Atgimimo pradžioje kun. Ladislovas Baliūnas SJ buvo Gegužinės parapijos Kaišiadorių rajone administratorius. Susipažinome neįprastomis aplinkybėmis: kažkieno iš parapijiečių patartas, jis atvažiavo į Kaišiadoris ir užsuko į redakciją.
–Skaitome jūsų straipsnius apie bažnyčių istorijas, apie dvasininkus, kur gražiai apie juos rašote, tad nusprendėme kreiptis į jus dėl Gegužinės klebonijos pastato grąžinimo parapijai, – pasakė, išimdamas iš apšiurusio portfelio ranka rašytą raštą su kokiu dvidešimčia ar daugiau parašų.
Situacija buvo anuolaikiškai įprasta, kabinetuose lengvai sprendžiama, bet tikrovėje kartais būdavo tikra vargo vakarienė – rajono vadovai atsidurdavo aklavietėje. Niekas iš Kaišiadorių rajono valdžios žmonių neprieštaravo dėl pastato grąžinimo bažnyčiai, bet kaip tai įgyvendinti? Buvusioje klebonijoje gyveno felčerės ir paruošų supirkėjo Z. šeima. Į kiemą jos neišmesi – reikia suteikti kitas gyvenamąsias patalpas ne blogesnes už tas, kuriose šeima dabar gyvena. O kur jas rasti? Gegužinėje tokių patalpų nėra.
Prasidėjo nelengvos patalpų paieškos, derybos su Z. šeima. Šeima nebuvo pernelyg nuolaidi, žinojo įstatymus, kad rajono vadovybė privalo jai suteikti gyvenamąsias patalpas, kurios patenkintų šeimą, tad jos reikalavimai buvo „kieti“ kaip uola, be kompromisų.
Derybos užtruko, klebonijos pastato grąžinimo bažnyčiai istorija tapo rezonansinė, pasiekė respublikines redakcijas – apie tai rašė „Respublika“, dar vienas kitas laikraštis. Visur rajono valdžiai priekaištai, aštri kritika: „kai atimti – tai kadais užteko kelių valandų, o kai grąžinti – mėnesių mėnesiais tęsiasi procedūra, vis delsiama“.
Tuo metu aš buvau Kaišiadorių rajono tarybos pirmininko pavaduotojas (dabar šios pareigos – mero pavaduotojas), rajono taryba buvo ir laikraščio „Kaišiadorių aidai“ steigėja, o mane išrinko ir laikraščio redaktoriumi. Tada kun. L. Baliūnas ir atvažiavo pas mane išgirsti lemiamo žodžio, kaip vis dėlto bus su klebonijos pastato grąžinimu bažnyčiai.
Pokalbis su kunigu buvo be galo atviras, santūrus, ramus, dalykiškas. Ganytojui iš karto buvo išsakyta rajono vadovybės nuomonė, kad pastatas bažnyčiai be jokių išlygų bus grąžintas, reikalą stabdo tik tai, kur iškeldinti Z. šeimą, kad ji nesijaustų nuskriausta. Kun. L. Baliūnas nepareiškė jokių priekaištų rajono valdžiai, o tik dėkojo už pastangas, geranoriškumą, vildamasis, kad Dievas padės kuo greičiau ir žmoniškiau išspręsti šį reikalą, kartu tarsi atsiprašydamas už šiek tiek netaktišką parapijiečių rašto redakcijos toną.
–Kartais žmonių jautrumas peržengia nemalonias ribas, virsta pykčiu, – tarė klebonas. – Tai turime žinoti, suprasti ir nekeršyti...
Su kun. L. Baliūnu dar ne kartą teko trumpam susitikti ir vyskupijos kurijoje, per religines šventes ar kur nors atsitiktinai. Jo akys visada spindėjo gerumu, buvo miela išgirsti jo ramius, šviesius žodžius. Jo veidą visada nutvieksdavo šypsena. Tai buvo, kaip sakoma, šiltas žmogus.
Paskutinį kartą mudu susitikome Radviliškyje prieš kokį dešimt metų, per politinio kalinio ir tremtinio Stasio Žilionio laidotuves. Kun. L. Baliūnas jau seniai buvo išsikėlęs iš Gegužinės. Pasidžiaugdavome abu, kad ta nemaloni Gegužinės klebonijos pastato grąžinimo istorija baigėsi gražiuoju: Z. šeimai Kaišiadoryse buvo suteiktas trijų ar keturių kambarių butas, abu sutuoktiniai čia gavo darbą. Tik nemaloniai abu mus nusmelkė žinia, kad klebonijos pastatas, dėl kurio buvo įsižiebusios tokios piktos aistros, pasirodė Gegužinės parapijai visiškai nereikalingos, stovi tuščios, jau kažkieno rankos jį ima draskyti, laužyti. Iš vyskupijos pašneko, gal rajono valdžia rastų galimybę tą pastatą bent laikinai perimti savo žinion, nes parapija neturi lėšų jį tvarkyti, pritaikyti kokioms nors savo reikmėms. Ir kun. L. Baliūnas, ir aš nuo komentarų stengdavomės susilaikyti.
Radviliškyje mudu su kun. L. Baliūnu pabendravome ilgai, tarsi nujausdami, kad daugiau nebesusitiksime. Kun. L. Baliūnas atliko ne tik gedulines laidojimo apeigas, bet ir apsilankė velionio bute. Nuošalioje gatvelėje mediniame namuke S. Žilionis gyveno vienas (mirė 84 m.), neturėjo artimų giminaičių, o lentynos buvo kimšte prikimštos knygų, daugiausia filosofinių leidinių lietuvių ir rusų kalbomis. Kun. L. Baliūnas didžiai susirūpino, kad tos knygos piktavalių nebūtų išmestos į makulatūros konteinerius. Jis pats ėmėsi jas perrinkinėti. Tą patį daryti paragino mane ir į laidotuves iš Vilniaus atvykusią knygų leidyklos redaktorę Bronislavą Vinevičienę (ji kurį laiką gyveno vienoje laiptinėje su S. Židoniu). Kiek tilpo į maišus ir į mašiną, tiek jų ir sugrūdome. Kun. L. Baliūnas sakė knygas atiduosiąs kunigų seminarijai. Jas Kaune ir iškraustėme seminarijos patalpose. Kai kurias knygas kun. L. Baliūnas davė ir mums prisiminimui.
O štai pastaruoju metu sužinojau, kad kun. L. Baliūno SJ jau nebėr...
Jis puikiai vairavo automobilį ir tą pats patyriau, sėdėdamas šalia jo, kai iš Radviliškio važiavome į Kauną. Bet štai kraupus autoįvykis. Ne dėl kunigo kaltės, jo automobilis susidūrė su kito vairuotojo mašina. Per autoavariją kunigas stipriai nukentėjo, jam pažeidė nugarkaulį. Tačiau prognozės buvo geros, optimistinės. Po sėkmingos operacijos jį išsiuntė reabilitacijai, ten darė visokius gydomuosius pratimus. Bet besidžiaugdamas, kad nesunkiai daro pratimus, kun. L. Baliūnas staiga stabtelėjęs. „Aš mirštu...“ – tepasakė. Ir tai buvo tiesa.
Bet taurūs žmonės neišnyksta iš mūsų. Taip atsitiko ir su kun. L. Baliūnu SJ. Nors jau metai, kai jis išėjo Aukštybėsna, jį su meile prisimena ir Gegužinėje, ir Kaune, ir Klaipėdoje, – visur, kur jis yra kunigavęs. Ir prisimena jį ne tik kaip malonų, mielą sielų ganytoją, bet ir kaip... fotomenininką. Nedaug Lietuvos bažnyčių turi tokio aukšto meninio lygio fotografijų meistrą kaip kun. L. Baliūnas SJ. Tai rodo ir kunigo artimųjų parengtas ir UAB „Multiplex“ išleistas fotoalbumas „Ramybė Tau“ (250 egz., 100 p. leidinys).
Fotografija buvo kun. L. Baliūno pomėgis nuo pat vaikystės. Savieji (taip jie save fotoalbume įvardija) leidinio viršelyje prisimena:
„Jau daug Lėvuo nuplukdė Mūšon vandenų, daug lyčių nubraškėjo Pasvalin, kai mes dar paaugliai bėginėjom po pušyną ir laukus nešini pirmuoju fotoaparatu. Dalijomės trise: du broliai ir sesė. Kartu nuotraukas darėm mažam kambarėly, langą uždangstę didžiąja babutės skara...
O šiandien, kai lapkritis mėto paskutinius išsigandusių medžių lapus, kai atmintin iškyla brolis Vladas, ankstyvą pavasarį palikęs šią žemę (2018 m. – J. L.), belieka padėkoti Dievui už jo gyvenimą, už meilę Viešpačiui, žmonėms, Tėvynei bei jos gamtos gražumui...
Brolio nuotraukose – Aukščiausiojo kūrinijos grožis. Mokėjo Vladas objektyvą pakoreguoti ten, kur sklendena Kūrėjo nuostaba. Jo didybė, tyla. Jo jėga ir švelnumas...
Todėl ir eilutės po nuotraukom iš Šventojo Rašto, Psalmyno. Tai šlovė ir padėka Viešpačiui, nes... Dangus apsakinėja Dievo garbę, dangaus skliautas skelbia jo rankų darbą...“ (Ps. 19,2).
Visos kun. L. Baliūno nuotraukos albume – spalvotos. Visos gamtos tema. Kun. Ladislovas labiausiai mėgo fotografuoti jūrą (vasarą vis važiuodavo prie Baltijos), saulėtekius ir saulėlydžius, debesis ir medžius, gėles. Kokios vaiskios spalvos! Kokie aiškūs ir paslaptingi fotomenininko žvilgsniai į pasaulį pro fotoaparato objektyvą! Visa tai paprasta ir gražu! Nes nuoširdu. Nes žmoniška! Nes Dievo įkvėpta!
Nuotraukoms gyvasties ir savasties suteikia ir tos iš Šventojo Rašto ar Psalmyno parinktos eilutės. Pavyzdžiui: „Taip Viešpaties padaryta“ (Ps. 118, 23), „Dėkokite dangaus Dievui, nes jo ištikima meilė amžina“ (Ps. 136. 26), „Tavo visi darbai nuostabūs“ (Ps. 139, 14 b), „Viešpatie, kokie įvairūs tavo kūriniai! Štai jūra“ (Ps. 104, 24a–25a), o kai jūra nerami, audringa, tai ir atitinkamos eilutės: „Tavyje, Viešpatie, ieškau užuovėjos“ (Ps. 71, 1). O po paskutinėmis albumo nuotraukomis: „Turėk viltį, Dieve! Juk aš dar šlovinsiu ją“ (Ps. 43, 6b). Ir tešlovina jos Dievą Aukštybėse. Tešlovina. Nes jis taip pažadėjo Žemėje. Savo žodžiais, savo gyvenimu.
Kunigas Vladas (taip jį vadino artimieji, parapijiečiai) dalyvavo fotomenininkų kūrinių parodose. Ištraukomis iš Nijolės Puzanauskienės straipsnio „Žvilgsnis į Kūrėjo pasaulį“ (apie kun. Ladislovo Baliūno SJ fotografijos parodą Klaipėdoje) ir prasideda fotoalbumas.
„Albumas – himnas gamtai, – Kūrėjo pasauliui, atsiveriančiam prieš akis netikėto grožio spalvomis, vidinių prasmių ir nuotaikų gelmėmis, – rašo N. Puzanauskienė. – Įsižiūrime giliau ir pradedame gyventi tuo pasauliu, kuris ima už rankos ir veda savo slėpiningais takais“ (p.1).
Man ypač miela skaityti mons. Kęstučio Kazlausko septynių eilučių tekstą apie kun. L. Baliūną SJ: „a.a. kun. Ladislovu pradėjau žavėtis nuo 1981 m. rugsėjo mėn. (nuo įstojimo į kunigų seminariją pradžios). Jis man buvo autoritetas, sakau atvirai ir su visa atsakomybe. Jis dieną ir naktį skirdavo žmonėms... dalijo save visiems. Mokėjo aukoti ir dėl kitų ir tikėjimo džiaugsmą liudijo savo gyvenimu... Neskaitant, kad meldėsi, bet galėčiau sakyti, jis buvo Dievo artumoje kiekvieną akimirką. Jis buvo kaimo, gamtos vaikas, ir galėjo dirbti kiekvieną darbą... Aš mačiau, kad jis yra meno žmogus. Žavėjosi snieguotais kalnais ir kopdavo į viršūnes... Kun. Ladislovas šioje žemėje paliko gilias pėdas. Mums, kurso draugams, liks šviesus Jo atminimas“.
Man kur kas daugiau sako ši kun. Kazlausko pavardė, nei parašyta fotoalbume. Tai buvęs kun. Ladislovo bendramintis, bičiulis, be galo artimas žmogus. Kun. Kęstutis kilęs iš Palomenės parapijos, Gegužinės parapijos kaimynas, Atgimimo metais kunigavo toje pačioje Kaišiadorių vyskupijoje, Kaišiadorių rajone (kun. Kęstutis – Žiežmarių, kun. Ladislovas Gegužinės parapijose). Du broliai Kazlauskai – Kęstutis ir Jurgis – tapo kunigais (Jurgis kunigauja Labanorių par.). Kunigu tapo ir jų brolio sūnus Egidijus Kazlauskas. Kęstučio ir Jurgio mamai Janinai Kazlauskienei buvo patikėta išsikepti duonos kepalą ir iškilmingai įteikti popiežiui Jonui Pauliui II po jo šv. Mišių Vingio parke. Taip ji ir padavė.
Pripažindamas kun. L. Baliūno autoritetą, mons. Kęstutis neklydo, tačiau ir jis pats toks pat autoritetas. tai man pačiam liudija kad ir toks faktas: prieš keliolika metų mano sūnus Valdas, parskridęs į Lietuvą, panoro, kad jį su Egle Penikaite sutuoktų kun. K. Kazlauskas. Susiskambino, susitarė – ir kun. Kęstutis Molėtų bažnyčioje juos sutuokė. Jų pirmagimį Rojų Augustą irgi toje pačioje bažnyčioje kun. Kęstutis pakrikštijo. Šeima gyvena gražiai, laimingai.
Pagarbos žodžius kun. L. Baliūnui JS atminti noriu baigti diak. Eugenijaus Puzynia SJ žodžiais iš albumo „Ramybė tau“: „t. Ladislovas buvo tvirto charakterio ir stengėsi kituose tą tvirtumą ugdyti. Visuomet, kai paspausdavo pasisveikinimui ranką, ją suspausdavo taip tvirtai, kad net šūkteldavai, mat vyriškas rankos paspaudimas negalįs būti suglebęs...“ (p.2).
Daugybę tokių rankų paspaudimų esu ir aš pajutęs. Oi, oi!.. Bet tai irgi prisimintina. Tai žmogiškoji kasdienybė... Vyriškoji...
*
Kun. Ladislovas Baliūnas (1952 05 31 Domeliškių k. Pasvalio r. – 2018 03 26 Kaune). Jo brolis Feliksas tapo kunigu, sesuo Onutė – Švč. Jėzaus kongregacijos vienuolė.
Šešis kartus Ladislovas bandė įstoti į kunigų seminariją, bet saugumas vis neleido studijuoti, tad pirmuosius trejus metus mokėsi pogrindžio kunigų seminarijoje. 1986 m. vysk. Vincentas Sladkevičius Kauno arkikatedroje Ladislovą įšventino kunigu. Primisijas (pirmąsias mišias) aukojo Žagarėje, kur tuo metu buvo ištremtas vysk. Julijonas Steponavičius.
Kun. L. Baliūnas dirbo vikaru Žiežmariuose (Kaišiadorių r.), Molėtuose, administravo Gegužinės parapiją, iš ten išvyko į jėzuitų aptarnaujamą Šv. Juozapo Darbininko parapiją Klaipėdoje, paskui buvo Biržų parapijos klebonas, Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčios rektorius, kunigavo dar keliose parapijose, o paskutinė tarnystė – Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius.
Autobiografiniuose užrašuose kun. L. Baliūnas SJ rašė:
„Pirmuosius kunigystės žingsnius žengiau kartu su Atgimimu, Lietuvos prisikėlimu. Augęs sovietinėje glūdumoje, staiga pasijunti kaip paukštis, paleistas iš narvo. Žmonių sugrįžimas į bažnyčią, sudužusio gyvenimo lipdytas, tėvų ir protėvių tradicijų atgaivinimas – visa tai mane džiugino. Tuomet uždegė trispalvė, Baltijos kelias... Virš klebonijos Šv. Antano atlaidų dieną, iškelta tuomet pirmoji tautiška, dabar jau valstybinė vėliava. Tai buvo nauja, bet taip miela gražiam Dievo kampelyje, Gegužinėje (Kaišiadorių r.).“
Gėris kun. L. Baliūną visur džiugino...
Jonas Laurinavičius
