais rūpesčiais, moteris neturėjo pakankamai laiko realizuoti savęs kaip menininkės. Tik paskutiniais metais aktyviau pradėjusi tapyti dailininkė suvokė, jog tapybą nori paversti pastoviu darbu, o ne pomėgiu. Menininkės darbuose gausu siurelistinių personažų portretų ir surežisuotų siužetų. „Su modeliais šiais laikais be galo sunku, taigi pradėjau kurti savo veidus“, - apie savo tapybos darbų personažus pasakojo moteris. Galvoje netelpančias mintis ir klausimus dailininkė sakosi mėgstanti eskizuoti. Tik matydama aiškėjančias formas, tarpusavyje bendraujančius paveikslų personažus, dailininkė pradeda tapyti. Ryškūs, spalvingi siurelistiniai Laimos Urban portretai – tarsi knygos iliustracijos. Moteris teigė, jog jos darbuose ne visada buvo tiek daug šviesos ir ryškių spalvų: „Atvažiavus iš Lietuvos mano darbuose dar vyravo tamsių spalvų tonai, dabar mano darbai – kiek šviesesni.“
Kalbėdamos apie tolimesnius ateities planus menininkės patikino, jog tai puikiausias laikas pradėti intensyviai kurti.
„Čikagos Aido“ korespondentė Rūta Taraškevičiūtė
#Paroda
