Nuo 2000 metų tarptautinė bendruomenė skurstančioms tautoms paaukojo daugiau nei 1,8 trilijono dolerių. Deja, ši parama žmonių iš skurdo neišvadavo, o kai kurios šalys tik dar labiau dėl šių pinigų nuskurdo.

Taip yra dėl to, jog finansinė parama paskatino korupciją, išvystė priklausomybę ir užkirto kelią būtinoms ekonominėms reformoms.

Pasaulinį skurdą pavyks pašalinti tik pakeitus mąstymą, jog skurdūs žmonės yra bejėgiai. Vietoje to filantropai turėtų remti visuomenines grupuotes, kurios padeda vietinėms vyriausybėms įgalinti įstatymus, užtikrinti nuosavybės teises bei atsikratyti žalingų nuostatų.

Tik pašalinus kliūtis verslumui ir investicijoms skurde gyvenantys žmonės galės padėti patys sau. Jie išmoks daryti viską, kas padės tiek jiems, tiek jų bendruomenėms. Be reformų nebus jokio ekonominio augimo, o dėl to vis daugiau ir daugiau finansinės paramos lėšų bus iššvaistyta.

Niujorko universiteto ekonomisto atlikto tyrimo metu paaiškėjo, jog 1970-2000 metais, kai finansinė parama Afrikai smarkiai išaugo, vidutinis žemyno BVP augimas sumažėjo nuo 2 procentų iki nulio.

Apsvarstykite tai, kas neseniai įvyko Malavyje, Azijos pietryčių šalyje, kurioje skursta daugiau nei pusė populiacijos. 2013 metais politiniai lyderiai ir elitas iš valstybės iždo pavogė 30 milijonų dolerių, kurių didžioji dalis buvo parama surinkta iš Vakarų tautų. 2012 metais Jungtinė Karalystė sulaikė 18 milijonų dolerių paramą Ugandai po to, kai paaiškėjo, jog šios Afrikos tautos lyderiai netinkamai naudojo finansinės paramos lėšas.

Finansinės paramos skurstančioms šalims iniciatyvoms gali pridaryti neigiamų padarinių net ir tada, kai šalyje nėra korupcijos. Pavyzdžiui, „Millennium Villages Project“ siuntė didelį kiekį maisto ir kitų būtinų reikmenų į Dertu miestą Kenijoje. Parama suviliojo migrantus iš aplinkinių regionų, todėl iškilo žmonių perpildymo problema, konfliktai, žlugo vietinė gyvulių rinka.

Praėjusią savaitę Jungtinės Tautos minėjo 25-ąsias Tarptautinės kovos su skurdu dienos metines. Švęsti mažėjantį skurdą yra šaunu, tačiau labai svarbu suprasti, kur ir kodėl buvo padaryta didžiausia pažanga.

Didžiausios pergalės prieš skurdą buvo pasiektos Kinijoje ir Indijoje, kur užsienio finansinė parama buvo ganėtinai kukli.

Kinijai skirta parama dramatiškai sumažėjo, tačiau skurdžiai kaimuose gyvenančių žmonių skaičius sumažėjo nuo 50 iki 10 procentų. Šio progreso nebūtų be rinkos reformų, kurios paskatino verslininkystę ir ekonominį augimą.

Pasaulio skurstantiems nereikia milžiniškos finansinės paramos. Jiems reikia stabilių, augimą skatinančių režimų, kurie leis jiems pasipelnyti, įkurti verslą ir investuoti į savo ateitį. Filantropų bendruomenė turėtų padėti vietinėms organizacijoms sukurti tokią aplinką. Kai augimą slopinantys barjerai bus nugriauti, skurdžiai gyvenantys žmonės pademonstruos, jog su skurdu gali pakovoti ir savo jėgomis.