Liepą skrisdamas ilgą kelią atgal į Romą iš Paragvajaus, kur užbaigė savo turą po Pietų Ameriką, popiežius Pranciškus reporteriams atskleidė, ką iš tiesų mano apie ekonomiką.
„Aš turiu didžiulę alergiją, - sakė jis, - visiems ekonominiams dalykams.“
Tada jis prašneko apie savo tėvą – vos galą su galu sudūrusį apskaitininką. Popiežius prisiminė, kaip jis visuomet namuose sėdėdavo palinkęs prie savo sąskaitų, net ir sekmadienį. Tie skaičiai atėmė jo tėvą iš šeimos.
Nenuostabu, kad vienintelė ekonomika, kurią popiežius gerbia, nėra susijusi su sąskaitomis ar skaičiais, nepriklauso kairiesiems ar dešiniesiems, demokratams ar respublikonams. Tai yra bendradarbiavimo tarpusavyje, arba kooperatyvioji, ekonomika, skatinanti žmones dalintis.
Popiežius griežtai kritikuoja taip vadinamas gerovės nutekėjimo teorijas, pagal kurias, praturtėjus turtingajam sluoksniui, tą pagerėjimą pajaučia ir kiti, kaip ir beatodairišką laisvosios rinkos augimo siekį ir milžiniškus šalių įsiskolinimus, kurie neleidžia daugybei skurdžiai gyvenančių žmonių visame pasaulyje pasirinkti savo pačių likimo. Jis gedi dėl taip ir neišmoktų 2008 m. finansinės krizės pamokų ir „finansinės sistemos, kuri valdo, o ne tarnauja“ iškilimo.
Galbūt popiežius taip pat galvojo apie savo tėvo sąskaitas, kuomet parašė: „Kaip gali būti, kad per žinias nerodo, kai senyvas benamis žmogus miršta nuo šalčio, bet rodo, kai akcijų birža nukrenta dviem punktais?“ Ekonomika vien tik vardan ekonomikos gali į antrą planą nustumti žmogiškąjį orumą, kurį taip vertina katalikų tikėjimas, baiminasi jis.
Ekonomika taip pat yra pagrindinė priežastis, dėl kurios daugybė žmonių Jungtinėse Valstijose taip nekantriai laukė popiežiaus vizito šią savaitę. Didieji verslai baiminosi, kad jis skelbs senamadiškas komunizmo idėjas, o liberalai nerimavo, kad jis taip įsitrauks į JAV kultūros karus, jog pamirš pasisakyti už kovą su klimato kaita. Vargu ar kuri nors iš šių stovyklų atkreips dėmesį į tą naują demokratinę, kooperatyvią ekonomiką, kurią skelbia popiežius.
Tiek Pranciškaus, tiek jo pirmtako Benedikto XVI pagrindiniai patarėjai ekonomikos klausimais atstovauja „pilietinės ekonomikos“ mokyklą, kuri siekia ne tik auginti turtą, bet ir siekti dinamiškos, vertybėmis paremtos ekonominės sistemos. Skirtingas požiūris į ekonomiką taip pat reiškia kitokį verslumą. Savo pastarojo meto enciklikoje „Laudato Si‘“, Pranciškus rekomenduoja kooperatyvųjį verslą kaip priemonę tiek technologijos humanizavimui, tiek perėjimui prie atsinaujinančių energijos formų. Tokie verslai yra valdomi ir kontroliuojami žmonių, kurie nuo jų priklauso labiausiai, ir nėra sukurti atnešti kuo didesnį pelną jų įkūrėjams ar investuotojams. Pavyzdžiui, kai kurie yra valdomi darbuotojų, kiti – klientų.
Kooperatyvioji ekonomika turi ilgą istoriją katalikų tradicijoje. Vienuolynai šimtus metų išlaikė save būtent šiuo būdu. Pirmoji kredito unija Jungtinėse Valstijose, Šv. Marijos bankas, buvo įkurtas Mančesterio, Naujojo Hampšyro, bažnyčios 1908 m., o Katalikų kampanija už žmonijos plėtrą ir toliau palaiko kooperatyviuosius verslus visoje šalyje.
Kai Šaltasis karas atrodė gyvenąs vien tik autoritariško komunizmo ir nevaldomo kapitalizmo nuotaikomis, daugelis katalikų ir jiems prijaučiančių visame pasaulyje kūrė savo kooperatyvus.
XX a. pradžioje prasidėjus progresyvizmo erai, JAV formavosi agrokultūriniai kooperatyvai. Kunigas ir ekonomistas Johnas Ryanas ištyrinėjo tuos verslus ir 1916 m. padarė išvadą - „kooperatyvai yra auksinis viduriukas tarp individualizmo ir socializmo. Jie apima visas jų abiejų gerąsias savybes ir neturi blogųjų“. Dar svarbiau, rašė jis, yra tai, jog kooperatyvai kultivuoja „didesnį altruistinės dvasios siekį nei kad yra įmanoma bet kurioje kitose ekonominėje sistemoje, kuri kada nors buvo sukurta ir išbandyta“.
Daugeliui žmonių šiandien, kooperatyvai priklauso pamirštai tradicijai. Tačiau ji pradeda kilti iš pelenų. Jau dvejus metus, Niujorko miesto taryba skatina darbuotojų bendradarbiavimą kaip darbo vietų kūrimo priemonę. 2013-aisiais Džeksonas, Misisipė išsirinko merą, kurio vienas pagrindinių tikslų buvo sukurti kooperatyvius verslus plėsti miesto infrastruktūrai. Vis dažniau pasigirsta naujienų apie kooperatyvias internetines platformas – kaip kad „Uber“, kurią valdo vairuotojai.
Vargu ar demokratiška ekonomika labai lengvai iškils iš dabartinės tvarkos – juk ji prieštarauja Amerikos visuomenės troškimui gauti greitą pasitenkinimą.
Savo 2013 m. kalboje, popiežius ir vėl prisiminė savo tėvą. Jis atpasakojo tai, ką apie kooperatyvų verslą išmoko dar būdamas paauglys. „Jis į priekį juda lėtai, - sakė jo tėvas, - bet užtikrintai.“
