Iki lapkričio 8-osios rinkimų likus mažiau nei 100 dienų, Hillary Clinton ir Donaldui Trumpui lieka vis mažiau laiko sužavėti elektoratą ir pakeisti giliai visuomenėje įsišaknijusią nuomonę apie save. Labiausiai tikėtina, kad dabar mūsų laukia itin nemalonus laikotarpis, kai kandidatai puls vienas kitą drabstyti purvais, bandydami nusmukdyti ir taip neypatingus vienas kito reitingus. Jų tikslas, greičiausiai, bus ne patraukti savo pusėn neapsisprendusius rinkėjus, o motyvuoti nepatenkintus partijai ištikimus rinkėjus „nepasišiukšlinti“ ir lapkritį atlikti savo pilietinę pareigą.
Kad ir kaip pasisektų tai įgyvendinti kiekvienam kandidatui, dabartinių rinkimų dinamika kuria labai palankias sąlygas tikrai velniškos porinkiminėms pagirioms, kurias teks ištverti pralaimėjusiai partijai. „Washington Post“ reporteris Chrisas Cillizza identifikavo mantrą, kurią girdėsime ne tik lapkričio 9-ąją, bet, greičiausiai, ir iki jos: „Tiesa yra ta, kad Trumpas yra vienintelis respublikonas, kurį gali įveikti Clinton, o Clinton yra vienintelė demokratė, kurią gali įveikti Trumpas.“
Žinoma, galioja ir atvirkštinis variantas: Trumpas yra vienintelis respublikonas, kuris gali pralaimėti Clinton, o Clinton yra vienintelė demokratė, kuri gali pralaimėti Trumpui.
Savaime suprantama, kad šio teiginio garantuotai įrodyti niekas negali, tačiau jei juo yra plačiai tikima, tai pralaimėjusios partijos viduje po rinkimų bus badoma vieni į kitus pirštais ir mėtomasi kaltinimais. Toji krizė bus kur kas didesnio masto nei panieka Donaldui Trumpui ir Hillary Clinton, kuri jau dabar egzistuoja respublikonų ir demokratų tarpe.
Trumpo atveju, skirtingos respublikonų partijos grupės akcentuos jo sudėtingą asmenybę ir panaudos skirtingus jo kampanijos aspektus savo pačių naudai. „Tikrieji konservatoriai“ ir vėl gaus progą visiems pateikti dar vieną ryškų pavyzdį, prie ko priveda nuklydimas nuo „vienintelio teisingo kelio“ (sufleruojame – prie griausmingo sutriuškinimo). Respublikonų partijos lyderiai bandys priversti partiją sugrįžti prie tų pačių išvadų, patarimų ir strategijų, kurias siūlė po pralaimėjimo 2012-aisiais (įskaitant tikinimą, kad kultūriniai klausimai nėra svarbūs bei raginimą būti „draugiškesniems su lotynoamerikiečiais“). O respublikonų reformatoriai, kurie laikosi tokių pat pažiūrų į imigraciją ir viduriniosios klasės ekonomiką kaip ir Trumpas, dės visas pastangas, kad apsaugotų šiuos politinius tikslus, o visą kaltę dėl nesėkmės permestų asmeniškai pačiam Trumpui. Jei respublikonai pralaimės ne tik kovą dėl Baltųjų rūmų, bet ir praras pozicijas rinkimuose į Kongresą, šis mūšis bus ypatingai garsus, ilgas ir karštligiškas.
„Washington Post“ reporteris Chrisas Cillizza identifikavo mantrą, kurią girdėsime ne tik lapkričio 9-ąją, bet, greičiausiai, ir iki jos: „Tiesa yra ta, kad Trumpas yra vienintelis respublikonas, kurį gali įveikti Clinton, o Clinton yra vienintelė demokratė, kurią gali įveikti Trumpas.“
Clinton pralaimėjimas demokratus paveiktų kiek kitaip, mat, skirtingai nei priešininkų stovykloje, ji buvo demokratų partijos lyderių pasirinkimas nuo pat rinkiminės kampanijos pradžios. Tačiau tie demokratai, kurie blaiviomis akimis žiūri į Bernie Sanderso rinkėjus pirminiuose rinkimuose ir juose mato ateitį bei rimtai vertina visuomenės nuomonės apklausas, nuolatos demonstravusias, kad Bernie tariamoje dvikovoje su Trumpu yra kur kas stipresnis varžovas nei Hillary, galimai laikysis požiūrio, kad demokratams pats laikas palaidoti visą tą Clintonų eros „kūdikių bumo“ centrizmą ir trauktis į kairę. Viskas, ko trūksta šiam naujajam demokratų argumentui – tai akivaizdaus ir tinkamo lyderio, galinčio perimti estafetę iš Sanderso (Elizabeth Warren 2020-aisiais bus 71-eri). O štai centrinių pažiūrų demokratai savo ruožtu galės tikinti, kad labiau kairuoliškas kandidatas visuotiniuose rinkimuose būtų pasirodęs dar prasčiau nei Clinton, tačiau jie taip pat išgyvens lyderystės krizę po Clintonų ir Obamos eros, nebent partijos vėliavneše taptų dabartinė pirmoji ponia. O jei pralaimės ne tik Clinton, bet ir kandidatams į Kongreso postus nepavyks atsikovoti vietų, demokratams gali grėsti ilgalaikis mažumos statusas mūsų šalies politinėje sistemoje (nors, kita vertus, Trumpo prezidentavimas gali būti kaip tik tai, kas jiems išeis į naudą).
Bet kokiu atveju, prie šių ir taip itin svarbių abiem partijoms rinkimų dar būtina pridėti ir tai, kad pralaimėjusi partija imsis kvestionuoti savo tapatybę ir ieškoti atsakymų, o laimėjusi partija, nepaisant visų jos vidinių problemų, taps valdančiąja ir tiesiogiai darys įtaką mūsų šalies ateičiai.
