Šiandien viso pasaulio šalys susiduria su populiacijos augimo sąstingiu ir mažėjančiu vaisingumu – tai iki šiol neregėtas, jokiuose rašytiniuose pasaulio istorijos šaltiniuose neminėtas reiškinys.
Gali būti, kad dėl jo šeimos pirmagimio sutiktuvių šventė taps retesniu reiškiniu nei laidotuvės, o tušti namai netrukus bus įprasti akiai.
Italijoje jau uždaromos gimdyvių palatos. Kinijos šiaurės rytuose randasi miestų vaiduoklių. Pietų Korėjos universitetams nepavyksta surinkti reikiamo skaičiaus studentų, Vokietijoje buvo nuversta šimtai tūkstančių gyvenamųjų pastatų, o jų anksčiau užimti žemės plotai paversti parkais.
Panašu, kad demografinės jėgos, lemiančios, jog regime daugiau mirčių nei gimimų, auga ir įgauna pagreitį tarsi lavina. Nors kai kurių šalių, ypač Afrikoje, populiacijos ir toliau auga, beveik visur kitur gimstamumo rodikliai mažėja.
Demografai dabar prognozuoja, kad antrojoje šio amžiaus pusėje arba galbūt net anksčiau pasaulis pirmą kartą patirs nuolatinį gyventojų skaičiaus smukimą.
Gali būti, kad planetai, kurioje gyvena mažiau žmonių, ilgiau užteks išteklių, žalingas klimato kaitos poveikis sumažės, o namų ūkio našta moterims bus lengvesnė.
Tačiau šį mėnesį paskelbti Kinijos ir Jungtinių Valstijų gyventojų surašymo duomenys, rodantys, kad abiejų šalių gyventojų skaičiaus augimas buvo lėtesnis nei fiksuota bet kada anksčiau pastaraisiais dešimtmečiais, taip pat reiškia, kad bus reikalingi tokie pokyčiai, kokius mums kol kas sunku suvokti.
Ilgesnės gyvenimo trukmės ir mažo vaisingumo sukeliama įtampa, dėl kurios mažėja darbingo amžiaus žmonių ir daugėja pensininkų, grasina pakenkti visuomenės santvarkai, kuri paremta prielaida, kad jaunų žmonių perteklius skatins ekonomiką ir padės padengti senjorų išlaidas.
Pastarojo meto pokyčiai taip pat gali iš mūsų pareikalauti performuluoti savo šeimos ir tautos suvokimą.
Įsivaizduokite ištisus regionus, kur visi gyventojai yra septyniasdešimtmečiai ir vyresni. Įsivaizduokite, kad vyriausybės skiria didžiules premijas imigrantams ir daugiavaikėms motinoms. Įsivaizduokite „koncertų ekonomiką“, kurioje gausu senolių, taip pat didžiųjų sporto varžybų metu rodomą socialinę reklamą, raginančią susilaukti vaikų.
„Būtina pakeisti paradigmą, – sako vokiečių demografas Frankas Swiaczny, iki praėjusių metų ėjęs Jungtinių Tautų populiacijos tendencijų ir analizės vadovo pareigas. – Šalys turi išmokti gyventi ir prisitaikyti prie demografinio nuosmukio.“
Pasekmės jau matomos, atsiranda ir kovos su gimstamumo mažėjimu priemonių, ypač Rytų Azijoje ir Europoje.
Nuo Vengrijos iki Kinijos, nuo Švedijos iki Japonijos, įvairiose vyriausybėse stengiamasi suderinti išaugusios vyresnio amžiaus žmonių grupės poreikius su jaunų žmonių poreikiais, kurių labai asmenišką sprendimą – turėti ar neturėti vaikų – lemia tiek teigiami (daugiau darbo galimybių moterims), tiek neigiami (lyčių nelygybė ir didelės pragyvenimo išlaidos) veiksniai.
XX amžiuje buvo kilę visai kitokių iššūkių. Pasaulio gyventojų skaičius išaugo labiausiai per visą ligtolinę istoriją – nuo 1,6 milijardo 1900-aisiais iki 6 milijardų 2000-aisiais metais, nes ilgėjo gyvenimo trukmė ir mažėjo kūdikių mirtingumas.
Kai kuriose šalyse, kuriose gyvena maždaug trečdalis pasaulio žmonių, ši augimo dinamika išlieka reikšminga. Iki amžiaus pabaigos Nigerija gyventojų skaičiumi gali pralenkti Kiniją. O visoje subsacharinėje Afrikoje šeimos vis dar susilaukia keturių-penkių vaikų.
Tačiau beveik visur kitur vaisingumo era baigiasi. Moterims įgyjant daugiau galimybių mokytis ir apsisaugoti nuo nėštumo bei sustiprėjus nerimui, susijusiam su vaikų auginimu, vis daugiau tėvų atideda laiką susilaukti vaikų. Todėl gimsta vis mažiau kūdikių.
Net tose šalyse, kurias įprasta sieti su sparčiu žmonių skaičiaus augimu (pvz., Indijoje ir Meksikoje), gimstamumas mažėja arba yra mažesnis už 2,1 vaiko vienai šeimai – tokio gimstamumo reikia, kad gyventojų skaičius nemažėtų.
Demografiniai pokyčiai gali užtrukti dešimtmečius, tačiau jiems prasidėjus, nuosmukis (kaip ir augimas) vyksta eksponentiškai.
Gimus mažiau vaikų, užauga mažiau mergaičių, kurios vėliau turės vaikų, o jei jos turi mažesnes šeimas nei jų tėvai – tai dabar vyksta dešimtyse šalių – lašas pradeda atrodyti kaip didžiulis nuo uolos numestas akmuo.
„Tai tampa ciklišku mechanizmu, – sako Azijos demografijos ekspertas, Honkongo mokslo ir technologijos universiteto socialinių mokslų ir viešosios politikos profesorius Stuartas Gietelis Bastenas. – Atsiranda demografinis pagreitis.“
Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose, Australijoje ir Kanadoje, kuriose gimstamumas svyruoja tarp 1,5 ir 2 vaikų šeimai, padėties blogėjimą pristabdė imigracija.
Tačiau Rytų Europoje emigracija paspartino gyventojų skaičiaus mažėjimą, o kai kuriose Azijos dalyse „demografinė laiko bomba“, kuri prieš kelis dešimtmečius buvo pirmą kartą tapusi diskusijų objektu, galų gale sprogo.
Pietų Korėjoje gimstamumas 2019 metais nukrito iki rekordiškai žemo lygio – 0,92 – mažiau nei vieno vaiko vienai moteriai – tai žemiausias rodiklis tarp išsivysčiusių šalių. Kiekvieną mėnesį per pastaruosius 59 mėnesius bendras šalyje gimusių kūdikių skaičius vis mažėjo iki rekordinių žemumų.
Tas mažėjantis gimstamumas kartu su sparčia industrializacija, kuri pastūmėjo žmones iš kaimų keltis į didmiesčius, sukūrė tai, kas gali pasirodyti kaip dviejų pakopų visuomenė.
Nors tokie didieji metropoliai kaip Seulas toliau auga ir patiria didžiulį spaudimą infrastruktūrai ir būstui, regioniniuose miesteliuose nesunku rasti uždarytų ir apleistų mokyklų, kurių žaidimų aikštelės apaugusios piktžolėmis, nes ten trūksta vaikų.
Būsimos motinos daugelyje šalies regionų nebegali rasti akušerių ar pogimdyvinės priežiūros centrų. Neelitiniams universitetams, ypač už Seulo ribų, vis sunkiau užpildyti savo auditorijas – 18-mečių Pietų Korėjoje sumažėjo nuo maždaug 900 000 1992-aisiais iki 500 000 šiandien. Norėdamos pritraukti studentus, kai kurios aukštosios mokyklos net dalina „iPhone“ telefonus.
Siekdama, kad gimstamumas būtų didesnis, vyriausybė pradėjo dalyti išmokas šeimoms, susilaukiančioms kūdikių. Ji padidino išmokas vaikams ir sveikatos priežiūros subsidijas nevaisingumo gydymui ir nėščiųjų priežiūrai. Sveikatos apsaugos sistemos atstovai naujagimius apipylė dovanomis: drabužėliais kūdikiams ir žaislais. Vyriausybė taip pat sparčiai stato vaikų darželius ir dienos centrus. Seule kiekviename autobuse ir metro yra rožinės sėdynės, skirtos nėščiosioms.
Tačiau šį mėnesį ministro pirmininko pavaduotojas Hong Nam-ki pripažino, kad vyriausybė per pastaruosius 15 metų išleidusi daugiau nei 178 milijonus JAV dolerių gimstamumui skatinti, padarė nepakankamą pažangą. Daugelyje šeimų juntama, kad pokytis yra kultūrinis ir įvyko visam laikui.
Už tūkstančių kilometrų, Italijoje, nuotaikos panašios, tik jų fonas kitoks.
Šį mėnesį savo kalboje per konferenciją, skirtą Italijos gimstamumo krizei aptarti, popiežius Pranciškus sakė, kad „demografinė žiema“ vis dar „šalta ir tamsi“.
Gali būti, kad netrukus dar daugiau žmonių ir kitose šalyse ieškos savų metaforų. Gimstamumo projekcijos dažnai keičiasi atsižvelgiant į tai, kaip vyriausybės ir šeimos reaguoja į krizę, račiau remiantis tarptautinės mokslininkų grupės prognozėmis, paskelbtomis praėjusiais metais „The Lancet“, 2100-aisiais metais 183 šalyse ir teritorijose (iš 195) gimstamumas jau bus mažesnis nei reikia, kad visiškai pasikeistų kartos.
Daugelis šalių pradeda pripažinti, kad reikia prisitaikyti, ne tik priešintis.
Beveik visur vyresnių žmonių prašoma dirbti ilgiau. Vokietija, anksčiau padidinusi pensinį amžių iki 67 metų, dabar svarsto galimybę pastumti ribą iki 69 metų.
Žengdama toliau nei daugelis kitų valstybių, Vokietija taip pat įgyvendina miestų susitraukimo programą: griovimai nuo 2002 metų iš būsto fondo pašalino apie 330 000 pastatų.
Kadaise traukęsis Leipcigas dabar vėl auga po to, kai savo teritorijoje sumažino pastatų ir tapo patrauklesnis su daugiau erdvės ir mažesniais atstumais.
Skatinant gimstamumą galima rasti ir keletą vilties daigelių. Šaliai išplėtus galimybes gauti įperkamas vaikų priežiūros paslaugas ir mokamas vaiko priežiūros atostogas, Vokietijos gimstamumo koeficientas neseniai padidėjo iki 1,54, lyginant su 2006-aisiais metais buvusiu 1,3.
„Augimas yra iššūkis, kaip ir nuosmukis“, – sakė Swiaczny, šiuo metu dirbantis Federaliniame Vokietijos gyventojų tyrimų institute vyresniuoju moksliniu bendradarbiu.
Demografai įspėja, kad gyventojų skaičiaus mažėjimas savaime nėra priežastis nerimauti. Daugelis moterų turi mažiau vaikų, nes pačios taip nori. Mažesnė populiacija gali lemti didesnį atlyginimą, vienodesnę visuomenę, mažesnes anglies dvideginio emisijas ir aukštesnę gyvenimo kokybę mažesniam gimusių vaikų skaičiui.
Ateities iššūkiai tebėra tikra aklavietė – nė viena šalis, kurioje gyventojų skaičiaus augimas smarkiai sulėtėjo, nesugenėjo padidinti savo gimstamumo rodiklių labiau nei Vokietija.
Šalyse, kurių populiacija mažėja, nėra atlyginimų kilimo, be to, nėra jokios garantijos, kad mažesnis gyventojų skaičius reikš, jog mažiau kenksime aplinkai.
Daugelis šalių atliktos apklausos rodo, kad jaunimas norėtų turėti daugiau vaikų, tačiau susiduria su per daug kliūčių.
Annos Parolini istorija – geras pavyzdys. Ji paliko savo nedidelį gimtąjį miestelį šiaurės Italijoje, ieškodama geresnių įsidarbinimo galimybių. Dabar jai 37-eri, ji gyvena su savo vaikinu Milane ir savo troškimą susilaukti vaikų atidėjo ateičiai.
Ji bijo, kad susilaukus vaikų, šeimai nepakaks jos 2000 eurų per mėnesį nesiekiančio atlyginimo. Be to, tėvai negalėtų jai padėti, nes gyvena toliau.
„Čia neturiu jokio žmogaus, kuris galėtų man padėti, – sako ji. – Jei turėčiau vaikų, būtų sunku.“
