Dar iki NATO viršūnių susitikimo Madride mūsų viešojoje erdvėje virė diskusijos, kada Lietuvoje esantis NATO batalionas išaugs iki brigados lygmens. Būta nemažai pasipiktinimo pasirodžius naujienoms, kad tai įvyks ne taip greitai, kaip mes to norėtume. Žvelgiant į ambicingus NATO viršūnių susitikime išsikeltus uždavinius esminis dalykas, kuriuo mums prireiks – kantrybė, bet priimti sprendimai nuteikia pozityviai.
Prieš istoriniu jau laikomą viršūnių susitikimą virė diskusijos dėl to, ar Aljansui pavyks susitarti dėl esminių klausimų – rytinio flango stiprinimo, Suomijos ir Švedijos narystės, paramos Ukrainai. Kaip teigė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, nepaisant to, kad NATO nėra monolitinė organizacija, 30 sąjungininkių Madride rado sutarimą ir pademonstravo vienybę. Net ir maištauti žadėję Kroatijos ir Turkijos vadovai sutiko remti Aljanso ateičiai kertinius sprendimus.
Rusijos agresija prieš Ukrainą supurtė Europos saugumo architektūrą iš pat pamatų – tai, kas visai neseniai atrodė neįmanoma, šiandien tampa realybe. Sąjungininkės sutarė dėl esminių pokyčių atgrasymo ir gynybos srityje, sutarė pakviesti Suomiją ir Švediją prisijungti prie Aljanso, sutarė dėl ilgalaikės paramos Ukrainai. Patvirtinta naujoji NATO strateginė koncepcija, kurioje Rusija jau nebėra įvardijama kaip partnerė, o greičiau – kaip grėsmė.
Sutarta aktyviau kovoti su klimato kaita, įsteigti naują milijardinį inovacijų fondą, daugiau investuoti į NATO. Taip pat nuspręsta stiprinti santykius su kai kuriais artimiausiais Aljanso partneriais ne tik kaimynystėje, bet ir Indijos bei Ramiojo vandenyno regione. Ir tai net nėra visi svarbūs sprendimai, kuriuos vienbalsiai priėmė 30 šalių vadovai.
Lietuvai viršūnių susitikime – gerų naujienų gausa. Baltijos šalyse esantys tarptautiniai NATO batalionai bus padidinti iki brigadų lygmens, bus iš anksto dislokuojama karinė technika, amunicija, Aljansas iš anksto priskirs pajėgas, kurios bus atsakingos už gynybinių užduočių įgyvendinimą rytiniame flange. Be to, Aljanso greitojo reagavimo pajėgos didės bene 10 kartų – nuo 40 tūkstančių iki 300 tūkstančių karių, pritarta mūsų saugumą sustiprinančiai Suomijos ir Švedijos narystei NATO. Galiausiai, oficialiai patvirtinta ir dar viena mūsų diplomatų pergalė – 2023 metais NATO valstybių lyderiai susitiks Lietuvoje.
Visgi prisiimti rimti įsipareigojimai dar turi virsti realybe. Per pastarąjį dešimtmetį Rusija bei Kinija kryptingai didino savo išlaidas ginkluotosioms pajėgoms, tuo tarpu nemaža dalis NATO valstybių narių, nepaisydamos iš buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo pusės skriejusių grasinimų, nedidino arba net mažino išlaidas gynybai. To pasekmė – dalis Europos ginkluotųjų pajėgų yra sudėtingoje situacijoje. Ir nors Europos išlaidos gynybai auga – vien Vokietija savo ginkluotųjų pajėgų spragoms kamšyti pasiryžusi skirti 100 milijardų eurų – tikėtis, kad viskas bus lyg sviestu patepta – sunku.
Karo pramonei prireiks laiko prisitaikyti ir patenkinti visose NATO šalyse išaugusį ginkluotės ir amunicijos poreikį. Bus perkama ne tik nauja ginkluotė, bet ir bus siekiama užpildyti Vakarų šalių sandėliuose dėl paramos Ukrainai ar ilgamečio nesirūpinimo savo rezervais atsiradusias spragas. Pramonininkai negali sau leisti pamiršti ir dar iki Rusijos agresijos sudarytų kontraktų įgyvendinimo, taip pat – su pačios Ukrainos kariuomenės aprūpinimu susijusių užsakymų.
Antrasis sunkumas, kurį teks įveikti Europos valstybėms – personalo stoka. Jau anksčiau žiniasklaidoje pasirodydavo straipsnių apie paskirų NATO valstybių narių karinio personalo stoką, kylančius sunkumus pritraukiant jaunąją kartą į tarnybą, nesėkmingą konkurenciją su privataus sektoriaus įmonėmis dėl tokių specialistų kaip medikai ar programuotojai. Visai naujai karo technikai valdyti reiks karių, kariams įsakymus dalins karininkai, o visų jų gerove rūpinsis civilinis personalas. Surinkti virėjų komandas maitinti kareivius bus gerokai lengviau ir greičiau nei kokybiškai, profesionaliai apmokyti karininkus. Visa tai užtruks ir neišvengiamai apsunkins siekį greitai praktikoje įgyvendinti Madride išsikeltus uždavinius.
Aljanso siekiams keistis ir didinti išlaidas gynybai gali trukdyti ir sudėtinga ekonominė situacija. Kovoms Ukrainoje vis labiau tampant ilgu ir sudėtingu „nuovargio karu“, Vakarų žiniasklaidos ir visuomenės dėmesys Ukrainai ima prarasti pagreitį. Tuo pačiu metu pagreitį įgauna diskusijos apie kylančias energijos, maisto, kuro kainas. Visa tai kels sunkumų siekiant didinti finansavimą gynybai, mat viešieji finansai – riboti, o poreikiai darosi vis didesni.
European Council on Foreign Relations analitinio centro tyrimas rodo, jog nors europiečiai jaučiasi solidarūs su Ukraina ir remia sankcijas Rusijai, jų nuomonės dėl ilgalaikių scenarijų išsiskiria. Jie dalijasi į „taikos“ stovyklą (35 proc. respondentų), kuri nori, kad karas kuo greičiau baigtųsi, ir „teisingumo“ stovyklą, kuri mano, kad svarbesnis tikslas yra nubausti Rusiją (22 proc. respondentų). Visose į tyrimą įtrauktose šalyse, išskyrus Lenkiją, „taikos“ stovyklą palaikančiųjų yra daugiau nei remiančių „teisingumo“ pusę. Europiečiai nerimauja dėl ekonominių sankcijų kainos ir branduolinio karo grėsmės.
Galiausiai, demokratijoje niekada negali būti tikras, kokius vėjus atneš vyriausybių kaita. Vargu, ar 2030 metais NATO viršūnių susitikime matysime bent keletą šiuo metu savo valstybėms atstovavusių vadovų. Netrukus savo pareigas paliks ir dabartinis NATO vadovas J. Stoltenbergas. Visi šie pokyčiai gali lemti politinės darbotvarkės svyravimus, sustiprinti diskusijas ties tam tikrais prisiimtais įsipareigojimais ar jų vykdymu. Kaip sakė pats J. Stoltenbergas, NATO sudaro 30 skirtingų šalių, kuriose valdžioje yra skirtingos politinės partijos, kiekviena šalis turi skirtingą kultūrą, istoriją, geografiją – ir tol, kol sutariama dėl paradigminių dalykų – bendros gynybos principo – skirtingi požiūriai nėra silpnybė.
Būtent po ilgų diskusijų priimtą bendrą sutarimą ir simbolizuoja birželio 30 diena, kai 30 NATO sąjungininkių nubrėžė aiškią kryptį, kuria turi judėti didžiausias pasaulio gynybos Aljansas. Sprendimų virsmui realybe prireiks laiko. Ir nors bus sunkumų, kuriuos teks įveikti – tik nuo pačių valstybių narių ir jų piliečių priklauso, ar Madride prisiimti įsipareigojimai taps realybe, ar kaip dūmai išsisklaidys vėjyje. Jau kitais metais Vilniuje galėsime matyti, kurio iš šių dviejų scenarijų link judama.
Justinas Kulys, Rytų Europos studijų centro projektų vadovas
