O ši citata yra gana nauja: „Elkitės normaliai arba keliaukite iš čia.“ Vėliau šį rinkimų kampanijos lozungą Nyderlandų premjeras, liberalų-konservatorių (VVD) lyderis Markas Rutte tikslino: tai buvo apie žmonių elgesį, o ne konkrečias tautines grupes. Tačiau, bent jau sprendžiant iš susilyginusių PVV ir VVD reitingų, žinutė pasiekė adresatą.
Iš pirmo žvilgsnio turime paradoksą – radikalūs dešinieji gina tai, ką įprastai vadintume priešingybe tradicinėms vertybėms, konservatyvumui. O liberalai elgiasi ne itin liberaliai, jeigu liberalumu laikytume atvirumą kitiems. Kodėl PVV ir VVD, kurios yra pagrindinės pretendentės į pergalę rytoj vyksiančiuose Nyderlandų parlamento (žemesniųjų rūmų) rinkimuose, lyderiai taip šneka?
Pirma, būtina pabrėžti: dalyje Vakarų valstybių dešinės politikai apskritai nuosekliai nekalba (arba mažai kalba) apie tradicines vertybes ar mūsiškai suvokiamą konservatyvumą (pavyzdžiui, priešinimąsi tos pačios lyties partnerystei). Tai, koks yra politikos turinys, labai stipriai priklauso nuo istorinio valstybės konteksto. Kai kuriais klausimais Lietuvos liberalas gali būti (ir bus) gerokai konservatyvesnis už Vakarų radikalą.
Nyderlandai yra geras pavyzdys, kaip tai atsitinka. Ilgą laiką moraliniai politikos aspektai valstybėje kėlė rimtų ginčų, tačiau itin liberalūs (progresyvūs) sprendimai nepriimti nacionaliniu lygmeniu. Šalis buvo susiskaldžiusi religiniu pagrindu, o nuo pokario neturėjo nė vienos vyriausybės be konfesinių (katalikų, įvairių protestantų atšakų) partijų.
Lūžiu tapo 1994 metai, kai socialiai progresyvi partija D66 (būtent į ją vėliau kreipėsi G. Wildersas) pasiekė savo kampanijoje išsikeltą tikslą: pirmą kartą suformuojama vadinamoji violetinė koalicija be krikščionių demokratų. Socialdemokratai (PvdA), socialliberalai (D66) ir liberalai-konservatoriai (VVD) antros kadencijos pabaigoje priėmė įstatymus, su kuriais dažnai siejamas socialiai liberalus olandų modelis: 2000 m. legalizuojama prostitucija, 2001 m. – tos pačios lyties santuokos, o 2002 m. – ir eutanazija.
Nors krikščionys demokratai CDA iki šiol neigiamai žiūri į eutanaziją, tačiau jie šiems sprendimams esmingai nesipriešino ir priėmė naują valstybės status quo. Viena priežastis yra sociologinė – tradicinių krikščioniškų vertybių bazė visuomenėje labai susitraukė. Sociologas Mattei Doganas (2001) rašė, kad šis virsmas iš visų Vakarų valstybių buvo labiausiai pastebimas būtent Nyderlanduose: 1958 m. gyventojų, savęs nepriskiriančių jokiai religijai, čia buvo 24 procentai, o 1992 metais – jau 57 procentai.
Tačiau ne tik tai. Nyderlandų specifika – politinio elito kompromisų tradicija – lėmė, kad konservatyvesnės jėgos, būdamos valdžioje, išmoko kai kuriuos dalykus toleruoti. Politologas Kees van Kersbergenas (2008) teigia, kad jeigu CDA būtų priešinęsi dalykų, prieš kuriuos patys užmerkdavo akis (pavyzdžiai: specialių prostitucijos ar marichuanos vartojimo zonų sukūrimas), nacionaliniam įteisinimui, tai galėjo atrodyti kaip veidmainystė.
Galėjo, bet kaip iš tikrųjų būtų buvę, jau nesužinosime. Kiti Nyderlandų politologai pabrėžia – kovos apleidimas buvo CDA sprendimas, kuris efektyviai eliminavo iš šalies politinio gyvenimo moralinę dimensiją (Pellikaan, de Lange ir Tom van der Meer, 2007). Ar yra dėl ko esmingai konkuruoti, kai pagrindinė (istorinė) dešinės partija nebesipriešina tos pačios lyties santuokų ir prostitucijos legalizavimui?
Žinoma, tai nereiškia, kad šalyje nėra (tradiciškai) konservatyvių jėgų. Nedidelė, ortodoksiška kalvinistų SGP dėl itin laisvos Nyderlandų rinkimų sistemos (nėra rinkimų slenksčio) nuolatos turi parlamente 2–3 atstovus iš 150. Iki 2006 m. SGP nariais apskritai galėjo būti tik vyrai: pagal partijos Biblijos interpretaciją, vyrai ir moterys yra lygiai vertingi, bet nėra lygūs.
Visgi SGP nei gali daryti realią įtaką valdžiai, nei to nori – tai testimoninė partija, kuri politikoje dalyvauja dėl principo ir nuo pat įsikūrimo 1918 m. yra opozicijoje.
Bent jau teoriškai ir krikščionys demokratai CDA dar pasisako prieš eutanaziją. Tačiau partnerių rasti sunku, o ir moralinė dimensija taip pasislinkusi į progresyvumą, kad atgal grįžti sudėtinga. Mes Lietuvoje vis dar diskutuojame apie partnerystę ar „w“ raidės įteisinimą asmenvardžiuose, o olandiško politinio kompaso kūrėjai (www.kieskompas.nl) tarp moralės klausimų iškelia tokius aspektus, kaip privaloma donorystė ar marichuanos auginimas namuose.
Kitais klausimais šalyje pasiektas konsensusas. Ir Geertas Wildersas jam nesipriešina, kadangi priešų apstu kitoje politinėje plotmėje.
Moralinės dimensijos (bent jau taip, kaip suvokiame ją mes) nykimas Nyderlanduose nereiškė, kad partijos liko konkuruoti tik dėl ekonomikos – būtų keista, kai visuomenėje vyksta rimti pokyčiai, didėja imigrantų skaičius. Keisčiau tai, kad 2002 m. rinkimai tradicines partijas užklupo visai nepasiruošusias. Devynias dienas iki jų nužudyto Pimo Fortuyno antiimigracinė partija užėmė net antrą vietą.
P. Fortuynas buvo charizmatiškas universiteto profesorius, kuris dar prieš Geertą Wildersą ar tuo labiau Donaldą Trumpą siekė uždaryti sienas musulmonų imigrantams. Tačiau tai jam netrukdė atvirai pripažinti savo homoseksualumo. P. Fortuyno sąrašas be lyderio ir lydimas skandalų vėliau išnyko, tačiau jo palikimas Nyderlandų partinėje sistemoje ryškus.
Pagal olandų politologus (Pellikaan, de Lange ir Tom van der Meer, 2007), būtent 2002 m. rinkimai ir P. Fortuynas buvo tie faktoriai, kurie Nyderlanduose politikoje įtvirtino naują dimensiją. Pagal ją, multikultūralizmo gynėjai (visų pirma kairiosios partijos) susipriešino su etnocentriškais monokultūrinės valstybės šalininkais, kuriems nuo 2006 m. iki pastarųjų atstovauja G. Wilderso Laisvės partija (PVV).
Tiek kairieji, tiek PVV esmingai neabejojo socialiai liberaliu (taip pat ir į gerovės valstybę orientuotu) Nyderlandų valstybės modeliu – tačiau kaip ir P. Fortuyno, taip ir jo įpėdinio G. Wilderso požiūriu, tradicinės partijos dėl polinkio į multikultūralizmą šį modelį išdavė.
Naują politinę dimensiją reikia kiek atskirti nuo tradicinio liberalumo ir konservatyvumo (bent jau suvokiamo mūsiškai). Willem De Koster ir kitų politologų žurnale West European Politics (2014) publikuotas tyrimas rodo, kad ties šiais klausimais G. Wilderso rinkėjai nesiskiria nuo kitų olandų. Ir tie, ir tie pripažįsta lyčių lygybę, teisę į abortą, tos pačios lyties santuokas ir religijos atskyrimą nuo valstybės.
Tačiau esmine takoskyra tampa tai, ką studijos autoriai vadina etnocentriškumu. Vidutinis „ne Wilderso rinkėjas“ turės neutralų ar labiau teigiamą požiūrį į marokiečius, turkus, nesutiks, kad Nyderlandai niekada neturėtų įsileisti darbininkų iš užsienio. O štai tarp PVV rinkėjų daugiau priešingų įsitikinimų. Vidutinis PVV rinkėjas dažniau sakys, kad užsieniečiai privalo prisitaikyti prie šalies tradicijų, bus labiau linkęs priskirti neigiamas etiketes tautinių grupių atstovams (pavyzdžiui, kad dirba lėtai, jog linkę į agresyvumą).
Ir socialinės kategorijos (pajamos, amžius, lytis) čia, bent jau pagal minėtą tyrimą, nėra itin svarbios. Svarbu tai, kokios rinkėjo pažiūros, kalbant apie etnocentriškumą ir monokultūrinę visuomenę.
O ką daryti kitoms partijoms, visų pirma – dešiniosioms? Yra du pagrindiniai pasirinkimai. Pirma – nedaryti nieko, ir toliau (kaip 2002 m.) ignoruoti naują ideologinę dimensiją, kuri rinkėjams akivaizdžiai aktuali ir nemažėja (netgi atvirkščiai). Antra – į savo politinę platformą įtraukti šiuos klausimus, nesuvienodėjant, tačiau pasislenkat arčiau dešiniųjų radikalų ir labiau atliepiant visuomenės nuomonę (bent jau jos reikšmingos dalies).
Dar labiau antiimigracinių klausimų akcentavimą ir tai, kad juos perima kitos partijos, paskatino PVV pirmavimas reitinguose didelę 2016 metų dalį. Pagal Nyderlandų politinio kompaso „Kieskompas“ kūrėjus, liberaliai-konservatyvios VVD pozicijos dabar yra tokios: visiškai už tai, kad šalis turėtų įsileisti mažiau pabėgėlių. Visiškai už tai, kad buvimas Nyderlanduose be leidimo būtų baudžiamas. Visiškai už tai, kad į Siriją kovoti išvykę olandai nebūtų įleidžiami atgal.
Imigracinius klausimus dabar perima netgi kai kurios kairiosios jėgos. Socialistų partija (SP), pavyzdžiui, pradėjo kalbėti apie migracijos ribojimą iš naujųjų rytinių ES valstybių – taigi, ir Lietuvos.
O kur tada skirtumas? Dalis matoma premjero M. Rutte (VVD lyderio) pasiaiškinime dėl straipsnio pradžioje minėtos citatos: kad jis savo teiginio netaikė konkrečioms tautinėms ar religinėms grupėms. G. Wildersas žengia kitą žingsnį ir savo priešu įvardija islamą. Tiesa, jis irgi yra patikslinęs, kad nėra taip, jog nekenčia musulmonų (jis tiesiog nekenčia islamo). Tačiau liberalai-konservatoriai taip pasakyti sau dar neleidžia.
Kiti esminiai skirtumai išryškėja požiūryje į ES ateitį – tai bene aktualiausia Lietuvai, kalbant apie Nyderlandų rinkimus. Nors, apskritai paėmus, kuo labiau į dešinę, tuo labiau abejojama ES integracija, skirtumas tarp VVD ir PVV čia yra esminis. Premjero partija negalvoja apie išstojimą, tačiau skeptiškai žiūri į federacinę Europą. O štai PVV atvirai pasisako už „Nexit“ – Nyderlandų pasitraukimą iš ES.
Dabar rinkimų kampanijoje didžiausias susipriešinimas yra būtent tarp šių partijų. Todėl, nepaisant suartėjimo dalyje imigracinių ir multikultūrinės visuomenės klausimų, sudėtinga būtų įsivaizduoti koaliciją tarp jų – net ir tokiu pavidalu kaip 2010–2012 m., kai G. Wilderso partija parlamente rėmė dešiniųjų mažumos vyriausybę.
Tačiau precedentas yra, ir tokios galimybės visiškai atmesti nereikėtų, juolab dauguma parlamente būtų surinkta lengviau. Būtent trys dešiniosios partijos (krikščionys demokratai CDA, liberalai-konservatoriai VVD ir dešinės radikalai PVV) pirmauja reitinguose.
Tačiau norint sudaryti koaliciją be PVV, ypač jeigu ji užims pirmąją vietą su 30 (ar daugiau) mandatų, bus itin sudėtinga – tai reikš, kad VVD (ir CDA) turės ieškoti sąjungininkų kairėje, ir ne vieno.
Bet socialdemokratai PvdA jau „atsikando“ buvimo koalicijoje su VVD. Kaip rašoma kairiojo Vokietijos instituto „Friedrich Ebert Foundation“ ataskaitoje, daugelis rinkėjų PvdA nusivylė dėl liberalios ekonominės politikos, vykdytos M. Rutte vyriausybės (pavyzdžiui, išmokų bedarbiams mažinimo, darbuotojų atleidimo liberalizavimo). Kitos didesnės partijos – žalieji, socialistai – apskritai nėra buvusios valdžioje, jų ideologijos smarkiai skiriasi nuo dešiniųjų.
Kita vertus, Nyderlandai pagal rinkimų elgesį yra viena nestabiliausių Vakarų valstybių, todėl iš priešrinkiminių reitingų koalicijas dėlioti sudėtinga.
Tikėkimės optimaliausio varianto Lietuvai: liberalų-konservatorių VVD ir krikščionių demokratų CDA pergalės, valdančiąją daugumą sudarant su protestantais CU, pensininkų interesų partija 50+ ir socialliberalais D66. Būtent šios partijos ir teigiamai žiūri į ES, ir į karinio pajėgumo didinimą, kas (kombinacijoje) tikriausiai aktualiausia Lietuvai.
Mažvydas Jastramskis, VU TSPMI docentas
