Niekada neskaitau komentarų po savo straipsniais, tad „vatnikai“ veltui stengiasi ir švaisto laiką – nors, aišku, yra per kvaili, kad tą suprastų. Tie, kurie komentuoja kaip paklusnūs kareivėliai, gaudami kažkiek centų už komentarą, rezultate bent jau gauna savo uždirbtus centus (rublio centus, žinoma, negi dolerio), nors dėl jų irgi kyla klausimas, kokio lygio beverčiu padaru reikia būti, kad padlaižiautum už tokį užmokestį: visą dieną turkštis internete, kad gautum už tai, geriausiu atveju, 2-3 dolerius! Kokiu negabiu, kvailu ir kreivarankiu visose įmanomose srityse reikia būti, kad nerastum jokio normalesnio darbo! Na, o su tais, kurie laido gerklę (nors dažnai atrodo, kad jų svaičiojimai ne iš to galo atkeliauja) „iš idėjos“, išvis bėda. Iki manęs jų fekalijos iš principo neatskris, o pašaliniam stebėtojui jų intelektualinis ir kultūrinis lygis tėra eilinis mano teiginių teisumo patvirtinimas.
Tačiau žinoti, kiek gi aš juos eilinį kartą įsiutinau, visai verta, tad į pažymėjimų „nepatinka“ skaičių po mano straipsniais internete aš vis dėlto dėmesį atkreipiu. Su džiaugsmu pastebėjau, kad paskutinis mano straipsnis „Taikomoji parazitologija“ išprovokavo iš Rusijai vergaujančių galvijų beveik dukart didesnį įsiūtį nei paprastai. Matyt, pataikiau į skaudžią vietą (kaip ir norėjau), tad reikia tęsti ta pačia dvasia, daugiausiai dėmesio skiriant Kremliaus nevykėlio ir visų jo pasekėjų ir gerbėjų pažeminimui.
Deja, kai kurie rafinuoti inteligentai (ir politikai) to nesupranta. Jie pasisako už griežtą akademinį stilių, už „nenusileisim iki jų lygio“ poziciją, už vos ne lygiavertę diskusiją, už siekį „neįvaryti Rusijos į kampą“ (nors kaip tik ten ir reikia ją varyti, o kuo stipriau ir griežčiau – tuo geriau), už „reikia jiems leisti išlaikyti orumą“ (apie ką jūs čia, kur jūs tą orumą pas juos matote?), už požiūrį „vadindami juos galvijais niekada nepatrauksite jų į savo pusę“. Ir labai gerai, atsakysiu aš, nes vargas tam, kieno pusėje atsidurs visa ta biomasė.
Pats naujausias pavyzdys – Ukrainos išdavikai iš Krymo ir Donbaso, kurie labai norėjo, kad Rusija būtų jų pusėje. Rusija, kaip žinia, per daug nesispardė ir labai greitai šiuos norus įgyvendino. Tačiau stipriausiai dėl to pralaimėjo ne Kijevas, ne Lvovas ir juo labiau ne Amerika, su kuria savo karštligiškose sapalionėse jie nuolat kariauja, o jie patys. Donbase, okupantų paverstame nusikaltėlių valdomais griuvėsiais, viskas pavyko itin įspūdingai. Tačiau ir Krymas, kurį Ukraina atidavė be kovos ir kur nėra net teorinės galimybės visko, kas vyksta, paaiškinti ir argumentuoti „karo nuostoliais“, iš visų jėgų stengiasi neatsilikti. Šiomis dienomis turėjome galimybę stebėti toli gražu ne pirmą (pamenate mano aprašytus Eupatorijos miesto prekybininkus, klūpojusius su Putino portretais rankose ir veltui maldavusius nenugriauti vietinės turgavietės?) tobulą reginį: pasikvietę Rusiją ant savo vargšės galvos Aluštos miesto gyventojai per trečiąsias savo svajonės išsipildymo metines suprato, kad daugiau kentėti negali ir pabandė surengti protestą. Ne ne, neapsigaukite, jie protestavo ne prieš aneksiją ir okupaciją, o tik prieš atvykėlius rusų „verslininkus“, užgrobusius pakrantę ir į iki šiol nemokamą viešąjį paplūdimį įleidžiančius tik susimokėjus 100 rublių mokestį. Mitinguoti jiems buvo uždrausta (visiškai niekuo nenustebinęs sprendimas!), tad jie pabandė surengti akciją (kas pagal įstatymą nereikalauja išankstinio leidimo) per susitikimą su vietos „deputatu“ – šunsnukiu ir išverstaskūriu kaip reta Piotru Stepančenko, aršiu kovotoju su „ukrainiečių chunta“ ir „dešiniuoju sektoriumi“. Rezultatas, aišku, nuspėjamas: Krasnojarsko mentai sumušė krymiečius „rusų pasaulio“ gerbėjus ir sugrūdo juos į šarvuotus kalinių gabenimo automobilius, o „deputatą“ pirmiausia su malonumu apspardė gatvėje, o paskui dar pridėjo ir šarvuočio priekaboje, kad jam per maža kartais nepasirodytų.
Juokingiausia šioje situacijoje net ne tai. Žinote, ką Aluštos „vatnikai“ šaukė juos daužantiems rusams? Niekada neatspėsite! „Banderininkai!“ Taip taip, kalti vėl ukrainiečiai. Taip kad, ponai puikai ir logiškai mąstantieji inteligentai, ką tokius jūs esate pasirengę įtikinti savo gerbiamais ir stipriais argumentais? Tai, kas yra apsėdę tuos žmones, iš esmės nepagydoma – nei žodžiais, nei lazdomis. Juos tik grabas teištiesins, ir kuo greičiau tai įvyks, tuo geriau.
Visa rusų kultūra plačiąja prasme yra paremta pažeminimu. Girtuoklystė, vagystės, tingumas ir melas – tai jau antraeiliai dalykai. Jų bent jau kažkas galėjo išvengti. O štai pažeminimo išvengti negalėjo niekas, nuo to negelbėjo nei žinomumas, nei turtai, nei karo menas.
Kokioje dar tautoje istoriškai egzistuoja toks išsireiškimas kaip „padėti antakį“ – t.y. klūpant ant kelių vergiškai lenkti galvą, kol kakta pasiekiama žemė vien tam, kad ko nors paprašytum? (Ir, greičiausiai, ko nors tokio, kas normalioje šalyje apskritai numatoma įstatymu ir priklauso be jokių prašymų ar maldavimų.) Tiesa, ypatingai dievobaimingi musulmonai irgi maldos metu kakta daužo žemę ir paskui nepaprastai didžiuojasi gautu guzu (duok kvailiui kam melstis, vadinasi), bet ir tie šitaip vergiškai žeminasi prieš Dievą, o ne prieš kiekvieną niekingą valdininkėlį.
Kokioje dar tautoje (jau tikrai kad ne pas tikruosius Rusios gyventojus, kurių protėviai buvo variagai, o palikuonys – ukrainiečiai!) net kunigaikščiai, kreipdamiesi į carą, buvo priversti save įvardinti save „tavo vergas Vaska“? (Labai įdomus ir tas faktas, kad orus graikiškas vardas Vasilijus – vedinys iš žodžio „bazilijus“, reiškusio „karalius, imperatorius“ – pas rusus pavirto paniekinama pravarde, itin dažnai lipinama naminiams gyvūnėliams.)
Kūniškos bausmės dvariškiams galutinai buvo panaikintos tik XVIII amžiaus pabaigoje, o eiliniams šalies gyventojams jos buvo taikomos iki pat monarchijos pabaigos – po ko vėl šalyje ėmė karaliauti Ivano Rūsčiojo valdymo stilius, tik kad naujieji caro sargybiniai vadinosi partiečiais ir čekistais (jie savo ruožtu irgi turėjo žemintis prieš bet kokį valdžioje esantį kraugerį, kaip tik tas pageidavo). Originalioje slaviškoje abėcėlėje raidė „ja“ (kuri rusų kalboje reiškia „aš“) buvo pati pirmoji, tačiau šiuolaikinės rusų kalbos raidyne ji yra pati paskutinė raidė. Sakyčiau, labai simbolinis pokytis.
Valdymo stiliaus pagrindas tiek carinėje, tiek sovietinėje Rusijoje buvo vienas ir tas pas – keiksmai ir fizinis smurtas: ir jei valdant imperatoriams bent jau aukščiausias pareigas einančių pareigūnų niekas antausiais neauklėjo, tai valdžioje sėdint generaliniams sekretoriams tokio likimo nepavyko išvengti net svarbiausiems šalies generolams. Tas pats galioja ir civiliams piliečiams: ministras koneveikia direktorių, tas – pavaduotoją, šis – skyriaus viršininką... ir taip iki paties paskutinio darbuotojo, kuris muša ir žemina sūnų, šis – vaikį iš žemesnės klasės (žinote, kaip tai vadinasi Rusijoje? „Socializacija“!), o tas kankina katiną.
Nuo vaikų darželio iki senelių namų, bet kuriame visuomenės sluoksnyje rusiškas gyvenimas reiškia nuolatinį žeminimą. Kokia dar tauta turi patarlę „muša – reiškia, myli“? Kokia pagrindinė iškiliausio, mano supratimu, rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio, aprašiusio tą išgirtąją rusišką dvasią, kūrybos tema? Pažeminimas. Kas svarbiausia provoslavų cerkvei? Tas pats. Koks yra idealus rusiškas patriotizmas? „Jo tėvus uždarė į lagerį, iš jo viską atėmė ir ištrėmė į Sibirą, o jis sistema nenusivylė, savanoriu įstojo į kariuomenę ir atidavė gyvybę už šią valstybę (kitas variantas – grįžo neįgalus ir likusį gyvenimą nugyveno supuvusiame barake, niekuo nesiskųsdamas, ne taip kaip jūs).“
Rusai – tauta, praradusi savivertės, o tai reiškia ir garbės, jausmą. Vietoj to – begalinis pasirengimas kentėti pažeminimą iš vienų ir troškimas žeminti kitus. Beje, jų pačių žeminimas – visai ne prievartinis; jei tik šeimininkas nustoja iš peties žeminti, jis akimirksniu praranda savo „sakralumą“ ir rusai jį tuoj pat pakeičia tikru monstru.
Ministras koneveikia direktorių, tas – pavaduotoją, šis – skyriaus viršininką... ir taip iki paties paskutinio darbuotojo, kuris muša ir žemina sūnų, šis – vaikį iš žemesnės klasės (žinote, kaip tai vadinasi Rusijoje? „Socializacija“!), o tas kankina katiną.
Svarbus požymis yra ir tas, kad rusai niekada nėra sukilę prieš tikrus tironus valdžioje, o visada tik prieš valdovus, nors minimaliai atlaisvinusius pančius – nuo Fiodoro Godunovo (iškart po to – prieš Lžedmitrijų I, kuris pasirodė per mažai kraugeriškas) iki Boriso Jelcino.
Taip yra todėl, kad rusų nacizmas yra blogesnis ir beviltiškesnis už bet kokį kitą: jei Hitlerio ir Ko idėjos buvo „svarbiausia – iškelti mūsų tautą, ir nusispjaut, kaip nuo to nukentės kiti“, tai rusų „svarbiausia – pažeminti kitus, ir nusispjaut, kaip nuo to nukentės mūsų tauta“. Lygybės ir gerų santykių jie nesupranta. „Gerbti“ jiems yra „bijoti“ sinonimas. Jei kažkas jų nežemina, jiems tai yra kvietimas žeminti jį.
Kaip tik todėl, kuo labiau pampsta nuo kraujo ir įžūlumo Kremliaus glinda su visa savo pseudoimperija, tuo daugiau demonstratyvios paniekos ji turi gauti atgal. Niekinti ir naikinti. Nesuteikti jiems šanso net susikurti pagarbos iliuziją. Taip laimėsim.
Jurijus Nesterenka
