Kažkada Cerera buvo vadinama asteroidu, o 2006 m. Tarptautinė astronomijos sąjunga šį dangaus kūną perklasifikavo į nykštukinę planetą. Tai yra didžiausias aplink mūsų Saulę besisukantis objektas asteroidų juostoje tarp Marso ir Jupiterio. Kai anksčiau Cererą matėme tik kaip šviesos taškelį (net ir žodis „asteroidas“ reiškia „panašus į žvaigždę“), tai dabar regime ją kaip mažytį pasaulį.
Visa tai – dėka kosminio zondo „Dawn“, kuris Cererą tyrinėja nuo 2015 m. Šių metų balandžio 17 d. moksliniame žurnale „Nature Geoscience“ pasirodė naujas tyrimas, kuris remiasi „Dawn“ surinktais duomenimis, rodančiais, jog šis pasaulis turi tikrų keistenybių. Pavyzdžiui, jame dažnos žemės nuošliaužos, o taip pat jis turi nemažai į ledą sušalusio vandens. Mokslininkai identifikavo tris skirtingus Cereros nuošliaužų tipus ir pateikė jų nuotraukas.
Naujajam tyrimui vadovavo Britney Schmidt iš Džordžijos technologijų instituto Atlantoje. Išplatintame pranešime ji teigia: „Kosminio zondo perduoti vaizdai rodo, kad žemės nuošliaužos, kurių dauguma yra panašios į tas, kurias matome Žemėje, yra labai dažnos Cereroje, o taip pat pateikia naujų įrodymų, kad Cerera savo struktūrose turi daugybę į ledą sušalusio vandens.“
Mokslininkai buvo nustebinti to, kiek daug žemės nuošliaužų buvo užfiksuota Cereroje. Maždaug 20-30 proc. platesnių nei 6 mylių (10 km) kraterių turėjo tam tikrų žemės nuošliaužų pėdsakų. NASA teigimu, anksčiau tokios dirvožemio ypatybės buvo užfiksuotos tik Žemėje ir Marse.
Remdamiesi žemės nuošliaužų forma ir pasidalijimu, tyrimo autoriai taip pat daro išvadą, kad Cereros paviršių dengia kelių dešimčių metrų storio ledo sluoksnis, užimantis nuo 10 iki 50 proc. nykštukinės planetos tūrio.
„Dawn“ misijos mokslininkė Carol Raymond teigia: „Tokio tipo nuošliaužų nesame matę tokiuose dangaus kūnuose kaip Vesta (šiuo metu didžiausias asteroidas, po to, kai Cereros statusas buvo pakeistas į nykštukinės planetos – red. past.), kurį „Dawn“ tyrinėjo 2011-2012 m., nes Vestos dirvoje nėra vandens.“
Taigi, nors Cerera ir Vesta skrieja tame pačiame mūsų Saulės sistemos sektoriuje, tai yra du visiškai skirtingi pasauliai. Įdomu tai, kad kosminis zondas „Dawn“ yra kol kas vienintelis Žemės instrumentas, skriejęs aplink du Saulės sistemos objektus ir juos tyrinėjęs. Tiesa, šiuo metu jis yra patyręs avariją ir tolimesnė misijos ateities išlieka miglota.
Nuo 2015 m. kovo, kai „Dawn“ pasiekė Cererą, kosminis zondas fiksavo keistus šviesos žybsnius viename iš kraterių. Manoma, kad tai gali būti druskos sankaupos, susidariusios vandeniui garuojant nuo Cereros paviršiaus – šis procesas yra dažnai pastebimas ledinėse kometose.
Dar svarbiau tai, kad ši nykštukinė planeta gali turėti ir nežemiškų gyvybės formų. „Dawn“ dar vasario mėnesį nustatė, kad joje yra anglies pagrindo organinių molekulių. Be to, tos molekulės greičiausiai susiformavo pačioje Cereroje, o ne pateko į ją per susidūrimus su asteroidais ar kometomis.
„Kadangi Cerera yra nykštukinė planeta, kuri vis dar yra išlaikiusi branduolio šilumą nuo savo formavimosi laikotarpio ir galbūt netgi turi požeminį vandenyną, tai gali reikšti, kad joje galėjo išsivystyti ir primityvi gyvybė“, - žurnale „Science“ rašo to tyrimo autorius Michaelis Küppersas, planetų mokslininkas iš Europos kosminės astronomijos centro Madride.
„Ji prisijungia prie Marso ir kelių planetų-milžinių palydovų prie galimai gyvybei tinkamų Saulės sistemos vietų“, - pažymi jis.
$467 mln. atsiėjusi „Dawn“ misija buvo pradėta 2007 m. rugsėjį, siekiant ištyrinėti Vestą ir Cererą, du didžiausius objektus pagrindinėje asteroidų juostoje tarp Marso ir Jupiterio. Kosminis zondas tyrinėjo 330 mylių pločio Vestą nuo 2011 m. liepos iki 2012 m. rugsėjo, o tuomet pasuko link 590 mylių pločio Cereros. „Dawn“ nykštukinę planetą pasiekė 2015 m. kovą.
