Bandyti nuspėti Donaldo Trumpo užsienio politiką yra labai sudėtinga – per praėjusius metus jis yra išsakęs tokią daugybę abstrakčių, supaprastintų ir vienas kitam prieštaraujančių pareiškimų, kad praktiškai neįmanoma visus juos apjungti į vieną bendrą politikos planą. Apskritai, jo išsakytus komentarus vienija nebent tik aršus nacionalistinis tonas, o ne kokios nors gilesnės idėjos. Vis dėlto, remdamiesi jo išsakytais teiginiais ir turimomis žiniomis, pabandykime išnarplioti Trumpo užsienio politikos kryptį.
Prezidento galios
Visų pirma, pasiaiškinkime vieną svarbų dalyką. Nors pastaraisiais dešimtmečiais JAV užsienio politika vis stipriau centralizuojama prezidento administracijoje, yra tam tikrų apribojimų, tiek šalies viduje, tiek tarptautiniu mastu, neleidžiančių prezidentui, net jei tai būtų Trumpas, vienašališkai vykdyti visos užsienio reikalų politikos.
Kaip greitai suprato jo pirmtakas Barackas Obama, silpnėjanti Amerikos galia ir įtaka pasaulyje, nepalankiai į intervencijas užsienyje žiūrintys rinkėjai, bei koją vis pakišti bandantis Kongresas ir Senatas gali smarkiai apriboti prezidento administracijos veiksmų laisvę. Nors dabar abejus Parlamento rūmus kontroliuos respublikonai, tarp jų elito ir Trumpo yra pakankamai daug nesantaikos, kad jų nuomonės išsiskirtų pačiais svarbiausiais užsienio politikos klausimais.
Taigi, sutelkime dėmesį tik į tai, ką Trumpas gali realistiškai įgyvendinti per pirmuosius savo kadencijos mėnesius, ir kaip tai gali įtakoti Vašingtono santykius su užsieniu.
Irano branduolinis susitarimas
Iranas yra viena pagrindinių Trumpo užsienio politikos problemų. Jis aršiai sukritikavo 2015 m. liepą pasirašytą susitarimą dėl Irano branduolinės programos tarp Teherano ir 5+1 šalių grupės (penkių nuolatinių JT Saugumo Tarybos narių ir Vokietijos), kurį yra pavadinęs „blogiausiu kada nors pasirašytu susitarimu“. Tačiau atšaukti jį nebus lengva, ypač dėl ES ir penkių kitų derybose dalyvaujančių šalių opozicijos. Priešingai nei Kubos susitarimo atveju – kuris buvo dar vienas Obamos istorinis diplomatinis pasiekimas – Irano įvaizdis Amerikoje yra stipriai neigiamas, tad Trumpas neturi jokių paskatų iš naujo integruoti Iraną į tarptautinę bendruomenę, ko siekė Obama ir valstybės sekretorius Johnas Kerry. Kitais žodžiais tariant, jam gali pavykti įtikinti amerikiečius pritarti Irano branduolinio susitarimo sustabdymui, bet vargu ar su tuo sutiks kitos derybų pusės, kurių balsas lygiai toks pat svarbus.
Arčiau prie Putino
Spaudoje vis paliečiamas ir labai delikatus Rusijos bei Ukrainos klausimas. Ypač daug kalbama apie Trumpo susižavėjimą Vladimiru Putinu ir jo kietu valdymo stiliumi. Kad ir ką sakytume, JAV, Rusijos ir Europos santykiai šiuo metu yra pasiekę aklavietę. Niekas nenori (ir negali) žengti pirmojo žingsnio, kad pakeistų esamą padėtį. Nevaldoma Ukrainos krizė tarsi įkaitu paėmė santykius tarp JAV ir Rusijos, kurie yra tokie svarbūs daugybėje kitų tarptautinių frontų, pradedant nuo Sirijos. Sunku šioje srityje įsivaizduoti greitus ir radikalius pokyčius. Tiek Kongrese, tiek greičiausiai ir naujojoje administracijoje bus puikiai girdimi prieš Rusiją nukreipti balsai, o problema yra pasiekusi tokį gylį, kad vien tik Trumpo deklaruojama meilė Putinui jos neišspręs. Kol kas daugiausiai vilčių teikia dialogo galimybė – ypač tokio dialogo, kuriame Europos balsas būtų lemiamas, jei tik žemyno lyderiai sugebės susivienyti (o dėl to taip pat kyla abejonių).
Santykiai su ES
Taigi, ko galime tikėtis iš JAV santykių su ES? Kai kurios Bendrijos narės patirs milžinišką elektorato spaudimą imtis griežtesnės pozicijos naujojo, itin nepopuliaraus Amerikos prezidento atžvilgiu. Pastarojo meto nuomonių apklausos rodo, kaip neigiamai visa Europa yra nusiteikusi prieš Trumpą, ir dar iš George‘o W. Busho laikų žinome, kaip tokia nuomonė gali paveikti nacionalinę politiką ir Europos bei Amerikos santykius. Vis dėlto, įvertinus kitų diplomatinių alternatyvų trūkumą, vardu ar tikėtina, kad Europa radikaliai nutols nuo savo sąjungininkės JAV. Tai įrodo ir Vokietijos kanclerės Angelos Merkel sveikinimas išrinktajam prezidentui, kuriame ji pabrėžia bendras vertybes tarp abiejų Atlanto pusių bei primena Trumpui, kokios tos vertybės yra ir kokios turėtų likti – „demokratija, laisvė, pagarba įstatymo teisei ir kiekvieno žmogaus orumui, nepriklausomai nuo jo kilmės, odos spalvos, religijos, lyties, seksualinės pakraipos ar politinių pažiūrų“.
