Valdemaras Chomičius
Kol Rusijos palaikomi separatistai siautėja Donecke ir Luhanske, vos 250 km nuo fronto linijos vyksta taikesni mūšiai. Nesibaigiantis karas Ukrainoje apšaudė krepšinio gyvenimą, tačiau jo nesugriovė. Keturi lietuviai dirba tam, kad krepšinio gyvybė Ukrainoje neužgestų.
Kijevo „Budivelnyk“ generalinio direktoriaus vairą laikantis Gediminas Navikauskas nuolat palaiko ryšį su Eurolyga, o treneris Valdemaras Chomičius bando atitraukti Dniepropetrovsko „Dnipro“ žaidėjus nuo minčių apie karą ir sutelkti kovai krepšinio aikštelėje. Jiems talkina fizinio rengimo treneriai – Kijeve besidarbuojantis Tomas Munius ir Dniepropetrovske plušantis Martynas Jurgilas.
Ukrainos čempionate dalyvauja 11 komandų. Arčiausiai konflikto zonos Ukrainoje žaidžia V.Chomičiaus treniruojama „Dnipro“, „Odessa“ ir Zaporožės „Ferro-ZNTU“. Legionierių Ukrainoje – vos vienuolika: septyni amerikiečiai, du rusai, britas ir Ganos pilietis. Anksčiau Ukrainos klubuose žaidė visas būrys pajėgių užsienio krepšininkų, o dabar legionierių turi tik penkios komandos.
Ukrainos čempionatas vyksta kaip numatyta – teko keisti tik Ukrainos taurės finalo ketverto datą – iš vasario 20–21 d. perkelti į pirmąją kovo savaitę. Šiomis vasario dienomis Ukrainoje paskelbtas gedulas, todėl šalyje negali vykti jokie renginiai. Tiesa, nė vienas Ukrainos klubas nedalyvauja Europos turnyruose. Užsienio komandos negali sau leisti atvykti į Ukrainą dėl saugumo.
„Lietuvos rytas“ apžvelgia keturis strategiškai reikšmingus Ukrainos krepšinio taškus ir kaip juos palietė karas Donbase.
Kijevas
„Kijeve sąlyginai ramu. Karo nematyti, vyksta normalus gyvenimas. Tik žinios iš fronto, aišku, visus jaudina“, – apie situaciją Ukrainos sostinėje „Lietuvos rytui“ raportavo „Budivelnyk“ vadovas G.Navikauskas, Kijeve skaičiuojantis jau septintuosius metus.
Tačiau dabar realybė tokia, kad bet kurią dieną „Budivelnyk“ klubą gali išdraskyti karinė tarnyba – visi Ukrainos komandos žaidėjai, tarp jų ir dvigubą Ukrainos ir Lietuvos pilietybę turintis 30 metų vidurio puolėjas Michailas Anisimovas, yra šaukiamojo amžiaus.
„Visi jie jauni ir gali kariauti. Jei karas vyks platesniu mastu, matyt, visi turės kariauti. Bet valstybė nori, kad žmonės gyventų ne tik maistu – turi vystytis kultūra ir sportas“, – pasakojo G.Navikauskas.
Doneckas
Ketvirtas pagal dydį Ukrainoje milijoninis Donecko miestas turėjo atsisveikinti su krepšiniu. 2012–2013 metų sezoną „Doneck“ marškinėlius vilkėjo Darius Songaila, o pernai Donecko komanda liko ketvirtoje vietoje.
G.Navikauskas „Lietuvos rytui“ sakė girdėjęs, kad separatistų užgrobtoje teritorijoje gali būti rengiamas vadinamosios Donecko liaudies respublikos krepšinio čempionatas. R.Jarutį net tokios kalbos siutina: „Visiška nesąmonė. Gal jie tegu surengia terorizmo čempionatą? Du kėlinius žaidi, o trečiąjį ir ketvirtąjį – viską sprogdini. Juokas pro ašaras.“
Su keliais Donecko komandos nariais lietuvis kadaise dar pats rungtyniavo vienoje komandoje.
„Juodu prakaitu jie uždirbo pinigus, investavo juos, pirko nekilnojamąjį turtą, bet turėjo susirinkti daiktus ir su žmonomis ir vaikais išvažiavo į Kijevą. Tiek daug gerų žmonių... Jei prireiks, aš jų laukiu Lietuvoje“, – tikino R.Jarutis.
Dnepropetrovskas
V.Chomičius dirba mieste, kuriame ukrainiečių kalbos beveik neišgirsi. Tačiau Ukrainos vėliavos iškabintos visur – prie parduotuvių, gyvenamųjų namų, ant automobilių, viešojo transporto. Į apie milijoną gyventojų turintį miestą irgi buvo nusitaikę teroristai, bet dabar V.Chomičius su M.Jurgilu jaučiasi saugiai.
„Čia saugu. Miestas tvarkingas, nevyksta jokių nereikalingų demonstracijų. Ir policijos gatvėse nėra daug“, – „Lietuvos rytui" teigė V.Chomičius, kurio komanda Ukrainos lygoje užima ketvirtąją vietą.
Legionieriai jaučiasi saugūs
G.Navikausko teigimu, legionierių informacija apie karą Donbase beveik nepasiekia. Užsieniečiai neskaito Ukrainos žiniasklaidos, o komandų vadovai stengiasi apsaugoti žaidėjus nuo bauginančios informacijos.
„Kad neišsibėgiotų, – pridūrė G.Navikauskas. – Mūsų legionierius išauklėjo lietuviai Darjušas Lavrinovičius ir Dainius Šalenga – jie įrodė, kad čia žaisti galima ir bijoti nėra ko. Atvažiavę į kitas komandas legionieriai skleidžia žinią, kad žaisti Ukrainoje galima.“
Kaip Ukrainos krepšinio sirgaliai reaguoja į du Rusijos krepšininkus – „Dnipro-Azot“ puolėją Stanislavą Dikyjų ir „Hoverla“ klubo vidurio puolėją Dmitrijų Lipovcevą?
„Niekas čia jų nenušvilpinėja, nes visi supranta, kad jie čia atvažiavo dirbti ir su agresoriais neturi nieko bendra. Gal rusai ir norėtų, kad kaip nors reaguotų, – šyptelėjo G.Navikauskas. – Rusai tikina, kad Ukrainoje skriaudžiami rusakalbiai, nors niekas čia nieko neskriaudžia.“
Tik kiekvienos Ukrainos čempionato rungtynės neapsieina be visiems gerai žinomos skanduotės, skirtos Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.
„Ukrainoje tai kaip himnas. Bet Rusijos žaidėjams jis netaikomas“, – pabrėžė G.Navikauskas.
