Norint istoriją padaryti suprantamesne, reikia tam tikro pradinio paaiškinimo. Šis atradimas yra žmogaus anatomijos srityje, t.y. moksle apie žmogaus kūno sandarą. Anatomija yra skirstoma į makroanatomiją (tai, kas yra matoma plika akimi) ir mikroanatomiją, kur jau reikia optikos pagalbos. Stebinantis faktas yra tas, kad atradimas yra makroanatomijos srityje, kur paskutinis atradimas buvo padarytas praėjusio amžiaus viduryje. Taip pat stebėtina, jog šios atrastos struktūros visą laiką buvo matomos mums plika akimi, bet nesuvokta, kad tai yra atskiras vienetas. Dar įdomiau yra tai, jog jos (pastarųjų mūsų kūne yra ne viena) apsprendžia mūsų išvaizdą. Galima priežastis, kodėl šitai nebuvo atrasta anksčiau, yra ta, jog tai yra riebalinio audinio struktūra, o dar tiksliau - poodinio riebalinio sluoksnio dariniai. Šnekamąja kalba paprastai pasakytumėm riebalai - tie, kurie, taip nemaloniai akiai, nusėda aplink juosmenį, šlaunis, sėdmenis ir sukelia tiek daug nepasitenkinimo savimi abiejų lyčių atstovams. Niekas nesitikėjo „lašiniuose“ dar ką nors atrasti. Visada atrodė, kad žmonija kur kas labiau susidomėjusi, kaip atsikratyti šito gero. Bet gyvenimas nesiskaito su mūsų interesais, jis tiesiog teka savo vaga.
Pereito amžiaus aštuntame dešimtmetyje pasaulį sukrėtė naujas susirgimas – Įgyto imunodeficito sindromas (IIDS (AIDS) - toliau taip jį vadinsiu trumpumo dėlei), sukeliamas Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV(HIV)). Susirgimas stipriausiai smogė JAV miestams, kur tebesitęsė „seksualinė revoliucija“ ir gėjų koncentracija buvo didžiausia (pastarojoje populiacijos dalyje šis susirgimas plito greičiausiai ir paveikė didžiausią jų dalį). Pažengusiose AIDS susirgimo stadijose pasireiškia stipri lipodistrofija (riebalinio audinio išnykimas), dėl ko sergantieji pradeda atrodyti lyg skeletai, aptraukti oda, o tai dar labiau juos izoliuoja socialiai ir žlugdo dvasiškai, nekalbant apie paties susirgimo stigmą.
Ieškant sprendimo šiai problemai, faktiškai atsirado nauja farmakologijos pakraipa – kompanijos pradėjo ieškoti medžiagų, kurias galima būtų suleisti po oda, bei užpildyti tuos trūkstamų riebalų sluoksnius – taip atsirado „fileriai“, dabar plačiai naudojami estetinėje medicinoje su tikslu atjauninti veidą, koreguoti nepatinkamus bruožus ar defektus, atsiradusius po traumų ir auglių pašalinimo operacijų, bet geriausiai plačiajai publikai žinomi dėl naudojimo lūpų „papūtimui“ ir raukšlių nuo veido šalinimui. Taigi tuo metu jaunas plastikos chirurgas David Teplica, pasaulinio masto plastikos chirurgo ir akademiko Gary Burget mokinys bei chirurgijos partneris, dirbo Saint Joseph ligoninėje Čikagoje, kuri yra populiariausioje gėjų visuomenės rajono širdyje, todėl, prasidėjus AIDS pandemijai, didžioji dalis Čikagos AIDS pacientų patekdavo į St. Joseph ligoninę ir pastaroji tapo pagrindiniu pagalbos nuo AIDS ir mokslo centru Illinojaus valstijoje.
Dr. David Teplica šovė į galvą mintis, kad tiems ligoniams, kurių kūnai ir ypač veidai buvo subjauroti lipodistrofijos, galima būtų padėti perkeliant (autotransplantuojant) riebalinį audinį iš tų vietų, kur jo dar liko, į veidą. Tuo metu jau egzistavo plati patirtis su kitų organų ir audinių autotrasplantacija - tai ir didžiosios kojos ir kitų venų naudojimas širdies ir periferinių kraujagyslių šuntavimui, ir kaulinis audinys, plačiai naudojamas ten, kur jo stigo. Beje, jo mokytojas Gary Burget buvo sukūręs daug autotransplantacijos procedūrų nosies rekonstrukcijai, ir autotansplantuoti riebalus jau buvo bandyta iki tol, nors rezultatai neatitiko lūkesčių.
Liposukcija (riebalų nusiurbimas) jau irgi buvo žinoma. Dr. David Teplica pradėjo paimti riebalinį audinį iš vietų, kur jo dar buvo likę ant ligonių kūno, ir perkelti į veido paodį, naudojant jo paties sukurtą technologiją. Ir, skeptikų nuostabai, šie riebalai prigydavo ir nebūdavo rezorbuojami kūno.
Tačiau tai nebuvo jo išradimas. Panašių bandymų buvo ir iki tol, bet kitokiais tikslais, ir rezultatai nebuvo labai džiuginantys. Susidurdamas su tūkstančiais AIDS ligonių, kenčiančių nuo lipodistrofijos, jis pastebėjo, kad riebalai išnyksta nevienodai visame kūne. Pradžioje jis atkreipė dėmesį, kad tiek vyriškose, tiek moteriškose krūtyse (krūtų audinys yra riebalinio audinio atmaina) jis išnyksta nežymiai, bet, kartu su krūtimis, pradedant pažastimi ir baigiant viršutine vidine šlaunimi, visi pacientai išilgai taip vadinamos embriologinės krūtų keteros (Embriologic Mammary Ridge) turėdavo 9 porinius riebalinio audinio kauburiukus ir, įdėmiau patyrinėjus, oda virš šių kauburėlių būdavo elastingesnė bei dažnai galima būdavo pastebėti didesnį plaukuotumą šiose srityse, taipogi apgamus, kurie, geriau įsižiūrėjus, primena spenelius. Atlikus daugiau tyrimų išaiškėjo, kad mūsų žinduolių proprotėvių 18 krūtų niekur neišnyko, o atrofavosi ir transformavosi. Jų išsidėstymas ir dydis dabar apsprendžia mūsų liemens išvaizdą, pastarieji kauburėliai uždengia ir slepia mūsų krūtinės ir pilvo raumenis. Šias embriogenetines krūtis jis pavadino Vestigial Breast Mounds, kas lietuviškai artimiausiai reikštų „nefunkcionuojantys krūtų kauburiai“. Atradimą ir jo pritaikymą Dr. David Teplica paskelbė daugybe straipsnių tokiuose prestižiniuose leidiniuose kaip Annals of Plastic Surgery ir Journal of Plastic and Reconstructive Surgery bei pranešimais Amerikos plastinės chirurgijos draugijoje.
Nuo to laiko liposukcija ir riebalinio audinio perkėlimas labai stipriai vystėsi ir populiarėjo, atsirado tokios sąvokos kaip „liposculpting“, „bodysculpting“, „braziliškas užpakaliukas“, vien Kardashian šeimos sėdmenų transformacijos ir nesuskaitomos galybės žvaigždžių lūpų ir biustų atjauninimas ir augmentacija įaudrino didelę dalį pasaulinės auditorijos. Taigi dar visai neseniai riebalai buvo nemylima baisybė, o dabar jau, tinkamomis sąlygomis ir aplinkybėmis, yra geidžiamas reiškinys (tarkim, „liposculptingui“ riebalai pilvo srityje yra pageidautini (chirurgai kartais pacientams rekomenduoja priaugti pilvuką), nes iš jų liposukcijos pagalba galima sukurti raumeningo pilvo „tarkos“, „sixpaco“ įspūdį arba riebalus autotransplantuoti, perkelti į senstantį veidą, taipogi deformuotas krūtis ar tiesiog norint padidinti krūtis ar sėdmenis. Poodinis riebalinis audinys tapo intensyvaus tyrinėjimo objektu. Jau dabar mes žinome apie šiuos kauburius ir baltuosius, geltonuosius bei taip geidžiamus ruduosius riebalus (pastarieji degina baltuosius ir geltonuosius riebalus, todėl yra geidžiami; kuo jų kūne daugiau, tuo nutukimo grėsmė mažesnė). Bet tuo viskas nesibaigia – riebalų perkėlimas greitai atrado pritaikymą rekonstrukcinėje chirurgijoje, ypač veido ir krūties, sakykim, dėl vėžio pašalinus dalį veido ar krūties audinių, atsirado galimybė trūkumą užpildyti autologiniais (savo) riebalais, jų kūnas juk neatmeta. Taipogi riebaluose, pasirodo, yra daug kamieninių ląstelių, ir, selektyviai paėmus riebalus iš konkrečių vietų, galima separuoti kamienines ląsteles ir perkelti jas į pažeistas vietas, kas ne tik pagerina estetiką, bet padeda atgaivinti nervinį ir kitus audinius. Negalima pamiršti ir estetinių aspektų, juk krūtų, sėdmenų, veido ir kiti implantai gali būti pakeisti riebalų perkėlimu nuo ten, kur jų per daug, į ten, kur jie geidžiami. Tiesa, reikia paminėti, kad tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Po pirmosios riebalų autotransplantacijos bangos kilo didelis nusivylimas, mat kūnas absorbuodavo savo riebalus, nes tai faktiškai tebūdavo liposukcijos riebalų suleidimas į pageidaujamas vietas, o ne lipoperkėlimas (lipotransfer), kuris buvo sukurtas tokių inovatorių kaip Dr. David Teplica, bandymo ir klydimo, nesėkmės analizės, ir vėl bandymo būdu.
Negalima nepaminėti dar vieno įdomaus atsitiktinumo šio atradimo istorijoje: AIDS problema atrodė ir buvo tokia grėsminga, kad išsivysčiusios šalys ir farmakologijos gigantės metė milžiniškas lėšas ir pastangas šiai negandai įveikti ir per neįtikėtinai trumpą tokio pobūdžio problemai laikotarpį sukūrė galingas priemones neutralizuoti sukėlėją (per 5 metus buvo sukurtas pirmas veiksmingas vaistas, o per 15 metų sukurta terapijos sistema, kurios laikantis, virusas nebeaptinkamas paciento mėginiuose normaliomis sąlygomis) ir dėl šių aplinkybių pacientai su lipodistrofija greitai tapo retenybe ir nefunkcionalūs krūtų kauburiai ir vėl pasislėpė nuo „nepastabios“ žmogiškos akies. Taigi langas atradimui buvo pravertas labai trumpam laikotarpiui. Ir kaip čia neprisiminus taip amerikietišką sielą atspindinčio posakio – atsidurti tinkamu laiku tinkamoj vietoj…
Tomas Manelis MD, Chicago Institute of Minimally Invasive Surgery
[email protected], tel. 630-696-7783
