Praėjusią savaitę pasirodė labai daug komentarų, kuriuose kartojosi ta pati tema: „Iš tiesų, Donaldo Trumpo pergalė nėra jau toks blogas dalykas; gal ji net pasirodys esanti labai teigiamas dalykas, o rusai čia per anksti džiūgauja.“ Tokių tekstų gausybė savaime suprantama: taip jau žmogaus psichika yra sukurta, kad pirmoji (o kai kuriems – ir vėlesnė!) reakcija į baisią tiesą yra „ne, negali būti!!!“, o kai jau tampa neįmanoma neigti paties fakto, prasideda to fakto interpretacijos sau palankioje (nuraminančioje ir paguodžiančioje) šviesoje. Kaip tik čia slypi tokių siaubingų dalykų, kaip liūdnai pagarsėjęs Stokholmo sindromas (tegu pavadinimas jūsų neapgauna – šis reiškinys labai paplitęs po visą pasaulį), šaknys. Bėda tik ta, kad objektyviai realybei į apsauginius psichologinius mechanizmus yra visiškai nusispjaut.
Nepaisant viso to paguodžiamojo čiulbėjimo (kurį mes detaliau dar paanalizuosime), 11/8 tragedija (arba, simetrijos vardan, pasirinkime 11/9 – dieną, kai buvo paskelbti rinkimų rezultatai) yra kur kas baisesnė nei 9/11 katastrofa. Abi tragiškos datos labai daugeliu aspektų – ne tik skaitine savo išraiška – yra visiškai priešingos: smūgis iš išorės – smūgis iš vidaus, teroristinis aktas – legitimi procedūra, tautos konsolidavimas – tautos sukiršinimas. Tačiau savo esminiu aspektu jos yra visiškai identiškos: tiek vienas, tiek kitas įvykis tapo milžiniška švente mūsų mirtiniausiems priešams. Tiesa, čia irgi išsiskiria niuansai: 2001-aisiais Rusija dar veidmainiškai vaidino užuojautą, o atvirai iš džiaugsmo šėliojo musulmonai. Šiandien pastarųjų ypatingai nejaudina, kas ten tapo eiliniu Didžiojo Šėtono vadovu (nepaisant prieš islamą nukreiptų Trumpo pasisakymų, kurie, beje, iš jo interneto svetainės jau išnyko); mes jiems bet kokiu atveju esame netikratikiais, su kuriais reikia aršiai kovoti, tol, kol visas pasaulis atiteks Alachui (Koranas, 9:5, 9:14, 9:29, 8:39, 2:193 ir taip toliau). Užtat rusų džiaugsmui galo nematyti.
Apskritai, jei Trumpas būtų protingesnis, jis pasinaudotų proga ir okupuotų Rusiją. Be mūšio. Tenykščiai gyventojai jį jau dievina. Viena iš pačių begėdiškiausių „antrosios seniausios“ profesijos atstovių, žurnalistė ir TV kanalo „RT“ vyriausioji redaktorė Margarita Simonian, per pastaruosius kelis metus ant Jungtinių Valstijų išpylusi nesuskaičiuojamas tonas purvo, suskubo ieškoti Amerikos vėliavos, kad ja mojuodama pasivažinėtų po Maskvą, o Riazanės gyventojai renka parašus, kad pervadinti Bezbožnaja („Bedievę“) gatvę Trumpo vardu.
Tačiau jei kalbėtume visai rimtai, tai paskutinieji JAV rinkimai (o galbūt, apskritai paskutiniai dabartinės pilnos sudėties JAV rinkimai istorijoje) tapo savižudišku idiotizmu (arba idiotiška savižudybe) bent jau dėl to, kad dar kartą buvo pažeistas vienas ir pačių paprasčiausių fundamentalių principų – niekada nedaryk to, ko iš tavęs nori tavo priešas. Net nepaisant to, kad jie iš tiesų per anksti džiaugiasi – šiuo klausimu mus raminantys komentatoriai iš tiesų yra teisūs. Tačiau taip yra ne dėl tų priežasčių, dėl kurių jie galvoja, o pasauliui nuo to geriau tikrai nebus.
Tuoj paaiškinsiu, kodėl. Jau ne kartą esu pabrėžęs, kad Rusija yra žmonijos vėžys ir kad šį naviką jau seniai reikėjo išpjauti – jau po Gruzijos užpuolimo, kuris galutinai įrodė, kad posovietinė remisija baigėsi, o po įsiveržimo į Ukrainą – tuo labiau. Tačiau mūsų bailiai gydytojai chirurginių metodų išsigando. Nusprendė apsiriboti chemoterapija ir taikyti ją švelniu, tausojančiu režimu. Pasveikti tai nepadėjo, tačiau naviko augimą pristabdė. O dabar štai akivaizdu, kad net ir šis paliatyvus gydymas nebebus taikomas, o piktybiniai navikai ir vėl džiaugsmingai galės augti ir plisti visomis kryptimis. Tai jau prasidėjo – praėjusią savaitę sulaukėme metastazių Moldovoje ir Bulgarijoje. Šalyse, kurios turėtų puikiai prisiminti, ką reiškia rusų okupacija (o dalyje Moldovos tai vyksta iki pat šiandien!). Ir, nepaisant to, už rusų politikus balsuojama ir vienoje, ir kitoje šalyje.
Po to, kai šitaip nuslopinama smegenų veikla, o organizmas praranda sugebėjimą priešintis, galima laukti jau bet ko, įskaitant Marine Le Pen Eliziejaus rūmuose (nė kiek ne labiau beprotiškas variantas nei Trumpas Baltuosiuose rūmuose).
Taigi, klausimas: kokiu atveju vėžinis navikas žus greičiau – ar tada, kai jo augimas sustabdomas, ar tada, kai jis nevaržomai auga ir metastazuoja? Žinoma, antru. Nes tokiu būdu navikas greičiau nužudys organizmą. Tik organizmui iš to maža paguoda, nes jam teks mirti su naviku kartu.
Mums sakoma, kad Trumpas neleis Putinui sau uždėti pavadėlio, nes jam dabar reikia nuplauti nuo savęs visus Putino vados požymius. Bet juk jei tie požymiai jam nesutrukdė laimėti rinkimus, tai ko jam dabar bijoti?
Mums sakoma, kad Trumpas, skirtingai nuo inteligentiškojo Obamos, neleis pseudofiureriui savęs žeminti. Žinoma. Neleisti gatvės chuliganui savęs žeminti galima dviem būdais: jam pačiam išmalti snukį arba užsidaryti savo namuose ir neiti į lauką, taip pilnai liekant chuligano valioje. Trumpas kaip tik ir pasirinks antrąjį variantą (iš tiesų, jau išsirinko, visaip išgyręs „gražų laišką“ nuo Putino, maloniai šnekučiuodamasis su juo telefonu ir atmesdamas – ne paneigdamas faktais, o būtent atmesdamas! – amerikiečių specialiųjų tarnybų duomenis apie Rusijos vedamą kibernetinį karą prieš JAV).
Trumpas – tai Jungtinių Valstijų, kaip pasaulinės galybės, pabaiga. Atsisakiusi NAFTA susitarimo ir susipykusi su visomis įmanomomis kaimynėmis, ji net regionine galybe tuoj sunkiai galės vadintis.
Kodėl tokiomis sąlygomis branduolinis karas iš neįmanomo pavirs į visai tikėtiną (nors nebūtinai neišvengiamą)? Nes vėžinis navikas ilgalaikėje perspektyvoje yra negyvybingas. Rusijoje viskas yra taip supuvę ir pradvokę, kad vorai tame inde vienas kitą ryja jau net ne gubernatorių (seniai praeitas ir pamirštas etapas), o ministrų lygiu. Kaip tik dėl to yra galutinai sugriautas fundamentalus putiniško „stabilumo“ paktas: „nomenklatūra yra neliečiama, galimi perstumdymai, blogiausiu atveju atsistatydinimai, bet ne baudžiamosios bylos“. Niekas pseudofiurerio aplinkoje nebegali jaustis saugus, o „vatniko“ plebėjaus gyvenimo lygis ir toliau sėkmingai krenta (čia nebeišgelbės jau net ir sankcijų atšaukimas, kaip didesnio kaloringumo mityba neišgelbės sergančiojo pažengusia onkologine liga).
Šiomis sąlygomis Putinas yra pasmerktas karinei eskalacijai, nes kitaip jį surys jo paties „girkinai“. Tačiau Rusijos armija, nepaisant jos milžiniško skaitlingumo, yra apgailėtinas vaizdelis (jau vien ko vertas pasaulio pajuokų objektu tapęs „Kuznecovas“!). Nugalėti Ukrainą ar bet kokią kitą šalį (išskyrus visiškai miniatiūrines) konvenciniais ginklais Rusija yra nepajėgi. Tai padaryti ji gali tik branduoliniais ginklais, drauge dar įbauginant ir likusį pasaulį. Branduolinės atakos auka gali tapti ir Ukraina, ir bet kokia kita valstybė, neturinti savo branduolinių ginklų ir neįeinanti į NATO sudėtį (priminsiu, kad Rusijos doktrina, skirtingai nuo sovietinės, leidžia smūgiuoti pirmai). Suomija? Švedija, kuriai rusai jau grasino? Kas nors Azijoje, prisidengiant „kovos su terorizmu“ lozungu? Dabar įmanomi patys įvairiausi variantai.
Mums taip pat sakoma – Trumpas juk nebus šios šalies diktatorius, jis turės atsiskaityti... Kam? Kongresą visiškai kontroliuoja respublikonai (taaaip, o aš juk kažkada maniau, kad tai yra geras dalykas...). Aukščiausiame teisme jų statytiniai irgi tuoj pat turės daugumą, vos tik į laisvą vietą Trumpas pasodins savo žmogų. Štai kaip tik savo bendrapartiečims, kurių daugelis į jį žiūri labai kritiškai, Trumpui ir reikės atsiskaityti, sakoma mums. Leiskite, pasijuoksiu. Rinkiminės kampanijos metu jis su savo partija labai skaitėsi? Ar sugebėjo jie jį sustabdyti, kol jis dar nebuvo įgavęs tokios galios ir tokio svorio? Tai ką jie gali padaryti su juo dabar, kai jis yra išrinktas prezidentu? Tik susitaikyti su tuo ir bendradarbiauti – ta pačia prasme, iš kurios ir kilo „kolaboracionizmo“ sąvoka. Tad pamirškite, ponai svajokliai, žodį „apkalta“ – net jei Trumpas tam suteiks pagrindo. Per visą Amerikos istoriją prezidento apkaltos nėra buvę nė karto. Nixonas pats atsistatydino, o Trumpas tai jau tikrai pats niekur nepasitrauks, o priversti jį pasitraukti nebus kam (žr. aukščiau). O ant bet kokių protestų jis gali nusišlapinti pro Ovalinio kabineto langą. Šitas pseudoprezidentas, surinkęs mažiau gyventojų balsų nei jo varžovė, dabar gavo praktiškai neribotą valdžią ir ja būtinai naudosis, o legalių kelių jį sustabdyti nėra. Taškas.
Atmesti McCainą, atmesti Romney tam, kad galiausiai išsirinkti TAI... Nebūčiau ateistas, pasakyčiau, kad šėtonas turi gerą humoro jausmą.
Jurijus Nesterenka
