Violeta Davoliūtė, Vilniaus universiteto Politinių mokslų ir tarptautinių santykių instituto vizituojanti profesorė bei buvusi Jeilio universiteto mokslinė bendradarbė, siekia surasti viską, kas buvo išbraukta, tyčia ar netyčia, iš Lietuvos žydų istorijos, ir pasidalinti tuo, kas kitu atveju tebūtų sausa istorinė medžiaga, akį patraukiančių straipsnių ir kalbų forma. Šiuo metu mokslininkė rašo knygą apie Lietuvos intelektualų vaidmenį nacių ir sovietų okupacijų laikotarpiu. Ji sutiko pasikalbėti su anglų kalba leidžiamu leidiniu „The Baltic Times“ apie neišsemiamą Holokausto temą.

- Kaip manote, kodėl Holokausto klausimas ir lietuvių vaidmuo tiek sovietų, tiek nacių režimuose pradedamas kelti tik dabar?

- Bet kuriai visuomenei prireikia laiko pripažinti tokius didžiulius istorinius įvykius kaip Holokaustas, ir yra parašyta daugybė knygų apie tai, kaip Holokausto atmintis keitėsi per pastaruosius 70 metų Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje ir kitose Europos šalyse.

Čia, Lietuvoje, neseniai išleista knyga „Mūsų žmonės“, apie tai, kaip paprasti lietuviai dalyvavo žydų žudynėse, sukėlė beprecedentį visuomenės susidomėjimą. Tačiau tiesa yra ta, kad po to, kai naciai buvo nugalėti 1945 m., kiekviena karta surado naujų faktų ir turėjo skirtingą požiūrį į tą įvykį. Pavyzdžiui, pokario metais, tūkstančiai lietuvių buvo nuteisti ir nubausti sovietų dėl kolaboravimo su naciais. Tačiau tie teismai buvo manipuliuojami, ideologiniai, o jų metu surinktais įrodymais, kurių kai kurie buvo išgauti kankinimais, negalima pilnai pasitikėti. Vis dėlto, net ir sustojęs laikrodis dukart per parą parodo teisingą laiką. Mes žinome, kad kolaboravo daug lietuvių, bet negalime pasitikėti sovietų įrašais, ieškodami tikslių duomenų.

Nuo 9-ojo dešimtmečio pabaigos, kai lietuviai pradėjo savo kelią į nepriklausomybę, mes pradėjome tiksliau analizuoti ir vertinti tas baisybes, vykdytas okupacijos laikotarpiu, ir ne vien tik nacių, bet ir sovietų okupacijos. Vis tik liaudies judėjimo prieš sovietų valdžią centre daugiausia dėmesio buvo telkiama ne į lietuvių kolaborantų vaidmenį, bet į Lietuvos žmonių kančias valdant sovietams, į deportacijas, pasipriešinimą, kolektyvizaciją, masines žudynes ir politines represijas. Tam buvo stipri politinė priežastis: buvo būtina kurti bendrą opozicijos frontą prieš sovietų valdymą, ir nenorėta kelti klausimų, kurie suskaldytų lietuvius.

Nuo to laiko mes rausiamės vis gilyn ir gilyn į visus mūsų sudėtingos praeities aspektus, ir tai buvo būtina kuriant atvirą ir demokratišką visuomenę. Šis darbas vis dar tęsiasi, ir galėčiau išvardinti dešimtis intelektualų ir aktyvistų, tiek lietuvių, tiek užsieniečių, kurie pašventė savo karjeras šiai temai, ir ne tik tyrinėjant lietuvių, kaip kolaborantų ir konformistų, vaidmenį, bet ir vaidmenį tų didvyrių, kurie priešinosi tironijai ir stengėsi gyventi savo įprastus gyvenimus neįmanomomis sąlygomis.

- Kai kurie gali sakyti, kad tokio tipo diskusijos turėtų būti nutildytos ir paliktos geresniems geopolitiniams laikams. Kaip jūs į tai atsakytumėte?

- Nemanau, kad turime bijoti atvirų ir nuoširdžių debatų. Atvirkščiai, tai gali padaryti mus stipresniais ir mažiau pažeidžiamais agresyviai propagandai. Akivaizdu, kad Lietuvoje yra vykdoma agresyvi Kremliaus diriguojamo informacinio karo kampanija. Tačiau, anot Peterio Pomerantsevo ir Edwardo Lucaso neseniai atlikto tyrimo, neišspręsti disputai dėl istorinių traumų yra pagrindinė spraga, kuria siekia pasinaudoti rusiška propaganda. Tai reiškia, kad mūsų atsparumas hibridiniam karui priklauso nuo mūsų sugebėjimo pažvelgti į savo praeitį atvira ir nuoširdžia maniera. Skeletų laikymas spintoje jau nebėra išeitis.

- Taip pat yra sakoma, kad kai kurios kitos tautos, pavyzdžiui, armėnai, taip pat buvo kankinami ir naikinami savo protėvių žemėse, bet jų kančios tiek daug dėmesio nesulaukė. Ką manote jūs? Ar tai priklauso tik nuo skirtingo naikinimo masto?

- Kodėl paminėjote tik armėnus? O kaip romai ar ruandiečiai? Kambodžos gyventojai ar ukrainiečiai? Arba čerkesai? Sąrašas žmonių, prieš kuriuos buvo vykdomas genocidas, yra tragiškai ilgas, o genocidų lyginamosios studijos yra tapusios labai svarbia istorinių tyrimų sritimi.

Žinote, sovietų laikais, kai tik užsieniečiai sukritikuodavo žmogaus teisių padėtį Sovietų Sąjungoje, propagandistai atšaudavo – „O kaip juodaodžiai Amerikoje? Kaipgi jų teisės?“. Mes, lietuviai, turime išrauti tokį refleksą, kurį iš esmės paveldėjome iš sovietų. Turime pažvelgti į savo problemas, o ne nukreipti dėmesį nuo jų.

Atėjo laikas lietuviams pažvelgti ir į Holokausto realybę. Tai vyko mūsų žemėje, tarp mūsų žmonių. Užsieniečiai ir lietuviai dalyvavo kitų lietuvių žudynėse mūsų teritorijoje. Kas, jei ne mes, turėtume būti atsakingi už šį nusikaltimą, už tiesos išaiškinimą ir teisingumo įvykdymą? Mūsų atsakomybė yra tai tinkamai išspręsti, ir tas pats galioja visiems kitiems nusikaltimams, vykdytiems mūsų teritorijoje, prieš mūsų populiaciją.

- Ar nemanote, kad Holokausto tema yra pernelyg politizuota? Kur brėžtumėte liniją tarp politikos ir istorinės atminties?

- Istorija ir atmintis iš prigimties yra politinė tema. Aš šiuo metu Vilniaus universitete dėstau „praeities politikos“ kursą. Tačiau Holokausto politizavimas, kaip kad jūs sakote, problematiškas buvo nebent 9-ame ar 10-ame dešimtmečiais, ir jį jau daugiau nei prieš dešimtį metų kruopščiai išanalizavo tokie istorikai kaip Peteris Novickas savo knygoje „Holokaustas amerikietiškame gyvenime“.

Nuo to laiko Holokaustą iš esmės visuotinai yra pripažinę ne tik žydai, bet ir europiečiai bei visa tarptautinė bendruomenė. Yra sakoma, kad Holokaustas turi visuotinės reikšmės, bet tai nereiškia, kad žydų kilmės žmonių kančios yra ar turėtų būti išskiriamos labiau nei bet kurios kitos grupės. Manau, pastaraisiais dešimtmečiais, Holokausto atmintis suvaidino svarbų vaidmenį padidinant mūsų jautrumą prieš žmogiškumą vykdomiems nusikaltimams, žmogaus teisių svarbai, ir toms traumoms, kurias patyrė visi tie žmonės.

- Ne vienas garsus lietuvis, pavyzdžiui, Rūta Vanagaitė, skandalingosios knygos „Mūsų žmonės“ autorė, ar Marius Ivaškevičius, žymus dramaturgas, savo valia pradėjo kalbėti apie Holokaustą. Ar tai jus stebina?

- Tas faktas, kad vis daugiau ir daugiau garsių lietuvių, tiek žydų, tiek ne žydų, imasi iniciatyvos skleisti žinią apie Holokausto atmintį, manęs nestebina. Visai neseniai nedideliame Molėtų mietelyje buvo surengtas didelis renginys Holokausto atminimui, kur susirinko visas politikos elitas. Tai yra geras dalykas, nes yra daugybė žmonių, kurie tyliai, bet nuosekliai tyrinėja šį klausimą jau ilgą laiką.

Lietuva per pastaruosius 20 metų pasiekė realų progresą, adresuodama istorines traumas. Mūsų vyriausybė nusipelno pagyrimo dėl Genocido ir rezistencijos tyrimų centro įkūrimo ir Tarptautinės nacių ir sovietų režimų Lietuvoje nusikaltimų vertinimo komisijos suformavimo, ir padarė labai didelį darbą, bei, lėtai, bet stabiliai, padidino šių problemų žinomumą tiek tarp tos srities ekspertų, tiek tarp platesnės visuomenės.

Tačiau tikras sveikos ir klestinčios demokratijos ženklas yra tas, kai piliečiai patys savo valia imasi iniciatyvos, ir nelaukia, kol valdžia pasirūpins visomis problemomis. Oficialios institucijos neretai yra inertiškos, biurokratinės, ir lėtai priimančios naujas idėjas, o didelė dalis jų darbo nėra niekur publikuojama. Tad aš tikiu, kad žurnalistai, menininkai, intelektualai, švietėjai ir kiti piliečiai, ne vien tik profesionalūs istorikai ar vyriausybės biurokratai, turi suvaidinti svarbų vaidmenį šioje srityje.

- Kaip manote, kodėl Lietuva iki pat dabar nėra užvėrusi visų Lietuvos žydų istorijos spragų?

- Neįmanoma parašyti užbaigtos ir galutinės kieno nors istorijos, o tuo labiau sudėtingos Lietuvos žydų istorijos. Kiekviena karta atranda praeitį pati. Istorikai atskleidžia vis naujus faktus, sukuria naujus praeities analizavimo metodus. Globaliniai įvykiai iškelia naujus klausimus, ir tada mes praeityje ieškome atsakymų ir įžvalgų.

Kalbant apie mane, esu aprašiusi vieną ypatingą Lietuvos žydų istorijos aspektą, ir tai yra patirtis tų žydų, kurie kartu su lietuviais buvo deportuoti sovietų 1941 m. birželį. Tą įvykį mes kiekvienais metais minime kaip nacionalinę tragediją. Galbūt ne visi tai žino, bet deportuotų žydų dalis buvo proporcinga bendroje populiacijoje esančių žydų daliai. Maždaug dešimtadalis tą mėnesį deportuotų lietuvių buvo žydų kilmės, nors tuo metu nacių propaganda skelbė, kad tai žydai buvo atsakingi už deportacijas, tokiu būdu sukiršinant lietuvius su jų kaimynais. Tokio tipo propaganda, kuri 1941-ųjų vasarą buvo skelbiama visur spaudoje, buvo lemiama Holokausto išsirutuliojime.

Šokiruoja tai, kad yra žmonių, net ir šiandien įtakojamų tos propagandos, ir tas neišmanymas bei naivumas yra nukreipiamas prieš mus visus. Tokiu būdu, Lietuvos žydų, deportuotų 1941 m. birželį, atvejis yra pavyzdys, kurį mums reikia ištyrinėti, kad įveiktume neišmanymą ir taptume atsparūs propagandai, kurią agresyvios užsienio jėgos naudojo praeityje ir naudoja dabar prieš mus.