Prieš 80 metų, 1940 m. balandžio 17-ąją, Čikagoje mirė Marija Kazimiera Kaupaitė SSC – vienuolė, Šv. Kazimiero seserų kongregacijos įsteigėja (1907 m.) ir generalinė vyresnioji. 1986 m. pradėta jos beatifikacijos byla, o 2010 m. Šventasis Sostas vienuolei suteikė Garbingosios Dievo tarnaitės titulą.
Seserų kazimieriečių vienuolija – pirmoji lietuviška. Šiandien vienuolės gyvena Pažaislyje. Marija Kazimiera 1920 m. čia, vietoje Pirmojo pasaulinio karo nusiaubto vienuolyno, įkūrė naują. Lapkritį seserys kazimierietės švęs 100-ąsias misijos Lietuvoje metines.
Pristatome keletą svarbiausių garsiosios vienuolės gyvenimo datų.
Susižavėjimas vienuoliniu gyvenimu
1880 m. Kazimiera Kaupaitė gimsta tikinčioje šeimoje Ramygalos parapijoje, Gudelių kaime. Kazimiera – penktoji duktė iš vienuolikos vaikų, jai tenka būti dešiniąja motinos ranka. Bendruomeninė kaimo malda, draudžiamų religinių lietuviškų knygų slėpimas formuoja mergaitės charakterį; gyvendama caro priespaudoje, ji supranta nacionalinio identiteto svarbą. Jos pačios šeimos tapatybei priklauso toks stiprus tikėjimas, kad jis vėliau skatins Kazimierą apkeliauti pasaulį, atliekant Dievo įkvėptus darbus.
1897 m. Kazimiera išvyksta į Ameriką. Būdama septyniolikmetė, ji pirmą kartą išplaukia į didžią kelionę. Tikslas – talkinti broliui kunigui Antanui, emigravusiam į JAV. Jis buvo pašventintas kunigu ir dirbo Šv. Juozapo lietuvių parapijoje Skrentone, Pensilvanijoje. Amerikoje merginą patraukia vienuolių, dirbančių mokytojomis, veikla. Galimybė, būnant vienuole, auklėti šimtus ir net tūkstančius vaikų, jai tampa idealu – ir galimybe padovanoti save Viešpačiui.
Mirus tėvui, Kazimiera sugrįžta į Lietuvą, Gudelius. Būdama dvidešimt vienerių metų, ji gyvena įprastą kaimo merginos gyvenimą, tačiau nuolat mąsto apie gyvenimo prasmingumą. Gyventi be tikslo, smagiai leisti laiką, bendrauti – ar toks siekinys? Atsakymą į šį klausimą suformuoja meilė Dievui ir žmonėms – ir prisiminimai apie Amerikoje sutiktas vienuoles. Tad Kazimiera supranta, jog nori, kaip ir jos, save atiduoti tik vienam Dievui.
Mergina žino, jog lietuvių emigrantams reikia atramos, kuri padėtų išlaikyti savąją religiją, dvasinį ir kultūrinį paveldą, vertybes. Tad ką daryti? Mokyti? Apaštalauti spaudoje? Brolis kunigas Antanas bei kiti lietuviai dvasininkai pataria rinktis pastarąją veiklą. Jie parūpina galimybę Kazimierai mokytis kartu su Šventojo Kryžiaus Gailestingumo seserimis Ingebolyje, Šveicarijoje. Ten Kazimiera kartu su keliomis draugėmis lietuvaitėmis pradeda puoselėti viltį įkurti lietuvišką kongregaciją. Kartu su Judita Dvaranauskaite ir Antanina Unguraityte ji išplaukia kadaise jau lankytą Skrentoną. Čia vyskupas Johnas W. Shanahanas ir Nekalčiausiosios Mergelės Marijos Širdies Skrentono seserys bei jų vadovė motina Cyril sutinka globoti atvykėles ir padėti joms įkurti naują vienuolišką kongregaciją. Kunigas Antanas Staniukynas tampa šios bendruomenės dvasios tėvu.
Nauja pradžia Pažaislyje ir išskirtinis apdovanojimas
Jungtinėse Valstijose 1907 m. įkurtąją vienuoliją patvirtina Šventasis Sostas. Seserys siekia auklėti išeivijos vaikus tikėjimo bei lietuvybės dvasia. Kongregacijos globėju pasirenkamas šv. Kazimieras. Taip Bažnyčioje gimsta nauja kongregacija, o Lietuvai – pirmoji lietuviška, seserų kazimieriečių, vienuolija. 1908 m. sausio 6 d. seserys įsteigia pirmąją mokyklą. Daugėja pašaukimų ir naujų narių. Įsteigiami motiniški vienuolijos namai Čikagoje, kur gyvena didžiausia lietuvių emigrantų kolonija JAV. Laikui bėgant atsiranda vis daugiau kazimieriečių vadovaujamų mokyklų, gimnazijų, įkuriama Šv. Kazimiero akademija. 1913 m. Marija Kazimiera Kaupaitė išrenkama Šv. Kazimiero seserų vienuolijos generaline vyresniąja. Šiose pareigose ji išbus tris kadencijas, iki pat mirties 1940 m.
1920 m. Marija Kazimiera įkuria misiją Lietuvoje, Pažaislyje. Išgyvenusiai Pirmąjį pasaulinį karą nepriklausomai Lietuvai taip pat reikėjo pagalbos – religinio auklėjimo ir mokymo. Tikėjimo dvasios stiprinama, kartu su kitomis keturiomis seserimis Marija Kazimiera atvyksta į tėvynę ir įsikuria apleistame kamaldulių vienuolyne. Greitai atsiranda kandidačių, norinčių taptis seserimis. Kaune įkuriama prestižinė mergaičių „Saulės“ gimnazija. 1933 m., minint 25-ąsias kongregacijos įsteigimo metines, vienuolijos vadovė Marija Kazimiera Kaupaitė SSC susilaukia įvertinimo iš Lietuvos valdžios: jai įteikiamas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinas. Šis apdovanojimas pripažįsta didelį indėlį steigiant lietuvišką kongregaciją, kuri turėjo įtakos moralei ir švietimui Lietuvoje. Tai – išimtinis atvejis tarpukario Lietuvoje, nes daugiau moterų vienuolių valstybiniais ordinais apdovanota nebuvo.
1934 m. vienuolijai Lietuvoje tapus savarankiškai, Marija Kazimiera grįžta į Ameriką. Svarbiausias kongregacijos apaštalavimo darbas jai atrodo jaunosios kartos krikščioniškų vertybių ugdymas. Trokšdama išsaugoti tikėjimo gyvenimą ir padėti surasti Dievą kiekvienoje gyvenimiškoje situacijoje, Motina Marija išplečia savo veiklos sferą, atsiliepdama į naujus poreikius. 1928 m. Čikagoje įkuria Šventojo Kryžiaus ligoninę, vėliau – Loreto ligoninę, kuriose teikia dvasinius patarnavimus. Seserys kazimierietės, vadovaujamos Motinos Marijos, pamilsta daugelį tautų, išmokdamos jų savitų papročių ir kalbų.
Šventumo garsas
Visą 1940 m. balandžio 17 dieną įtūžę vėjai tarsi botagais čaižo Čikagos miestą, o kartu ir Šv. Kazimiero seserų kongregacijos motiniškuosius (centrinius) namus. Tačiau dvi minutės po devintos valandos vakaro audra nutyla ir kazimieriečių namą užlieja spengianti tyla bei liūdesys. Širdis, atsidavusi Dievo valiai, nustoja plakti. Motina Marija Kazimiera Kaupaitė ištaria savo paskutinįjį „taip“, pavesdama savo sielą Viešpačiui, kurį mylėjo ir brangino.
Daugybė žmonių iki tol vienuolę tyliai stebėjo ir matė ją kaip tikrą, šventą asmenį. Jos patraukiantis švelnumas ir atsidavimas, nepaprasta kantrybė, nuolatinis rūpinimasis ir meilė ligoniams bei vargšams, žmonių supratimas, humoro jausmas, didvyriška ištvermė sunkios ligos kančiose, jos laikas, praleistas koplyčioje tylioje maldoje – viskas buvo užrašyta atminimui tų, kurie ją pažino. Atrodė, kad ji gyveno eilinį gyvenimą nepaprastu būdu.
Jau 1943 m. daugybė tikinčiųjų kreipėsi į Čikagos kardinolą Samuelį Stritchą su prašymais, kad būtų atkreiptas dėmesys į motinos Marijos nuveiktus darbus, paliktą kilnų palikimą ir pripažinti per ją didį Dievo veikimą. Arkivyskupas puikiai žinojo apie motinos Marijos veiklą ir visą jos Dievui pašvęstą gyvenimą, tad ne tik sutiko, o ir pats sukūrė maldą melsti jai altoriaus garbės. Šv. Kazimiero seserys tebesaugo motinos Marijos asmeninius daiktus, prižiūri jos kambarį.
1986 m. Čikagos arkivyskupijos tribunolas atliko apklausas apie sesers Marijos Kazimieros Kaupaitės gyvenimą ir darbus. Liudininkai iš Amerikos ir Lietuvos pasakojo apie neeilinius šios moters gabumus, įžvelgė net herojiškų dorybių. Iškilo nuostabi Šv. Kazimiero seserų kongregacijos įkūrėjos gyvenimo mozaika.
2010 m. liepos 1 d. popiežius Benediktas XVI, audiencijoje priėmęs Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektą, arkivyskupą Angelą Amato, pasirašė dekretą, kuriuo, ištyrus Marijos Kazimieros Kaupaitės herojiškas dorybes, jai suteiktas Garbingosios (lot. venerabilis) titulas. Tikintieji liudija, kad jai tarpininkaujant ir toliau gaunamos dieviškos malonės.
2015 m. spalio 4 d. Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios kriptoje atidengta ir pašventinta memorialinė atminimo lenta (kenotafas) su iš Jungtinių Valstijų parvežtomis I laipsnio motinos Marijos Kazimieros Kaupaitės SSC relikvijomis.
Pagal s. Lidijos Editos Šicaitės LSSC, s. Reginos Dubickas SSC, kun. Gedimino Jankūno, dr. Reginos Laukaitytės tekstus parengė Ramygalos gimnazijos mokytojas Mantas Masiokas. 2017 m. jis išleido Marijos Kazimieros Kaupaitės SSC biografijos rinktinę „Po Dievo dangumi mano tauta“.
