Režisavo: Fisher Stevens. Pasakotojas: Leonardo DiCaprio
Dokumentika klimato kaitos tema smarkiai pažengė nuo to laiko, kai Alas Gore’as racionaliai pristatinėjo grafikų pilną PowerPoint prezentaciją filme „Nepatogi tiesa“. Praėjus dešimčiai metų mes stebime, kaip vienas garsiausių šių laikų aktorių Leonardo DiCaprio skraido po pasaulį ne tik aiškindamas klimato kaitą, bet ir ją parodydamas: tirpstančius ledynus Grenlandijoje, užtvindytas fermas Indijoje, nykstančius koralų rifus, multimilijoninį projektą pakelti kelius Majamyje. „Prieš tvaną“ visa tai (ir dar daugiau) parodo detaliai ir labai įspūdingai nepriekaištingo Antonio Rossi darbo su kamera dėka.
Paprastai klimato kaitos retorika dėmesį telkia į ateitį ir tai, kokios katastrofos mūsų laukia, jei nebus sumažintas į atmosferą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis, tačiau DiCaprio ir šios dokumentikos režisierius Fisheris Stevensas dėmesį perkelia į čia ir dabar. Tai, žinoma, nėra visiška naujovė. 2010-aisiais gamtosaugininkas Billas McKibbenas mūsų naują planetą pavadino „Žeeme“ (Eaarth) – papildoma raidė demonstruoja subtilius, tačiau neatšaukiamus būdus, kaip klimato kaita jau iš esmės pakeitė planetą. McKibbenas sako, kad mes gyvename ne Žemėje, o Žeemėje – karštesniame pasaulyje, su didesnio rūgštingumo vandenynais ir pakitusiu kritulių pobūdžiu, mažiau ledo Arktyje ir daugiau nelaimių, susijusių su vandens stichijomis. Net jei rytoj visiškai nustojame deginti iškastinį kurą, planeta vis tiek liktų negrįžtamai pakitusi.
Nors „Prieš tvaną“ nevartoja žodžio Žeemė, ši juosta kaip tik apie tai kalba – apie naują ir kitokią mūsų planetą bei būtinybę susitaikyti, kad mūsų laukia dar daugiau pokyčių. Pavyzdžiui, DiCaprio kalbina Kiribačio prezidentą Anote Tongą apie jo planus perkelti visą šalies populiaciją į kitą vietą, nes kylantis vandenynų lygis grasina galutinai užtvindyti visą salą. Nors kai kurie dalykai yra neišvengiami, juosta primena, kad pasaulis – pirmiausia, JAV – gali užkirsti kelią didesnėms katastrofoms, smarkiai sumažinęs iškastinio kuro naudojimą.
„Nepatogios tiesos“ tikslas buvo iš esmės įtikinti žmones, kad klimatas kinta ir padaryti tai pasitelkiant faktus ir logiką, o „Prieš tvaną“ jau atvirai kalba apie tai, kad abejonės dėl klimato kaitos realumo yra puikiai naftos pramonės finansuojamos neigimo kampanijos pasekmė. Filmas tiesiog sublizga tada, kai pademonstruoja klimato kaitos politinę ekonomiką ir tai, kaip turčių interesai užkirto kelią Amerikos politikos progresui metant iššūkį šiai labai pelningai (ir labai kenksmingai) pramonės šakai. Tačiau filmas šios temos pilnai neišplėtoja ir pamiršta paminėti, kad žemės gelmėse dar yra mažiausiai $20 trilijonų vertės anglies – o tokio turto pramonė be milžiniškos kovos neatsisakys. Juosta pasiūlo keletą galimų sprendimų (anglies apmokestinimą, jautienos vartojimo mažinimą, baterijas), tačiau nė vienas iš jų neįvertina nesuvokiamo dydžio kapitalo, susijusio su iškastiniu kuru.
DiCaprio juostoje pasirodo puikiai: jis atrodo draugiškas, prieinamas, smalsus, tačiau ne lengvatikis. Jis savotiškai atlieka šia tema susidomėjusios publikos vaidmenį, nors mums ir aiškiai pristatoma, kad jis buvo paskirtas JT Klimato kaitos taikos pasiuntiniu, dėl ko jis ir keliauja po pasaulį, kalbindamas įtakingus lyderius, tokius kaip Barackas Obama, Johnas Kerry, Ban Ki-moonas ir popiežius Pranciškus.
Tačiau ekrane nė akimirkai nepamatysite tokių įtakingų gamtosaugos aktyvistų kaip McKibbenas ar Naomi Klein, jau nekalbant apie tokias čiabuvių grupes, kaip Uolinių kalnų sijų (dakotų) gentis, aktyviai protestuojančias prieš „Dakota Access“ naftotiekį. Vietoj to, DiCaprio atsakymų, kaip išeiti iš klimato kaitos krizės, ieško pas „žaliąjį“ kapitalistą Eloną Muską arba konservatyvų ekonomistą Gregą Mankiwą. „Prieš tvaną“ dėmesys išimtinai tik elito nuomonei demonstruoja žiūrovams, kad jų indėlis į socialinius pokyčius yra niekinis, o viskas, ką eiliniai žmonės gali, tai pakeisti savo vartojimo įpročius ir balsuoti už tinkamus politikus. Lieka net prabėgomis nepaminėti tokie aktyvistiniai sprendimai kaip protestai, žygiai, boikotai, investicijų iš netinkamų kompanijų atsiėmimas (ir neinvestavimas į jas), pilietinis nepaklusnumas, prisijungimas prie kokios nors organizacijos ar net tokia nekalta veikla, kaip laiškų rašymas ar kreipimasis į savo valdžios atstovus. „Viskas priklauso nuo mūsų“, tokiu užrašu baigiamas filmas, kuris visą laiką kalbėjo apie ką kitą – kad mus išgelbėti gali tik ypatingasis elitas.
