Praėjusios savaitės pabaigoje 65 metų vyras amerikiečiams sunkiai ištariama pavarde buvo nuteistas už prieš 20 metų Bosnijoje vykdytą genocidą. Tačiau tuo metu, kai Briuselyje sprogsta bombos, o Amerikoje vyksta precedento neturintys prezidento rinkimai, nenuostabu, kad šis teismo sprendimas liko kažkur žiniasklaidos dėmesio paraštėse. Tačiau Radovano Karadžičiaus, psichiatro, tapusio nedidukės šalies diktatoriumi su genocidiniais polinkiais, istorija pateikia labai svarbią pamoką Barackui Obamai, Hillary Clinton ir Donaldui Trumpui. Karadžičiaus istorijos moralas dabartiniam ir būsimiems Amerikos prezidentams yra labai paprastas: būkite atsargūs su tuščiais grasinimais.
Ilgaplaukis kumpanosis Karadžičius buvo griežtosios linijos Bosnijos serbų grupės politinis lyderis po Jugoslavijos subyrėjimo dešimto praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje. Dar karo Bosnijoje metu jis tarp užsienio žurnalistų garsėjo savo gebėjimu išsisukti nuo klausimų. Kai viduryje žmonių knibždančio turgaus Sarajeve nukrito sprogmuo, nužudęs daugybę Bosnijos musulmonų, Karadžičius tikino, jog tai jie patys suorganizavo išpuolį prieš save tam, kad savo pusėn patrauktų simpatijas. Kai serbų snaiperiai apšaudė neginkluotas moteris su vaikais, jis tai pavadino išsigalvojimu.
Tačiau įdomiausia tuo metu buvo tai, kaip Karadžičius per to karo eigą keitėsi. Su kiekvienu tuščiu prezidento Billo Clintono pažadu, kad Karadžičiui teks atsakyti už savo veiksmus, Bosnijos serbai vis drąsėjo ir įžūlėjo. Per tą karą Bosnijos serbai „etniškai išvalė“ (t.y. per prievartą išvarė ar sunaikino) šimtus tūkstančių musulmonų iš savo teritorijos. Jie paėmė JTO taikdarius įkaitais. O 1995 metų liepą jie užėmė Srebrenicos miestą ir nužudė kiekvieną sučiuptą bosnių musulmonų vyrą ir berniuką. Iš viso 8 000. Tuo metu atrodė, kad tušti prezidento Clintono pažadai, po kurių nebuvo imamasi jokių veiksmų, tik dar labiau skatino Karadžičių ir jo karo vadą generolą Ratko Mladičių. O pačios Srebrenicos žudynės tapo labai realiu netikrų pažadų įsikūnijimu.
Jungtinės Tautos, kartu su Jungtinių Valstijų ir Europos šalių parama, paskelbė Srebrenicą „saugia zona“ ir konfiskavo iš Bosnijos musulmonų artileriją ir sunkiuosius ginklus. Tačiau vietoj to, kad dislokuotų tenai keletą tūkstančių smarkiai ginkluotų JTO taikdarių, ginsiančių miestą, atvyko vos keli kanadiečių ir olandų taikdariai baltais automobiliais, mėlynais šalmais ir keliais šautuvais. Kai serbai puolė, olandų gynyba buvo greitai sutriuškinta, žadėtieji NATO antskrydžiai taip ir nebuvo pradėti vykdyti, o Karadžičius ir Mladičius užimtame mieste galėjo daryti ką tinkami.
Po siaubingų masinių žudynių prabėgus 20 metų, dabartinio ir būsimų JAV prezidentų grasinimai atrodo lygiai tokie patys neįtikinantys. Neseniai išsamiame interviu su „The Atlantic“ Obama gyrėsi faktu, kad jis neišpildė savo pažado bombarduoti Basharo al-Assado pajėgas, jei Sirijos lyderis panaudos prieš savo šalies piliečius cheminį ginklą.
JAV prezidentams derėtų išmokti svarbią pamoką, kad tušti grasinimai niekur nedingta. Billas Clintonas kur kas greičiau sureagavo į serbų atakas Kosove 1999-aisiais, tačiau yra sakęs, kad Srebrenica yra vienas didžiausių jo apgailestavimų per visą jo prezidentavimo laiką.
„Labai tuo didžiuojuosi“, – žurnalui sakė Obama.
O tuo metu Hillary Clinton žada amerikiečiams rinkėjams, kad ji pradės negailestingą kelių metų trukmės puolimą prieš ISIS – ir padarys tai nedislokuojant svetur didelio skaičiaus amerikiečių karių.
„Mes pagaliau to rimtai imsimės. Mes būsime išdidesni, drąsesni ir stipresni nei jie kada galėjo įsivaizduoti“, – žadėjo Clinton sakydama kalbą prezidento rinkimų kampanijos metu gruodžio mėnesį.
Donaldas Trumpas, savaime suprantama, grasina visiems. Jis žada uždėti antkainius visoms prekėms iš Kinijos bei oro kondicionieriams, kuriuos JAV kompanija „Carrier“ gamina Meksikoje. „Mes jus apmokestinsim, – žadėjo Trumpas prezidentinių debatų metu praėjusį mėnesį. – Tad arba pasilikit sau Meksikoj, arba gaminkit prekes Jungtinėse Valstijose.“
JAV prezidentams derėtų išmokti svarbią pamoką, kad tušti grasinimai niekur nedingta. Billas Clintonas kur kas greičiau sureagavo į serbų atakas Kosove 1999-aisiais, tačiau yra sakęs, kad Srebrenica yra vienas didžiausių jo apgailestavimų per visą jo prezidentavimo laiką. Tačiau net ir ta tragedija nublanksta prieš genocidą Ruandoje, kur buvo sunaikintas milijonas žmonių, nes JTO nesugebėjo apsaugoti vietos civilių.
Iš laiko perspektyvos atrodo akivaizdu, kad Amerikos lyderiams geriau nedalinti pažadų, jei jie neketina imtis veiksmų. Tušti grasinimai ekstremistus tik skatina, o ne gąsdina ar verčia trauktis.
