,,Draugo“ knygynėlio lentynoje – ,,Mažosios studijos“ bendradarbės Jūratės Kuodytės parengta knyga ,,Esame vieni dėl kitų. Pokalbiai su Antanu Saulaičiu“. Ši knyga – tai kvietimas pažvelgti į gyvenimo tikrovę ,,atrakinus sielos duris, kalbėtis apie tai, kas iš tikrųjų svarbu: apie laisvę ir atsakomybę, apie gyvenimo džiaugsmą ir prasmę, apie tikėjimą ir  meilę, apie mažų gerų darbų svarbą. Šiais laikais pokalbių knygų gana gausu. Jos yra populiarios. Manau, kad populiari bus ir ši knyga, juolab kad kalbintasis yra labai mėgstamas ir mylimas žmonių kunigas Antanas Saulaitis SJ. Visi pokalbiai suskirstyti pagal tematiką: ,,Apie draugystę“, ,,Apie blogį“, ,,Apie ištikimybę“ ir t. t.

Iš viso knygoje nagrinėjamos 29 temos. Tad smalsu sužinoti, kaip knyga gimė. Skambinu gerb. tėvui Antanui ir peršuosi pokalbiui. Ačiū jam, maloniai sutiko. Reikia atvirai pasakyti, kad paruošti pasikalbėjimą apie pasikalbėjimų knygą nėra lengvas dalykas – knygoje daugybė klausimų ir atsakymų, ką čia dar paklausi?! Tačiau Saulaitis nebūtų Saulaitis, gerbiamas kunigas – įdomus pašnekovas. Tad susėdome ir kalbamės.

– Ar man taip pasirodė, ar tikrai ši knyga tarsi kažkokios pabaigos ataskaita?

– Taip. Mes apie tai kalbėjome su knygos sudarytoja Jūrate Kuodyte. Kai aš sužinojau 2006 m., kad reikės grįžti į Ameriką, mes turėjome labai mažai laiko – tik iki liepos mėnesio. O darbų buvo daug, reikėjo visus juos nudirbti ir dar pokalbiams laiko skirti. Suradę laiko, susėsdavom ir valandų valandas kalbėdavome.

– Tai galima sakyti, kad šita knyga – tai Jūsų patirtis Lietuvoje?

– Taip. Tikrai taip galima pasakyti. Į knygą yra sudėta, aišku, ne visa tų devynerių metų, praleistų Lietuvoje, patirtis, bet didelė jos dalis.

– J. Kuodytė uždavė Jums daugybę klausimų, ir Jūs į juos labai atvirai atsakėte. Ar nebuvo sunku atsiverti? Ir kaip tie pokalbiai vykdavo – ar  ,,Mažosios studijos“ radijo stotyje, ar Jūs susitikdavote kitur?

– Mes susitikdavome specialiai pokalbiams. Kadangi aš kas savaitę kalbėdavau radijuje ir jau buvo išleista viena pokalbių knyga ,,Piktas Dievas yra miręs“ (,,Aidai“, 2003. Pavadinimą parinko leidėjai, kaip, beje, ir šios pokalbių knygos), aš jau buvau pripratęs kalbėti, ką galvoju ir kaip yra. Susitikę po valandą, pusantros kalbėdavomės. Po to Jūratė Kuodytė tuos pokalbius perrašydavo ir atsiųsdavo man juos paskaityti. Pokalbių temas ji pasakydavo dažniausiai iš anksto. Aš nežinodavau, kokius klausimus ji man užduos, tačiau žinodavau temą, kuria mes kalbėsime.

– Ką galite pasakyti apie pačią knygos sudarytoją?

– Pagal specialybę Jūratė Kuodytė yra pianistė ir mokytojauja M. K. Čiurlionio Nacionalinėje menų gimnazijoje. Kai aš nuvykau į Lietuvą 1997 metais, ji jau dirbo ,,Mažojoje studijoje“. Pirmieji mano pokalbiai šioje studijoje buvo su ja, tik vėliau su Juliumi Sasnausku. Ji tikrai yra labai gera žurnalistė. J. Kuodytė pati knygą redagavo ir sutvarkė, kad ji būtų vientisa. Kiek žinau į ją kreipėsi leidykla, ir knyga buvo išleista. Joje visos temos yra supintos tarpusavyje, gražiai sudėtos.

– Knygoje sakote: ,,pokalbiai tai pasivaikščiojimas po mūsų gyvenimo klausimus, patirtį, svarstymus“. Ar galvojate, kad tokie pasivaikščiojimai padės žmonėms?

– Manau, kad žmonės suras joje kokius nors atsakymus į jiems rūpimus klausimus. Klausimai labai atviri. Tačiau mes žinome, kad kartais žmonės bijo klausti, nes mano, kad jų klausimas gali būti kvailas. Jūratės pasirinktos temos yra įdomios, jos nesutampa su ankstesne knyga. Ir aš labai tikiuosi, kad ši knyga bus naudinga žmonėms.

Pirma laida išėjo 2007 m. gruodžio 5 d. ir per porą savaičių visas tiražas – 1,500 egz. – buvo išpirktas.

 – O ką davė Jums asmeniškai patirtis Lietuvoje? Kaip žmogui, kaip kunigui.

– Labai daug. Prireiks 20 ar 30 metų, kol viską ,,suvirškinsiu“. Labai ,,tiršta“ patirtis – tiek kaime, tiek mieste, tiek susijusi su parapine veikla, tiek su studentais universitetuose. Tos patirties tikrai daug ir svarbiausia – teko pajusti, ką iš tikrųjų žmonės Lietuvoje išgyvena, kas jiems svarbu, kas rūpi, kas vyksta su tikėjimo klausimais.

– O ar didelis skirtumas tarp Lietuvos ir Amerikos lietuviškų religinių bendruomenių?

– Milžiniškas. Man atrodo tai yra visai kitas pasaulis. Ir čia neliečiu vien tik lietuvius. Tą patį pasakoja kunigai grįžę iš Lenkijos, Slovėnijos ir kitų, buvusių už geležinės uždangos šalių. Čia nėra nieko grynai lietuviško. Vienas pagrindinių skirtumų, kad seniau gyvenantys Amerikoje lietuviai jau įaugę į šio krašto kultūrą, kuri yra labiau biblijinė, žmonės yra labiau susipažinę su religiniais dalykais per bibliją, o Lietuvoje žmonės ne visi turėjo tą galimybę. Net ir šeima to negalėjo parūpinti, Šv. Rašto pažinimo lygis yra ,,žemiau nulio“. Tai vienas didesnių skirtumų. Tų skirtumų yra ir daugiau (pvz., šeima). Lietuvoje dar reikia daug ką gydyti – istorines nuoskaudas, plėsti akiratį, užpildyti 50-ies metų spragas. Kalbu apie krikščioniškąjį ugdymą, Bažnyčios plėtotę, saviraišką, visuomeninę atsakomybę.

– Tiek Jums nuvykus į Lietuvą, tiek kunigaujant Čikagoje atgijo parapijų, kur jūs dirbate, veikla. Kunige, kaip Jūs manote, ar vienas žmogus – lauke karys? Ar jis daug gali nuveikti?

– Aš nesijaučiu esąs vienas lauke. Šalia kario būtinai turi būti tas, kas trimitą moka pūsti ir visus šaukti į kovą. Visur turėjau daug pagalbininkų. Ir Lietuvoje turėjau daug tokių žmonių, ir čia jų yra. Kai sugalvoji ką nors naujo, visada atsiranda kas padeda.

– Ne paslaptis, kad ne visi kunigai, ypač Lietuvoje, sugeba patraukti žmones.

– Taip. Ypač Lietuvoje reikėtų pakeisti pačių klierikų auklybą. Klierikai pradeda mokytis 18-os, baigia būdami 24-ių metų. Būdami jauni, jie galėtų lengvai rasti kalbą su kitais jaunais žmonėmis. Labai keista, bet seminarijoje taip sutvarkyta, kad 6 val. vakaro turi sugrįžti maldoms ir vakarienei. O juk kaip tik vakare, po mokyklos ar po darbo, prasideda visokie būreliai, užsiėmimai. Reikėtų nors kokias dvi dienas per savaitę sudaryti sąlygas būsimiems kunigams dirbti ne tik su jaunimu, bet lankytis slaugos, senelių namuose. Tik dirbdami su žmonėmis, jie gautų įgūdžių, išmoktų neatstumti žmogaus.

Gal tai yra todėl, kad tie, kurie sudaro mokymosi programą patys sovietmečiu nedalyvavo tokiuose darbuose, tad nesupranta, kad tokia veikla ne tik labai naudinga, bet ir būtina. Jiems atrodo, kad tai nereikalinga. Niekada negalėjau to suprasti... Bet taip yra.

– Ar Jums netrukdo viešas gyvenimas?

– Būna, kai norisi pailsėti. Tiek nuo žmonių, tiek nuo savęs, nuo savo galvojimo. Tada reikia pasivaikščioti. Tačiau iš kitos pusės viešumas yra dalis gyvenimo.

Aš visiems pasakoju apie dienraštį ,,Draugas“. Jei aš ilgesniam laikui kur išvažiuoju, visada pasikloju lovą, indus suplaunu ir viską sutvarkau, nes,  jeigu kas man atsitiktų, jei aš žūčiau, nuėję į namus žmonės neturėtų ką gražaus ,,Drauge” parašyti. Tad viskam reikia būti pasiruošus.

– Kas Jums labiausiai padeda pailsėti, kas daugiausia teikia malonumo?

– Vienas – skaityba, tiek rimta teologinė ar dvasinė, tiek pramoginė, įvairiausios istorijos. Mėgstu skaityti istorijas apie indėnus O antras dalykas – tai pasivaikščiojimas gamtoje, domėjimasis paukščiais ar augalais. Tas, matyt, atėjo iš vaikystės. Mes prie miško augom, man patiko gamta, patiko domėtis gyvūnais, augalais.

– Paskaičius Jūsų rašinius, pasiklausius pamokslų kyla klausimas – iš kur tokia gera Jūsų lietuvių kalba?

– Aišku, pirmiausia namuose kalbėjome lietuviškai. Be to aš lankiau lituanistinę mokyklą Waterbury, Connecticut. Ten mokykla buvo tik iki 8 klasės. Bet aš taip norėjau gerai mokėti lietuviškai, kad likau mokykloje savo noru dar 4 metams. Sėdėdavau kartu su jaunesniais mokiniais, o mokytojas man duodavo atskiras, man paruoštas užduotis.

Vėliau, 1958 metais, kai aš jau buvau studentas, mes, gal koks 20 studentų, lankėme lituanistinę programą universitete. Tai buvo 6 savaičių kursai, kur mokėmės lietuvių literatūros, istorijos, tautosakos ir kalbos. Žinoma, daug skaičiau, jau nuo vaikystės norėjau gerai mokėti lietuvių kalbą.

– Kalbėjomės apie daug ką, viskas netelpa į vieną laikraščio puslapį, gal kada nors skaitytojams pateiksime ir kitas išsakytas kun. A. Saulaičio mintis. O pokalbį noriu baigti klausimu iš pristatomos knygos – ar Jūs jaučiatės mylimas?

– Taip, žinoma. Net ir negaudamas saldainio.

 – Dėkoju, gerb. tėve Antanai, už pokalbį.

Laima Apanavičienė, „Draugas”, 2008 m. balandžio 9 d.