Savo laiku vokiečių filosofas Imanuelis Kantas sakė, kad jį stebina tik du dalykai: žvaigždėtas dangus ir moralės dėsniai žmogaus viduje. Šis pareiškimas abejotinai skambėjo net XVIII amžiuje, o juo labiau mūsų laikais. Tiesa, apie 96 % Visatos mes dar nežinome absoliučiai nieko, išskyrus tai, kad ją sudaro tamsioji energija ir tamsioji materija, tačiau būtent su žvaigždėmis esame pakankamai puikiai susipažinę. Su „moralės dėsniais“ viskas dar paprasčiau – jokių tamsiųjų materijų šioje srityje seniai nėra. Moralė yra toks pats socialinis konstruktas, kaip ir visi kiti Kantui nepaprastai svarbūs „kategoriniai imperatyvai“ – iš tiesų nėra nieko kategoriško ir nieko imperatyvaus: tai tėra auklėjimo rezultatai. Moralės prigimtyje ne tik kad nėra nieko „dieviško“, bet net ir instinktyvaus, nepaisant to, kad analogiško elgesio bruožų matome ir gyvūnų tarpe. Tam tikros altruistinio elgesio formos, pavyzdžiui, rūpinimasis palikuonimis ir kitais būrio nariais, o taip pat būrio narių tarpusavio santykių reglamentacija, leidžianti išvengti prievartos būrio viduje, yra evoliuciškai naudingos ir todėl užsitvirtina per natūralią atranką, atmetant tas rūšis, kurios yra per primityvios, kad naudotųsi kuo nors daugiau nei tik instinktais. Nors kylant evoliucijos laiptais instinktų vaidmuo mažėja, užleisdamas vietą auklėjimui ir išmokimui, o primatų atveju apskritai nukrenta praktiškai iki nulio, bet koks primatologas jums patvirtins, kad beždžionės iš prigimties yra amoralios, nepaisant to, kad sugeba sėkmingai dalyvauti sudėtinguose socialiniuose santykiuose ir struktūrose. Lygiai tas pats galioja ir labiausiai išsivysčiusiai beždžionių rūšiai.
Jokios „bendražmogiškos vertybės“ neegzistuoja ir negali egzistuoti; visa tai – tam tikros atskiros visuomenės (ir net ne visos visuomenės, o tam tikrų atskirų jos grupių) ir tam tikro laikotarpio kūrinys. Netgi toje pačioje valstybėje tuo pačiu metu, dvarininkų moralė, pavyzdžiui, radikaliai skiriasi nuo valstiečių moralės. Aristokratas gali iškviesti kitą aristokratą į dvikovą (reto kvailumo paprotys, mat laimėtojas tokiu atveju yra tas, kuris geriau valdo ginklą, o ne tas, kuris teisus!) dėl vieno netinkamo ar neva garbę įžeidžiančio žodžio savo adresu, tačiau toliau sėkmingai prievartauti kaimo valstietes, kai tik užsigeidžia ir nuoširdžiai nematyti tame nieko bloga. Valstiečiui apgauti kitą savo kaimo gyventoją (bendruomenės narį) yra didžiulė nuodėmė, tačiau „pergudrauti“ tokį patį valstietį, tačiau iš kito kaimo (svetimą!) yra pasiekimas.
Tokiu atveju, labiau išsivysčiusio aristokrato moralė lyginant su valstiečio yra progresyvesnė, nes jis vienodas „žaidimo taisykles“ taiko visiems savo socialinio sluoksnio nariams, neskirstydamas jų pagal gyvenamąją vietą. Būtent remiantis tokia tendencija, o taip pat dėl bendrų integracinių tiek nacionaliniu, tiek pasauliniu mastu vykstančių procesų ir užgimė idėja dirbtinai sukurti niekada neegzistavusią „bendražmogišką moralę“ (reikia pastebėti, kad ankstesni bandymai ją sukurti religijos pagrindu buvo iš anksto pasmerkti net tos pačios konfesijos rėmuose, nes visos pasaulio religijos apskritai susiveda į vergvaldiškos visuomenės moralę, o atitinkamai skirtinga vergų ir viešpačių moralė jose yra aprašyta tiesioginiu tekstu). Idėją pasičiupo kairieji, nors, jų požiūriu, progresyviausi buvo ne išsilavinę dvarininkai ir net ne valstiečiai, o proletariatas, kuris apskritai jokios moralės neturėjo, nes jis, skirtingai net nuo valstiečių, apskritai neturėjo jokios nuosavybės ir už nieką nebuvo atsakingas. Kas išėjo iš bandymų ant proletariato moralės pastatyti „progresyvią“ visuomenę, mes gerai žinome – tokio siaubo pasaulis nematė net vergvaldystės klestėjimo laikais, kai laisvę ir orumą išlaikė bent jau vergvaldžiai. Komunistinė visuomenė pasirodė esanti iš tiesų unikali – joje vergais tapo absoliučiai visi, nuo apačios iki paties viršaus, įskaitant artimiausius aukščiausiojo vado kompanionus. O jei atvirai, ne išimtis buvo ir pats vadas, kuris savo ruožtu buvo priverstas nuolatos drebėti iš baimės dėl savo valdžios ir gyvybės, nes jo „dieviškas“ statusas, skirtingai nuo senovės faraonų, rėmėsi ne amžius trunkančia tradicija, o laikina pergale, kurią galima pavadinti „buldogų kova po kilimu“ – urzgimas girdėti, tačiau neaišku, kas laimi – o tai abejotino tvirtumo valdžios legitimumo pagrindas. Apskritai visa komunizmo moralė – tikroji, o ne ta , kuri buvo nuolat vaizduojama propagandiniuose plakatuose – rėmėsi vieninteliu principu: „tu mirk šiandien, o aš – rytoj“ (o GULAG’as, kur šis principas ir sukurtas – tai pati tiksliausia ir gryniausia komunistinės sistemos išraiška, išvalyta nuo bet kokių „buržuazinių priemaišų“). Ši priežastis iš anksto nulėmė komunistinės sistemos krachą gal net didesne dalimi, nei ekonomikos netvarumas.
Tačiau ir laisvojo pasaulio moralinė evoliucija taip pat pasuko neteisingu (ir vėlgi – kairiuoju, visomis to žodžio prasmėmis) keliu. Atsaku į civilizacijos vystymąsi ir vis aktyvesnę jos dalių sąveiką turėjo būti ne bandymas sukurti vieningą ir visiems tinkamą dogmų sistemą, kuri iš principo negali veikti (kaip tik todėl labiau išsivysčiusios gyvūnų rūšys nesivadovauja instinktais, kurios yra ta pati dogmų sistema, tik biologiškai užtvirtinta). Nes dogmomis apibrėžti galima tik labai apribotą ir primityvią sistemą. O sudėtingoje ir daugiatautėje sistemoje (be to – dar ir dinamiškai besikeičiančioje) dogmos neišvengiamai susikerta arba su realybe, arba pačios su savimi. Civilizacijai vystantis ir aktyvėjant skirtingų jos dalių sąveikai, remtis reikėjo ne moralinėmis dogmomis, o protu. Ne visuotinėmis alternatyvų neturinčiomis koncepcijomis „gera“ ir „bloga“, o individualia kiekvienos situacijos analize. Ne „galima“ ir „negalima“, o „viskas galima, tik ar verta?“. Nauda – tai ne kai godus niekšelis prisikiša pilnas kišenes aukso, pasmerkdamas aplinkinius mirčiai iš bado, o paskui numiršta ir pats, veltui bandydamas atsikąsti aukso luito. Nauda – kai verslininkas supranta, kad per aukštos kainos atbaidys pirkėjus, o per maži atlyginimai – darbuotojus. Kartu tai ir supratimas, kad elgeta yra blogas pirkėjas, o taip pat ir ne geresnis kaimynas. Prekiauti naudingiau nei kariauti (beje, kuo labiau ištobulinti ginklai, tuo išlaidos karybai auga greičiau nei potencialių trofėjų vertė). Sąžiningumas yra naudingiau nei apgavystė – apgavikas gauna vienkartinę naudą, tačiau pralaimi ilgalaikėje perspektyvoje. Taip pat nėra naudinga pagal tą patį matą matuoti tarptautinių susitarimų pažeidėją ir tą, kuris tų susitarimų laikosi – priešingai, pažeidėjai turi būti kuo griežčiau nubausti. Taip, naudingiau išlaidauti (kartais net labai rimtai), kad būtų nužudytas žudikas ir įkištas už grotų vagis, nei iš jų pigiau įsigyti aukų turto – nes jei nusikaltėlius skatini, tai anksčiau ar vėliau tapsi jų eiline auka.
Nauda – tai ne kai godus niekšelis prisikiša pilnas kišenes aukso, pasmerkdamas aplinkinius mirčiai iš bado, o paskui numiršta ir pats, veltui bandydamas atsikąsti aukso luito. Nauda – kai verslininkas supranta, kad per aukštos kainos atbaidys pirkėjus, o per maži atlyginimai – darbuotojus.
Akivaizdu, kad nėra naudinga bendradarbiauti su žmogėdra, kuris ryja tik savo pavaldinius, o prie tavųjų nesiliečia. Nes jei pavaldiniai yra nepatenkinti, jie anksčiau arba vėliau žmogėdrą nuvers nuo sosto, o tada primins tau tą bendradarbiavimą. O jei pavaldiniai entuziastingai leidžia save ryti, tai žmogėdra pripras prie gero ir užsimanys paįvairinti meniu kaimynais. Rusija – akivaizdus to pavyzdys ir ne tik pastaruosius porą metų, bet ir per visą savo istoriją.
Žmonijos nenoras vadovautis protu, o ne dogmomis, deja, veda prie visiško kracho, su kuriuo kartu žlunga ir pačios moralinės normos. Kairieji, bandydami suderinti „bendražmogiškas vertybes“ su įvairove visuomenėje, priėjo iki visiškos šizofrenijos, nes tai yra dvi tarpusavy prieštaringos sąvokos. Dešinieji, atstovaujantys „tradicines vertybes“, yra pasirengę pulti po kojomis pačiam amoraliausiam ir niekšiškiausiam šiuolaikinio pasaulio degeneratui. „Pragmatikai“ trokšta bendradarbiauti su vagimis ir apgavikais. Ir net tų pačių vagių ir padugnių, pradedant pseudofiureriu, baigiant paskutiniu „vatniku“, elgesys prieštarauja jų pačių interesams – nebent jų interesas išties yra negarbingai žūti savo pačių šalies griuvėsiuose. Toks visuotinis kvailumas – iš tiesų nuostabą keliantis dalykas.
Jurijus Nesterenka
