Sausio 17 dieną Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenko savo „Facebook“ paskyroje paviešino naujieną, kad JTO sekretoriatas Ukrainos karinei prokuratūrai perdavė savo turėtą patvirtintą buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus kreipimąsi. 2014 metų kovo 1-osios dienos dokumente, kuri sekretoriatui pristatė buvęs nuolatinis Rusijos pasiuntinys Jungtinių Tautų Organizacijoje Vladimiras Čurkinas, buvo Janukovyčiaus prašymas Rusijos prezidentui įvesti karinius padalinius į Ukrainą – neva tam, kad apsaugotų taikius gyventojus ir atkurtų šalyje konstitucinę tvarką.
„Visa Ukrainos žinybos gauta medžiaga yra JTO pripažinti oficialiais dokumentais, kuriuos jai pateikė Rusijos Federacija. Ukrainos karinė prokuratūra gavo nenuginčijamus dokumentinius įrodymus, kad Janukovyčius išdavė valstybę“, – parašė Jurijus Lucenka ir prisegė oficialaus JTO dokumento nuotrauką.
Tą pačią dieną kai kurie rusų leidiniai perspausdino informaciją apie buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus kreipimąsi (su nuoroda į Lucenko komentarą), įvertindami tai kaip JTO pripažinimą, jog Rusija turėjo teisę okupuoti kaimyninę valstybę. Rusijos žiniasklaida tvirtina, kad JTO patvirtino Rusijos Federacijos karinių pajėgų vykdytos Ukrainos teritorijų okupacijos teisėtumą, nes „juridiškai 2014 metų kovo 1 dieną Janukovyčius, būdamas šalies prezidentu, turėjo įgaliojimus kreiptis į Putiną su reikalavimu įvesti armiją į savo šalies teritoriją ir apie savo sprendimą informuoti JTO“.
Iš tiesų, Aukščiausioji Rada dar 2014 metų vasario 22 dieną konstitucine balsų dauguma pripažino, kad „Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius nusišalino nuo konstitucinių įgaliojimų vykdymo“. Kitaip tariant, Janukovyčių nuo valdžios parlamentas oficialiai nušalino jau po to, kai šis pabėgo iš šalies. Konstitucija numato, kad Ukraina yra parlamentinė-prezidentinė respublika. Tai reiškia, kad Aukščiausiosios Rados sprendimas yra visiškai teisėtas. Už Viktoro Janukovyčiaus nušalinimą tuomet balsavo tiek opozicijos deputatai, palaikę Maidaną, tiek jo paties politinė jėga. Laikinuoju Ukrainos prezidentu nuo 2014 metų vasario 23 dienos buvo paskirtas Aukščiausiosios Rados vadovas Aleksandras Turčinovas. Tai irgi atitiko svarbiausio šalies įstatymo reikalavimus. Todėl po 2014 metų vasario 22 dienos Janukovyčiaus pasirašytas kreipimasis į kaimyninės šalies vadovą dėl karinių dalinių įvedimo į Ukrainą negali būti laikomas oficialiu dokumentu. Vienintelis dalykas, kurį šis dokumentas įrodo – tai nusikalstamas suokalbis tarp šalies okupantės vadovo ir jo marionetės. Juo labiau JTO niekam nesuteikė teisės okupuoti suverenios Ukrainos teritorijos. Pagal JTO Chartijos 7 straipsnį, bet kokios karinės operacijos reikalauja Saugumo Tarybos sprendimo ir patvirtinimo. O to niekada nebuvo. Dar daugiau, 2014 metų kovo 27 dieną buvo priimta JTO Generalinės asamblėjos rezoliucija, patvirtinusi Ukrainos suverenitetą ir teritorinį nedalomumą tarptautiniu mastu nustatytose ir pripažintose jos valstybinėse sienose. 100 iš 193 JTO šalių narių nubalsavo už tai, kad nebūtų pripažintas joks Krymo autonominės respublikos ir Sevastopolio miesto statuso pasikeitimas. Turint galvoje tai, kad Rusijos ambasadorius Vitalijus Čurkinas Janukovyčiaus „kreipimąsi“ iš JTO tribūnos perskaitė jau kovo 3-ąją, nesunku konstatuoti, kad daugumos su dokumentu supažindintų šalių narių prezidento bėglio prašymas neįtikino.
Rusija ir anksčiau ėmėsi bandymų įteisinti savąją Ukrainos įvykių traktuotę. 2016 metų gruodį Maskvos Dorogomilovsko teismas patenkino buvusio Ukrainos Aukščiausiosios Rados deputato Vladimiro Oleiniko, Maidaną pavadinusio valstybės perversmu, ieškinį. Savo ieškinyje Oleinikas tvirtino, kad Janukovyčius nuo valdžios nušalintas neteisėtu keliu, tad Turčinovo paskyrimas laikinuoju prezidentu ir 2014 metų gegužės 25-ąją įvykę priešlaikiniai Ukrainos prezidento rinkimai taip pat buvo neteisėti.
Svarbu ne tik tai, kad teismas Nuopelnų revoliuciją pavadino valstybės perversmu, bet ir paskelbė šią traktuotę kaip faktą, kuris „yra visiems žinomas, nereikalauja specialių įrodymų ir kuriuo negali būti abejojama“. Dėl Rusijos jurisdikcijos tokio klausimo sprendimu priimti teismas taip pat neleido suabejoti, pareikšdamas, kad šis klausimas į jo jurisdikciją patenka, nes tarp Rusijos ir Ukrainos tautų yra susiklostę „unikalūs santykiai“, įpareigojantys Rusijos teismą teisiškai įvertinti kaimyninėje valstybėje vykstančius įvykius.
Toliau seka preambulė: „Juridinė valstybės perversmo Ukrainoje reikšmė peržengia jos teritorines ribas ir tiesiogiai paliečia Rusijos saugumą, o taip pat piliečio teises ir laisves.“ Pagal Maskvos Dorogomilovsko teismo versiją, „valstybės perversmo rezultatas yra tai, kad Ukrainoje nustojo galioti žmogaus teisės“. Kaip tik dėl to, Krymo gyventojai, „jausdami savo dvasines ištakas ir nenutraukiamą tarpusavio ryšį su Rusija ir nutolimą nuo Ukrainos“, surengė referendumą dėl „istorinio sugrįžimo“ į Rusijos sudėtį.
Remdamasi teismo nutarimu ir sufalsifikuotu JTO Rusijos teisės įvesti į Ukrainą karines pajėgas pripažinimu, rusų spauda aiškina: „Rusija turėjo pilną teisę prievarta atvesti Maidaną prie taikos“.
Mus šioje situacijoje labiausiai domina ne tiek okupacijos teisėtumas, kiek tai, kaip atkakliai Rusijos Federacija siekia pateikti teisinį pagrindą savo agresijai. Kam šaliai, kuri ryžosi pažeisti tarptautines teisės normas, taip atkakliai kurti savo prieš trejus metus įvykdyto įsiveržimo į kitą šalį teisėtumo įvaizdį? Nejau Kremliuje tikimasi, kad meluojant ir sukčiaujant pavyks paneigti kaltinimus tarptautine agresija? Nejau Vladimiras Putinas, planuodamas karinę operaciją, rimtai tikėjosi prisidengti tokiais abejotinais popiergaliais? Žinoma, ne. Rusija įveda papildomų teisinių reikšmių. Kada ant vienų teismo išvadų užkraunamos kitos, kiekvienam teisiniam sprendimui atsiras dešimtys teise nepagrįstų prieštaravimų.
Oksfordo žodyno redakcija 2016-ųjų metų žodžiu išrinko naujadarą „post-tiesa“ (post-truth). Šis žodis nusako aplinkybes, kuriose objektyvūs faktai formuojant visuomenės nuomonę tampa mažiau svarbūs ir reikšmingi, nei apeliavimas į emocijas ir asmeninius įsitikinimus. Post-tiesos terminas taip pat nusako šiuolaikinę epochą, kai dėl masinės komunikacijos vystymosi, priimant svarbius sprendimus tiesa nebėra svarbiausias ar principinis dalykas. Post-tiesos epochoje dvi nuomonės – viena argumentuota ir paremta faktais, o kita visiškai klaidinga, emocionali ir nepagrįsta jokiais faktais – yra lygiavertės. Taip, pavyzdžiui, įrodytas mokslinis faktas, kad Žemė yra apvali ir sukasi apie Saulę niekuo nesiskiria nuo įsitikinimo, kad Žemė yra plokštuma, kurią laiko trys banginiai. Post-tiesos politika yra vadinamas tam tikras politinės kultūros tipas, kurį nusako nuolatinis apeliavimas į emocijas vietoj to, kad būtų tiesiogiai diskutuojama realiais politikos klausimais, o taip pat užsispyrėliškas politikų pareiškimams prieštaraujančių faktų ignoravimas.
Įsivaizduokite teismą, kuriame nusikaltėlis, vietoj to, kad įrodinėtų, jog jis nepavogė štai tos bandelės, imtųsi svarstymų, kad vagystė – tai ne nusikaltimas, kad įstatymas nėra vienareikšmis šiuo klausimu, tad vagystę galima traktuoti visai kitaip. Įsivaizduokite teisėją, prokurorą ir prisiekusiuosius, kurie, vietoj to, kad teistų prasikaltusįjį, pradėtų abejoti pačiomis teisės, nusikaltimo ir neišvengiamos bausmės sampratomis. Viena vertus, nusikaltėlio diskursas – tai tipinė post-tiesa: juk jis aptarinėja dalykus, neturinčius nieko bendra su jo padarytu nusikaltimu. Tačiau jei jam vis dėlto pavyks kitus priversti suabejoti įstatymais ir pasiekti atitinkamo teismo sprendimo, tai situacija tuomet jau taps post-teise. Viskas leidžiama, nes niekas nėra viena reikšmiškai uždrausta. Taip atrodo pasaulis, kuriame „ypatingi ryšiai“ tarp šalių tampa pakankama priežastimi intervencijai. Pasaulis, kuriame daugumos tarptautinių organizacijų pripažinta šalis agresorė kartu yra ir tarpininkė derybose dėl jos okupuotų teritorijų bei yra laikoma taikaus sureguliavimo garantu – tai post-teisės pasaulis.
Tai, ką Rusijos Federacija bando padaryti su tarptautine teise, į tarptautinį diskursą įmesdama neteisėtą sprendimą dėl Ukrainos – tai tas pats, ką su informacija padarė post-tiesos politika. Kremlius siekia restruktūrizuoti post-tiesos epochą į post-teisės epochą – pasaulį, kuriame daugiau nebebus nepajudinamų teisės normų, o viešpataus skirtingos traktuotės ir nuomonės fundamentaliais klausimais. Štai kodėl kaip atsakas į vienareikšmes tarptautines rezoliucijas, besiremiančias susitarimais, konvencijomis ir kodeksų straipsniais, Rusijos diskurse atsiranda valstybės išdavikų pasirašyti dokumentai ir teismų nutarimai, toli peržengiantys jų jurisdikcijos ribas.
Rusijai nėra poreikio ieškoti argumentų savigynai. Ji ieško bendrininkų, pasirengusių paskleisti abejones dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje nusikalstamumo.
Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina
