Šią savaitę Ukraina buvo įtraukta į didelio masto tarptautinį skandalą. Rugpjūčio 14 dieną „The New York Times“ buvo paskelbtas straipsnis pavadinimu „North Korea’s Missile Success Is Linked to Ukrainian Plant, Investigators Say“, kuriame, remiantis „ekspertų analizės duomenimis ir įslaptintais amerikiečių slaptųjų tarnybų vertinimais“, tikinama, kad Pchenjano tarpžemyninių balistinių raketų bandymų sėkmė gali būti susijusi su galingų raketinių variklių įsigijimu juodojoje rinkoje. Minima Ukrainos gamykla „Yuzhmash“ („Pietinė mašinų gamykla“). Straipsnyje nurodoma, kad visiškai tikėtina, jog ši „istoriškai su rusų raketų programa susijusi“ ukrainiečių bendrovė, kuri, nutrūkus visiems ryšiams su Rusija, atsidūrė sunkioje ir nepavydėtinoje padėtyje, galėjo nuspręsti parduoti savo technines paslaptis juodojoje rinkoje.
Valstybinė bendrovė „Yuzhmash“ iš karto šią informaciją paneigė ir pareiškė, kad „publikacijos autorių ir jų cituojamo „eksperto“ prielaidos dėl galimų Ukrainos ryšių su Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos raketinių technologijų vystymosi progresu neturi nieko bendra su realybe“. „Yuzhmash“ niekada neturėjo ir dabar neturi jokių ryšių su Šiaurės Korėjos kosminių ar gynybinių raketų programomis. Dar daugiau, bendrovės atstovai tvirtina, kad Ukrainai atgavus nepriklausomybę, ši bendrovė visiškai nustojo gaminti karinės paskirties raketas ir raketines sistemas. „Vienintelis serijinis variklis, pastaraisiais metais tiekiamas eksportui (RD-843, į Italiją, naudojamas europietiškam raketnešiui „Vega“), yra skirtas raketų paleidimui ir darbui atviro kosmoso sąlygomis ir pagal savo charakteristikas (įskaitant ir traukos jėgą) yra netinkamas naudoti karinės paskirties balistinėse raketose“, – pabrėžė „Yuzhmash“ atstovai. Spaudos atstovai taip pat pranešė, kad valstybinė bendrovė pilnai laikosi raketų kontrolės režimo reikalavimų, todėl apie jokį šnipų ir sąmokslo trilerį ir, juo labiau, variklių pardavimą juodojoje rinkoje negali būti nė kalbos.
Ukrainos nacionalinio saugumo tarybos (UNST) sekretorius Aleksandras Turčynovas iškėlė hipotezę, kad šios publikacijos pasirodymas gali būti eilinė Rusijos specialiųjų tarnybų provokacija. O Informacijos politikos ministro pavaduotojas Dmitrijus Zolotuchinas priminė, kad Michaelas Ellmanas, vienas iš ekspertų, kurių žodžiai remiasi „The New York Times“, 1995-2001 metais vadovavo raketų ginkluotės mažinimo programai Rusijoje.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Michaelas Ellmanas, raketų ekspertas iš Tarptautinio strateginių tyrimų instituto, niekada netvirtino, jog Ukraina tiekė Šiaurės Korėjos režimui raketų variklius. Jo komentaruose yra daug tokių pasakymų kaip „galimai“, „gali būti“, „numanoma“, „tikėtina“. Vienintelis dalykas, kurį jis gali pasakyti tvirtai, yra tik tas, kad minėtieji raketų varikliai labai primena sovietinius, sukurtus 8-ame dešimtmetyje. Kažką panašaus visoje Sovietų Sąjungoje gamino tik dvi bendrovės. Viena iš jų – Dnepropetrovske esanti „Yuzhmash“. Vėliau Michaelas Ellmanas parašė savo „Twitter“ paskyroje: „Jei šie varikliai iš tiesų atkeliauja iš Ukrainos, netikiu, kad Ukrainos valdžia apie tai žinojo, ar prie to prisidėjo. Priešingai, 2012 metais Ukraina suiminėjo šiaurės korėjiečius... Leiskite patikslinti pasakymą dėl tarpžemyninių balistinių raketų variklių tiekimo Korėjos Liaudies Demokratinei Respublikai šaltinio: „Pietinė“ – vienas iš kelių galimų šaltinių. Rusija turi ir kitų potencialių galimybių.“
Likus savaitei iki šio staiga sprogusio skandalo, vokiečių informacinis leidinys „Deutsche Welle“ paskelbė interviu su inžinieriumi, raketų konstruktoriumi ir profesoriumi Robertu Schmuckeriu, kuriame kalbama apie tai, kad Šiaurės Korėja ne tik paprasčiausiai naudoja sovietines technologijas. Schmuckerio nuomone, pagrindiniai raketų, kurias pasauliui demonstruoja Šiaurės Korėja, komponentai į šalį atkeliavo iš užsienio. Ir tai viskas! Profesorius tikina, kad net turint brėžinius, panašaus tipo ginklų gamyba reikalauja bandymų natūraliomis sąlygomis, kurie nuolatos stebimoje Šiaurės Korėjoje atlikti nebuvo. Per pastaruosius 14 mėnesių Pchenjano režimas pristatė iš karto 7 naujus raketų tipus. Tai ypatingai brangiai kainuojantys projektai. „Tam reikalingos septynios projektų komandos, kelios gamyklos, galinčios gaminti skirtingų diametrų raketas, taip pat reikalingos įvairios medžiagos, kuras ir panašiai. Vykdyti tokio masto 7 projektų darbus lygiagrečiai, ir dar taip, kad beveik visi paleidimai iš pirmo karto būtų sėkmingi? To pasiekti nesugebėjo dar niekas. Vienintelis tikėtinas paaiškinimas, kad raketos atkeliavo iš kitur“, – sako profesorius.
Jis mano, kad net ir turėdamas brėžinius, Pchenjanas negalėtų per tokį trumpą laiką perkurti savo raketinės gamybos pagal naująsias technologijas. „Ankstesnių modelių raketos, kurias šiaurės korėjiečiai paleidinėjo, buvo „SCUD“, „Nodon“ ir „Točka“ tipo – visa tai yra sovietų modeliai. Pagal karinių paradų ir raketų paleidimų nuotraukas matyti, kad daugumą Šiaurės Korėjos raketų sudaro senos sovietinės raketos. Tačiau naujosios raketos, kurios yra leidžiamos pastaruosius 12-14 mėnesių, jau yra paremtos kita technologija, nesusijusia su „SCUD“ ir kitais modeliais. Jie būtų turėję šią naująją technologiją sukurti nuo nulio ir praktiškai iš nieko. Tačiau ir čia mes matome, kad tose raketose naudojami varikliai garantuotai atkeliavo iš Rusijos“, – sakė Robertas Schmuckeris.
Tai ne pirmas kartas, kai Ukraina yra kaltinama ginklų tiekimu žvėriškiems režimams. 2002 metų vasarą buvęs Ukrainos prezidento Leonido Kučmos valstybė apsaugos pareigūnas Nikolajus Melničenka davė parodymus didžiajai San Fransisko prisiekusiųjų žiuri, tyrime dėl taip vadinamų „Melničenkos juostelių“. Buvęs majoras papasakojo, kad jo padarytuose garso įrašuose yra užfiksuotas Kučmos pokalbis su „Ukrspeceksport“ vadovu Valerijumi Malevu, kuriame, neva, yra aptarinėjamos galimo keturių ukrainietiškų pasyviosios radiolokacijos stočių pardavimo Irakui detalės. Radarų sistema „Kolčiuga“, apie kurią ėjo kalba, gali aptikti net garsiuosius amerikiečių „nematomus“ lėktuvus su „stealth“ technologija.
Kai tarptautinėje žiniasklaidoje pradėjo suktis informacija, kad Ukraina apėjo sankcijas ir pardavė Irakui tokią rimtą karinę techniką, kilo siaubingas skandalas. Šalis atsidūrė izoliacijoje, Kučma tapo atstumtuoju, tarp Ukrainos ir NATO buvo nutrauktos visos bendradarbiavimo programos. Tai sugriovė visas perspektyvas ir galimybes Ukrainai pretenduoti į narystę Šiaurės Atlanto aljanse. „Kolčiugų“ Irake niekas taip ir nerado, „Ukrspeceksport“ vadovas Malevas netrukus žuvo paslaptingoje automobilio avarijoje, o majoras Melničenka įvardinamas ne kaip kitaip, o rusų FSB darbuotoju. „Kolčiugų“ skandalas tapo svarbia grandimi specialiojoje informacinėje operacijoje, sutrukdžiusioje Ukrainai prisiartinti prie narystės NATO. Arba, štai dar vienas atvejis. 2013 metų spalio 8 dieną, taip ir neįvykusio Ukrainos ir ES asociacijos sutarties pasirašymo išvakarėse, „The Washington Post“ pranešė, kad vieno reiso metu krovininio ukrainiečių laivo įgula išjungė radijo atsakiklį ir prapuolė iš radarų. Buvo tvirtinama, kad Ukraina paslapčia teikė karinę pagalbą Sirijos vyriausybei. Vėliau buvo išspausdintas straipsnio paneigimas. Informacija, „pateikta laivo „Ocean Fortune“ vadovybės, o vėliau patvirtina „The Washington Post“ per nepriklausomus šaltinius“, įrodė, kad Ukraina nėra niekaip susijusi su kariniu konfliktu Sirijoje.
Iš esmės, „The New York Times“ straipsnis tik plėtoja vokiečių inžinieriaus anksčiau išsakytą idėją. Šiaurės Korėjos režimas, grasindamas Jungtinėms Valstijoms branduolinėmis atakomis, kliaujasi pagalba iš išorės. Dar daugiau – abu ekspertai sutaria dėl įtariamųjų rato. „Rusija arba Ukraina. Ukrainos „Yuzhmash“ arba Rusijos „Energomash“.“ Labai aiškus „arba – arba“. Ukrainos ekspertai neabejoja, kad raketų variklių skandalą inicijavo Rusija. Siekdama sutrukdyti JAV perduoti Ukrainai gynybinę ginkluotę, Maskva, be jokios abejonės, gali imtis organizuoti informacinę kampaniją, panašią į „Kolčiugų“ skandalą. Turint galvoje, kad Rusija nuolatos palaiko Kim Jong-uno režimą, balsuoja JTO Saugumo taryboje prieš sankcijas Šiaurės Korėjai ir turi su KLDR bendrą sieną, prielaidos apie karinį bendradarbiavimą tarp dviejų piktadarių valstybių, tapusių civilizuoto pasaulio atstumtosiomis, yra daugiau nei realus.
Vienintelis dalykas, ką šiandien žinome tiksliai: variklių perdavimas Šiaurės Korėjai, skirtingai nei visa ta „Kolčiugų“ istorija, iš tiesų įvyko. O tai reiškia, kad mes turime reikalų ne tik su informacine operacija. Prieš mus – tarptautinio masto nusikaltimas. Kažkas į Šiaurės Korėją atgabeno variklius ir tapo karinės atakos prieš JAV grėsmės bendrininku. Publikacijos amerikiečių ir vokiečių spaudoje tik iškelia klausimą. O štai atsakyti į jį turi specialiosios tarnybos. Kas ginkluoja neadekvatų diktatorių, grasinantį JAV branduoliniu holokaustu? Ukraina, kuri šiuo metu veda derybas dėl amerikietiškų ginklų tiekimo gynybai nuo rusų karinės agresijos, ar Rusija, kuri grasina pasauliui „radioaktyviais pelenais“, savo teritorijoje leidžia įkurti Šiaurės Korėjos lagerius ir mėtosi absurdiškais kaltinimais Ukrainai (tai šioji Malaizijos „boingą“ numušė, tai berniukus nukryžiavo)? Yra dar vienas klausimas, į kurį būtinai bus gautas atsakymas. Kokių tikslų turi paslaptingasis Šiaurės Korėjos keliamo chaoso rėmėjas? Nujaučiu, kad sensacingos informacijos nesulauksime. Atsakymas jau dabar yra akivaizdus.
Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina
