Šįkart kalbamės su žmogumi, su kuriuo bendraujant tikrai netenka nuobodžiauti ar liūdėti. Algimantas Gustaitis – buvęs JAV LB Krašto valdybos Vicepirmininkas finansiniams reikalams, JAV LB Cape Cod apylinkės iždininkas ir šiuo metu einantis Naujosios Anglijos apygardos iždininko pareigas. Užaugęs menininkų šeimoje, gyvenime matęs ir šilto, ir šalto, šis žmogus tiesiog trykšta gera nuotaika ir puikiu humoro jausmu. Įsitikinkime tuo patys.

– Gerbiamas Algimantai, prašau, papasakokite apie save.

– Gimiau 1937 metais Klaipėdoje. Abu tėvai dirbo miestuose – Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje, tad aš daugiausia laiko praleisdavau pas savo tetas jų sodybose Vilkijoje ir Vandžiogaloje. Lietuvą palikome 1944 metais, sovietams antrą kartą įžengiant į mūsų kraštą. Pakeliui Prūsijoje naciai mus suėmė ir su kitų tautų pabėgėliais sugrūdo į spygliuotomis vielomis aptvertus, sargų prižiūrimus barakus Karaliaučiuje. Netrukus iš ten surinko visus vyrus ir išsiuntė atgal į Rytų frontą kasti apkasų kovai prieš artėjančius sovietus. Su mama likome vieni.  Laimė, kad tėvelis pabėgo ir grįžo atgal į Karaliaučių. Tuo metu įsismarkavo Karaliaučiaus bombardavimas. Bombardavimo sąmyšyje tėveliui pasisekė įslinkti per ,,stovyklavietės” užtvarą ir, pasislėpusiems nuo bombardavimo sargams nematant, mus su mama ištraukti. Bėgome iš Karaliaučiaus kuo toliau į pietus. Suspėjome laiku, nes Karaliaučius netrukus buvo sunaikintas.

Dar prisimenu vieną įvykį iš mūsų kelionės, palikus Karaliaučių. Vieną naktį sustojome pailsėti kažkokio pastato koridoriuje. Ir čia bombardavimas tęsėsi.  Viena bomba pataikė tiesiai į namą, kuriame buvome pritūpę. Laimė, kad bomba nesprogo. Kilo pirmas įtarimas, kad kažkas man turėjo paruošęs kitokį planą.

Keliavome įvairiais būdais kuo toliau nuo sovietų, kol atsiradome Vokietijos miestelyje Ravensburge netoli Šveicarijos. Čia sulaukėme ir karo pabaigos. Ta Vokietijos dalis atiteko prancūzams. Dauguma jų kareivių buvo iš Maroko ir Svetimšalių legiono. Mums, pabėgėliams, jie buvo palankūs, bet vokiečiams nerodė jokio pasigailėjimo. Prisimenu, kai jie suėmė miesto merą nacį, iškasė duobę miesto parkelyje ir ten įsodino jį, saugomą sargybos. Sargams panorėjus atlikti savo reikalus, šie juos atlikdavo tiesiai ant jo.

Taigi UNRRA (United Nations Relief and Rehabilitation Administration) ir IRO (International Refugee Organization) labdaros pagalba Ravensburge išgyvenome penkerius metus. Lietuvybės požiūriu Ravensburgas tapo tikru kultūros centru. Jame gyventi susirinko daug intelektualų: poetai/rašytojai  Bernardas Brazdžionis, Balys Augustinavičius-Auginas, Juozas Kruminas, Gražina Tulauskaitė, dailininkai Adomas Varnas, Juozas Penčyla, muzikai/kompozitoriai Petras Armonas, Zenonas Nomeika, mokytojai ir gausybė kitų lietuvių profesionalų. Tuoj buvo atidaryta lietuviška pradžios mokykla ir gimnazija. Miestas turėjo puikius teatro rūmus, kuriuose su prancūzų valdžios leidimu lietuviai surengė daug koncertų. Tėvai įkūrė dramos studiją ir pristatė nemažai dramos veikalų ne tik Ravensburgo lietuviams, bet ir kitoms lietuvių kolonijoms. Taigi, čia ir prasidėjo mano mokslas bei pažintis su vaidyba, stebint, kaip mama režisuoja.

1949 metais atvykome į Ameriką ir įsikūrėme Bostono mieste. Aš tuoj pat įsiliejau į lietuvių skautų eiles.  Bostone baigiau gimnaziją, po studijų Boston University gavau aeronautikos inžinerijos diplomą. Tuo pačiu laiku, kai studijavau inžineriją, lankiau karininkų rengimo kursus. Viską baigęs įstojau į kariuomenę ir įgijau raketų specialybę. Po trejų metų aktyvios tarnybos išėjau iš kariuomenės, turėdamas vyresniojo leitenanto laipsnį. Tuomet visus 40 metų dirbau aeronautikos pramonėje. Iš pradžių dirbau inžinerijoje. Vieną kartą viršininkas manęs paprašė sudaryti projekto finansinę sąmatą. Matyt, rezultatas jam patiko, nes vėliau dariau vis daugiau ir daugiau sąmatų, o inžinerijos darbų tekdavo kur kas mažiau. Tada dar įgijau vadovavimo srities magistro laipsnį ir ilgainiui buvau paskirtas vadovauti finansų biudžeto ir kontrolės sritims.

– Užaugote menininkų – žinomo rašytojo Antano Gustaičio ir aktorės bei režisierės Aleksandros Zdanavičiūtės-Gustaitienės šeimoje, turite menišką sielą, tačiau pasirinkote visai neteatrališkus mokslus? Kodėl?

– O, neteatrališkas mokslas nebuvo mano pirmas polinkis. Scena labai traukė. Kai gyvenome Bostone, deklamuodavau eiles renginiuose ir vaidindavau mamos režisuotuose spektakliuose. Užaugęs norėjau tapti antru Marlonu Brando. Nors gyvenau tėvų meniškoje aplinkoje ir ja kvėpavau, tačiau viršų paėmė pasąmonė, įtikinusi, kad pasirinkęs tokią profesiją būsiu alkanas. Nuostabu, kad ir mano tėvai manęs nestūmė tos karjeros link, matyt, nemažai žinojo iš savo patirties.

– Kada ir kaip atėjote į Lietuvių Bendruomenę ir kokius darbus teko joje dirbti, kas geriausiai sekėsi? Ar buvo taip, kad norėjote viską mesti?

– Kai išėjau į pensiją, su žmona atsikraustėme gyventi į vasarotojų rojų Cape Cod. Mano pirmas tikslas buvo gulėti pajūryje ir skaityti romanus. Tačiau kažkas, matyt, ,,paskundė” tuo metu JAV LB Cape Cod apylinkei pirmininkavusiam a. a. Algirdui Dapkui, kad atsikraustė naujas žmogus, kurį galbūt būtų galima pamažu įtraukti į apylinkės valdybą. Jis man sako: ,,Tvarkei milijonus dolerių, o čia mums reikia iždininko, kuriam tik kartkartėmis reikės paskaičiuoti keletą dolerių, darbas labai lengvas.” Algirdas manęs prašė nutaisęs tokią maldaujamą išraišką, kad mano sąžinė nebūtų leidusi ramiai miegoti, jeigu būčiau atsisakęs. Vėliau pagalvojau – jeigu mama būtų buvusi gyva, tikrai jį į jos artistų eiles būčiau pasiūlęs. Bet iš tikrųjų tas darbas man neatėmė daug laiko, jo likdavo ir pajūriui. Tuo metu valdyboje turėjome šešis narius, laikui bėgant belikome trys. Pasidalinę pareigas, tapome pirmininku, sekretore ir iždininku.

Na, o po kelerių metų man dar pridėjo tvarkyti ir JAV LB Naujosios Anglijos apygardos iždą. Man sako: ,,Klausyk, kai skaičiuoji tuos Cape Cod grašius, tuo pačiu metu skaičiuok ir mūsų apygardos – nė nepastebėsi jokio darbo krūvio padidėjimo.” Sutikau, bet pastebėjau, kad pajūryje praleidžiu jau mažiau laiko.

2007 metais Bostone buvo surengta viena iš metinių JAV LB Tarybos sesijų. Kadangi čia pat gyvenau, nutariau apsilankyti ir ką nors naujo sužinoti apie Bendruomenę. Per posėdžius pastebėjau, kiek skirtingų nuomonių apie viską pareiškiama. Iš pradžių man prisiminė posmas iš vieno tėvelio eilėraščio:

Vienas žodis – ne kalba,

Viens veikėjas – prakalba,

Kai du stos, visados

Nesusigiedos.

Bet vėliau pagalvojau, kad skirtingų nuomonių išsakymas yra labai geras dalykas. Tad nutariau, kad pasitaikius progai kandidatuosiu į Bendruomenės Tarybą ir kyštelėsiu savo trigrašį. Taip ir padariau – kitoje Taryboje jau dirbau Finansinių reikalų komitete. Tačiau, matyt, trigrąšį per daug kyštelėjau, nes vienos sesijos metu tuometinis Krašto valdybos pirmininkas Vytas Maciūnas koridoriuje mane sugriebė, pasakė: „Noriu su tavim pasikalbėti.”  Nujaučiau, kad bus negerai. Sakau: „Nenoriu pasikalbėti.” Bet jis neatlyžo: ,,Man reikia žmogaus atlikti keletą administracinių darbų. Darbas nesunkus, tik karts nuo karto telefonu teks su kuo nors pakalbėti.” Taip tapau vicepirmininku administraciniams reikalams. Dabar vis prisimenu tą posakį, kad pasitikėjimas savimi tėra jausmas, apimantis tik tol, kol gerai nesupranti visos situacijos.

Vėliau perėmus visus JAV LB Krašto valdybos finansus, tai sujungus su administraciniais darbais, pastebėjau, kad į pajūrį tenka žvelgti tik toli nuo kranto. Taigi, į tą jūsų klausimą, ar man norėjosi viską mesti, galiu atsakyti, kad per septynerius metus tas noras viską mesti buvo sunkiai numalšinamas, nes savanoriškai dirbau 6-7 valandas per dieną, septynias dienas per savaitę. Tačiau laimėjo kitas sunkiau nenumaldomas jausmas, nes yra lietuviškas posakis, jog ,,Darbas durnių mėgsta”.

– Pastaruoju metu pasigirsta balsų, kad Lietuvių Bendruomenė turi keistis, ieškoti naujų veiklos formų. Ką manote?

– Kai Lietuva dar buvo okupuota, Bendruomenės veikla buvo susijusi su gimtinės išlaisvinimu. Dabar, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Bendruomenė ir toliau turėtų prisidėti prie tos laisvės išlaikymo.  

Ilgą laiką nuo pat Bendruomenės įkūrimo jos valdyba buvo rankose tų lietuvių ir jų vaikų, kurie karo metu bėgo nuo sovietų. Dabar yra daug naujai atvykusiųjų, kurių „bangos”, manau, nesibaigs. Jie jau pradėjo perimti Bendruomenės vadžias ir malonu, kad tai užtikrina ilgalaikį Bendruomenės gyvavimą. Žinoma, kartu su naujais žmonėmis, naujomis technologijomis, nauja situacija pasaulyje toliau turi keistis ir Bendruomenė, bet tai turi vykti ne drastiškai, pamažu. Todėl jau dabar iškilo būtinybė keisti vienokius ar kitokius JAV LB įstatus.

Kai dar dirbau Krašto valdyboje, siūliau peržiūrėti JAV LB apygardų struktūrą, jų reikalingumą, veiklą ir ryšius su apylinkėms, nes apygardų veiklos pobūdis ir darbų apimtys skiriasi kaip diena ir naktis. Manau, tai dar ir dabar reikėtų apsvarstyti, kokių pokyčių reikėtų, kad visos apygardos vienodai sklandžiai veiktų.

Užsienio lietuvių ryšys su laisvos Lietuvos valdžia palaikomas ir veikia per Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybą. Tas ryšys turi būti toliau stiprinamas, kad Lietuva nebūtų apibrėžta vien geografinėmis sienomis, bet susieta kiekvieno ją mylinčio lietuvio širdimi. O jei tam įgyvendinti reikia dar ką nors keisti, tai keiskime.

Man rūpi klausimai, susiję su lietuvybe ir dabartiniu jaunimu. Kaip žinome, po karo lietuviai atvyko į Ameriką ne ieškoti geresnio gyvenimo, bet būti kuo toliau nuo sovietų. Jų troškimas vėl išvysti nepriklausomą Lietuvą buvo nenumaldomas. Tas troškimas buvo perduotas ir vaikams, kurių dauguma kartu išgyveno pasitraukimo iš Tėvynės skausmą. Šiai vaikų kartai išlaikyti lietuvybę padėjo ir tai, kad beveik visi vienu metu Amerikoje atsidūrė vienoje ar kitoje didesnėje vietoje, pvz. New York, Boston, Chicago ir kitur. Tad lietuviukų ir lietuvaičių, atsidūrusių panašioje situacijoje, buvo daug, tad jie neištirpo svetimame krašte. Vaikai bendravo, veikė skautų ar ateitininkų organizacijose ir daugiausia draugavo tik su savaisiais. Žinoma, laikui bėgant, atsirado supratimas, kad greitai grįžti į Tėvynę nebus galima, jei iš viso įmanoma. Nors užaugę vaikai įsikūrė šiame krašte, dauguma jų sukūrė lietuviškas šeimas ir lietuvybė abiejose kartose dar buvo stipri. Tačiau ilgainiui gyvenant svetimame krašte lietuvybė tarp tų vaikų vaikų pradėjo dilti. Vis daugiau ir daugiau šeimų tapo mišrios, lietuvių kalba vis silpnėjo. Kaip sakoma, lašas po lašo…

JAV Lietuvių Bendruomenėje buvo džiaugiamasi, kad po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo atvyko naujų žmonių. Tai galima pastebėti ir JAV LB Krašto, apygardų ir apylinkių valdybose. Tačiau šie žmonės į Ameriką paprastai atvyksta pavieniui, apsistoja ten, kur jiems atsiranda darbo. O jei toje vietoje yra lietuvių, jų vaikams dažniausiai tenka bendrauti pavieniui su jau čia gimusiais vienmečiais. Ir jei tie vienmečiai jau sunkiai kalba lietuviškai, mažyliams su jais bendrauti gali būti gana sunku. Vyresniems vaikams naujo krašto aplinka gali atrodyti patraukli, ir noras greičiau pritapti tame krašte gali būti daug stipresnis. Lietuva yra maža tauta, o Amerika – milžiniska. Taip, kaip retas deimantas yra labiau vertinamas, taip ir mūsų vaikus reikia mokyti, kad jie nesigėdytų būti mažos tautos atstovais didelėje šalyje, didžiuotųsi savo išskirtinumu, savo tautos istorija ir jos stiprybe.

Taigi, nors Lietuva dabar yra laisva, JAV LB tikslas – remti Tėvynę, kad ji liktų laisva, yra nepakeičiamas. Tačiau išlaikyti lietuvybę tarp mūsų jaunimo taip pat yra svarbi pareiga. Galime sakyti, kad lietuvybės išlaikymas šeimose yra tėvų atsakomybė, bet tėvams dažnai irgi prireikia pagalbos. Čia, Amerikoje, vykstančios lietuvių tautinių šokių šventės yra puiki proga susiburti ir susipažinti po pasaulį išsklaidytam lietuvių jaunimui. Bet tokia proga pasitaiko tik kas ketverius metus. Lituanistinės mokyklos yra tikras auksas pelenuose, bet jos yra ne visose  JAV LB apylinkėse. Puikiai veikia moksleivių ir studentų stažuotės programa, bet ją reikėtų dar labiau praplėsti.

Be abejo, visa tai – ne vieno žmogaus jėgoms. Tam reikia, kad Krašto, apygardų ir apylinkių valdybos kartu sutelktų savo jėgas, suglaustų galvas, sukauptų finansus ir surastų daugiau įrankių bei priemonių kuo ilgiau išlaikyti lietuvybę mūsų vaikuose, kurie gyvena už Tėvynės ribų. Štai JAV LB Jaunimo reikalų komisija apsiėmė atlikti jaunuolių apklausą, siekdama sužinoti, ko jiems labiausiai reikia. Tai puikus žingsnis šia kryptimi.

Jau minėjau apie būtinybę skirti daugiau dėmesio mūsų jaunam atžalynui. Tačiau, manyčiau, kad būtų ne pro šalį dar daugiau laiko bei darbo skirti ir vyresniems žmonėms. Taipgi, reikėtų dėti daugiau pastangų reklamuojant Lietuvių Bendruomenę tarp Amerikoje gyvenančių lietuvių, kviesti dar daugiau jų stoti į Bendruomenės gretas. Esu nusivylęs dėl tų narių, kurie balsuoja per Tarybos rinkimus, skaičiaus. Negi Amerikoje yra tik apie 3-4 tūkst. lietuvių, besidominčių Bendruomenės veikla? Rengiame koncertus, teatro spektaklius, šokių ir dainų šventes, į kurias susirenka net keli tūkstančiai žiūrovų. Taip, jie sumoka įėjimo bilietus, bet kodėl kiekvienam neišduodame lapelio, kuriame nurodoma, ką Bendruomenė atlieka, ką neseniai atliko, ką planuoja atlikti ir raginančio prisidėti mažu solidarumo mokesčiu? Esu tikras, kad tam galima pasitelkti ir kitokias formas.

Dabar kartą per metus parengiame veiklos ataskaitą septyniasdešimčiai į Tarybos sesiją susirinkusių žmonių. Turėdami tik tokį vienkartinį planą nieko daugiau negalėsime pasiekti ir pritraukti daugiau žmonių.

– Save vadinate „savo apylinkės prailgintos jaunystės atstovu“. Kokiuose šaltiniuose semiatės to „prailginimo”?

– Cape Cod apylinkė, kurio valdybos narys buvau, yra kurortų žemėje ir daugumą čia sudaro lietuviai pensininkai. Tuo metu buvęs apylinkės pirmininkas Zigmas Puišys viename apygardos susirinkime pasakė, kad apylinkės nariai yra trijų amžiaus kategorijų: jaunimą sudaro septyniasdešimtmečiai, vyresniuosius – aštuoniasdešimtmečiai ir senimą – devyniasdešimtmečiai. Taigi, pagal tokį skirstymą aš buvau jaunuolis. Dėl to dar neieškojau amžino gyvenimo vandens. Dabar, įžengus į kitą amžiaus kategoriją, man užtenka laiks nuo laiko pagurkšniuoti vieną ar kitą martinio taurę.

– Septynerius metus buvote JAV LB KV Vicepirmininkas finansų reikalams, žinome, kaip skrupulingai atlikote savo darbą. Ar mėgstate skaičiuoti pinigus?

– Man būtų daug smagiau skaičiuoti savo pinigus, bet tai mažesnis darbas. Taip pat būtų buvę smagiau skaičiuoti didesnį gautą metinį Bendruomenės narių solidarumo įnašą. Pažiūrėjus, kad apie 3-4 tūkst. narių balsuoja per JAV LB Tarybos rinkimus, metinis solidarumo įnašas (20 dolerių asmeniui) turėtų siekti 60-80 tūkst. dolerių. Tačiau per mano paskutinės kadencijos – 2018-uosius – metus, surinko tik apie 30 tūkst. dolerių. Kodėl tie kiti balsuotojai nieko neįnešė? Tai nėra labai geras mūsų solidarumo įrodymas.

Įsitraukęs į Bendruomenę taip pat pastebėjau, kad tvarkant finansus reikia daugiau tvarkos ir disciplinos. Tai bandžiau įvesti ne tiek dėl smagumo, kiek dėl reikalingumo. Kai tarnavau kariuomenėje ir dirbau karo lėktuvų gamybos pramonėje, išmokau pamoką, kad finansų reikaluose tvarka yra būtina.

– Kokie darbai griuvo ant jūsų pečių, kai dirbote Krašto valdyboje?

– Tik perėmus JAV LB finansus 2012 metais, gavome Illinois valstijos, kurioje yra Bendruomenė, reikalavimą, kad turime pristatyti kasmetinius Bendruomenei nepriklausančios, vadinamosios išorinės (CPA) audito kompanijos, finansų revizijos aktus. JAV LB vidinės Kontrolės komisijos akto Illinois valstijai neužteko. Taigi, dvigubai padaugėjo su finansais susijusių darbų, bet štabas atitinkamai nebuvo padidintas. Visų pirma, reikėtų paminėti metines finansų ataskaitas, ruošiamas pristatyti JAV LB Tarybai, rengiamas lietuvių kalba ir nukreiptas į atskirus projektus. Išorinis auditas, rengiamas anglų kalba, nukreiptas į bendrai sudėtas gautas bei išmokėtas aukas, paramą, investicijas. Ir nelabai svarbu, jei koks nors koncertas buvo nuostolingas. Taipgi, vertinama Bendruomenės finansinė tvarka, kontrolė ir veikla bei ne pelno siekiančiai organizacijai valdžios nustatytų taisyklių laikymosi.  

Taigi, man teko surasti tokią vietinę Bostono bendrovę, kuri už prieinamą kainą apsiėmė atlikti tą darbą. Nutempiau tuziną kartoninių dėžių, prikimštų pajamų ir išlaidų kvitų, daugiausia išrašytų lietuvių kalba. Tad kartu su tos bendrovės revizoriais sėdėjome kelias dienas, aš jiems verčiau dokumentus į anglų kalbą. Jaučiau, kad jie į mane žvelgė truputį nepatikliai, turbūt manydami, kad aš kai ką išverčiau savo naudai. Tačiau ilgainiui metams bėgant su jais pradėjome sutarti. Jie šiek tiek pramoko lietuviškai, o aš supratau, ko jiems reikėjo.

– Bendraujant su jumis teko pajusti, kad lengvai randate kalbą su įvairiais žmonėmis, turite gerą humoro jausmą. Ar tai – tėvelio palikimas?

– Apie palikimą nežinau. Mano tėvelis ir mama buvo gana žemo ūgio. Kaip užaugau iki šešių pėdų ir trijų inčų, tikrai nežinau. Dažnai ironiškai pagalvoju, kaip sužinoti, kokio ūgio buvo mūsų paštininkas Lietuvoje? Dabar jau tikrai juokauju.

– Gal turite ir daugiau talentų, apie kuriuos nežinome?

– Aha, matau, kad mane stumiate atlikti išpažintį. Tačiau geriau žinau tik apie tuos talentus, kurių man trūksta. O jų daug. Pavyzdžiui, mano žmona sako, kad esu ne giedojimui, o tik klausymui sutvertas paukštis – jokio dainos tono negaliu išlaikyti.

Na, bet gal jau bent turiu įskiepytą polinkį organizuoti. 1957 metais Bostone tarp lietuvių skautų buvau įsteigęs oro skautų „eskadrilę”, vadinamąją „Lituanicą II”.  Tai buvo bene viena  pirmųjų Amerikoje lietuvių oro skautų skiltis.

O tvarkos pomėgį įgijau kariuomenės ir inžinerijos darbuose. 1964 metais gavau užduotį apskaičiuoti, kiek degalų reikia, kad pakiltų nuo Mėnulio du astronautus pernešanti modulė. Gerai, sakau, bet kiek degalų norite turėti atsargai? Sako – jokių degalų atsargai. Nežinau, ar jie pasinaudojo mano apskaičiavimu, ar tokią užduotį buvo skyrę tik kaip egzaminą. Tačiau tokio tikslumo atsakomybė man atsiėjo kelias įtemptų nervų naktis.

Vietovėje, kurioje dabar gyvenu, yra apie 300 Amerikos karo veteranų. Po kelių mano apsilankymų jų posėdžiuose buvau išrinktas jų organizacijos vadu. Tai dar vienas darbas, kuris laiko atžvilgiu prilygsta darbams Bendruomenėje. Nežinau, ar tai talentas. Tikriausiai tai dar labiau įtvirtina posakį, kad „darbas durnių mėgsta”.

Kartais man sako, kad turiu polinkį išdykauti. Lietuvoje, kai su tėvais gyvendavau mieste, mane prižiūrėjo pasamdytos auklės. Kažkodėl tos mano auklės neilgai su manimi ištverdavo, jas vis reikėjo keisti. Kodėl taip buvo, nežinau. Galbūt tai tik gandas. Kai dar buvome Karaliaučiuje, pabėgėlių stovykloje, ir naciai paėmė mūsų tėtį darbams, jis paliko mamai laiškelį tik su vienu nurodymu, kad ši neleistų man išdykauti. To negaliu išsiginti, nes dar ir dabar turiu tą laišką. Tačiau esu tikras, kad tą talentą jau išaugau. Ahem...

Na štai, viską išsakius, net ant širdies tapo lengviau.

Loreta Timukienė

Spausdinta ,,Drauge” 2021 m. balandžio mėn.