Pats pirmasis išrinktas vadovauti atkurtajai patriotinei sukarintai tarpukariu gimusiai organizacijai – Lietuvos šaulių sąjungai – kaunietis Gediminas Jankus teigia, kad kiekvieno 1991 m. tragiškojo sausio įvykių dalyvio pareiga kalbėti apie tai, kas buvo. Buvęs šaulių sąjungos vadas dar kartą prisiminė Lietuvai lemtingąjį sausį.
– Laisvės gynėjų dienos 20-mečio minėjime 2011 m. Seime sakėte, kad drauge su bendraminčiais šiandien drąsiai galite žvelgti vieni kitiems į akis, nes tuomet buvote ryžtingi. O kaip šiandien pasielgtumėte, jei tektų pasirinkti, su kuo ir prieš ką?
– Lygiai taip pat, kaip 1991-ųjų sausį. Jei prireiktų, ir stotume, ir gintume savo Tėvynę, nes kitos neturime ir niekas jos neatstotų. Mes, Parlamento gynėjai, trečiosios kartos savanoriai, prieš 20 metų taip pat, kaip pokario partizanai, ryžomės bet kokia, netgi, – gyvybės, kaina stoti prieš iki dantų ginkluotą jėgą. Todėl šiandien galime drąsiai žvelgti vieni kitiems į akis.
– Teigiama, jog kauniečiai bene pirmieji atsiliepė į kvietimą ginti Lietuvos laisvę ir organizuotai atvyko į Vilnių likus kelioms dienoms iki sausio lemtingosios nakties, ar tikrai?
– Sausio 8–osios rytą visos Lietuvos šaulius pasiekė slaptas mano, kaip Lietuvos šaulių sąjungos vado, pasirašytas įsakymas vykti į Vilnių, prie Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo. Kauniečiai atvyko pirmieji. Tuomet jau žinojome, kad namo tąnakt negrįšime. Bet nežinojome, kad liksime budėti Parlamente beveik pusmetį, iki liepos. O galbūt negrįšime visai. Manau, niekada nepamiršime nė vienos ten praleistos valandos, ypač tų, kurios ir mums kiekvienam asmeniškai buvo lemtingos. Kai gynėjams sausio 11–osios vakarą buvo skirtos trys valandos apsispręsti, ar prisiekiame Lietuvai, kiekvienas pagal savo sąžinę, garbės suvokimą turėjome teisę rinktis – bėgti ar nepasiduoti. Buvo tokių, kurie pasitraukė iš rūmų. Nenutylėsiu, buvo ir „karo strategų“, kurie gynėjus ragino bėgti ir aiškino, kokie mes naivūs idealistai. Nežinome, kas yra karas. Sakė, kad iš mūsų per 10 minučių liks tik dulkės, jei desantininkai puls Parlamentą. O mes nesitraukėme. Ir šiandien tebesame ir visam laikui liksime priesaikos broliai. Tokiais tapome prieš dvidešimt metų – šauliai, savanoriai, pasieniečiai, studentai, Afganistano karo dalyviai.
– Lietuvos šaulių sąjunga atsikūrė drauge su atkurtąja Lietuvos nepriklausomybe. Kokių reikšmingų darbų nuveikti spėjo Jūsų vadovaujama organizacija iki 1991–ųjų?
– Sąjunga atkurta 1989 metais, o 1990–ųjų vasarį įvyko atkuriamoji konferencija. Iki tragiškojo sausio organizacija turėjo savo struktūrą, išrinktą vadovybę, buvo atkūrusi žurnalą „Trimitas“, subūrusi aktyvius, pilietiškus, patriotiškai ir ryžtingai nusiteikusius narius. Daugybė šaulių Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje saugojo valstybinius objektus, budėjo prie paminklų ir valstybei reikšmingų pastatų. Mes jau 1990 m. gruodžio pradžioje turėjome žinių, kad rengiamasi aktyviems jėgos veiksmams prieš Lietuvos nepriklausomybę. Tad jau gruodžio mėnesį visoje Šaulių sąjungoje slaptu mano, kaip tuometinio organizacijos vado, pasirašytu įsakymu buvo paskelbta parengties padėtis.
1991 m. sausio 7–ąją sostinės šauliai, grupės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos deputatų prašymu, pradėjo saugoti savivaldybės pastatą. Kitą dieną Krašto apsaugos departamento vadovybė nurodė pagrindines šaulių jėgas skirti Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo, Gedimino pilies ir joje plevėsuojančios valstybinės vėliavos apsaugai. Nuolat budėjo 50 šaulių grupė. Sausio 8 dieną į Vilnių prie Parlamento atvyko Kauno rinktinės šauliai, Centro valdybos nariai ir Sąjungos vadovybė. Šauliai stengėsi apjuosti ir apsaugoti Parlamentą nuo mitinguojančių „Jedinstvos“ aktyvistų. Pastato viduje aktyviai kartu su rūmų apsauga veikė Vilniaus rinktinės šauliai. Iki sausio 11 dienos buvo skubiai išvežiotas slaptas įsakymas visoms rinktinėms ir būriams nedelsiant siųsti šaulius iš visos Lietuvos ginti Parlamentą ir kitus svarbius objektus, tuo pačiu, – užtikrinti situacijos kontrolę vietose.
Sausio 9–ąją Šaulių sąjungoje įvesta ypatingoji padėtis, Centro valdybos įgaliojimai sustabdyti, buvau išrinktas sąjungos vadu. Sudaryta Vado taryba, įvesta griežta drausmė ir įsakymų vykdymo kontrolė. Sausio 11–12 dienomis Parlamente susirinko apie 300 šaulių iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Alytaus, Varėnos, Šiaulių, kiek vėliau – iš Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių bei kitų miestų. Šauliai sudarė beveik ketvirtadalį visų Parlamento rūmų gynėjų. Nuo sausio 8 d. mes budėjome prie pastato, vakarais viduje bandėme įrenginėti pirmąsias barikadas. Tuometinis Krašto apsaugos departamento (KAD) vadovas Audrius Butkevičius ėmė skirstyti po visus rūmų korpusus gausiai susirinkusius ir tebeplūstančius savanorius gynėjus, šaulius.
– Negi nebijojote blogiausio – mirties, jei prasidėtų Parlamento karinis šturmas?
– Rūmuose gynėjų buvo daug, tačiau pradžioje iš tikrųjų buvom gynėjai beveik plikomis rankomis. Tad visų pirma rengdamiesi atkakliai pasipriešinti, pasistengėm užblokuoti silpniausias gynybos vietas. Buvo uždaromi ir blokuojami rūmuose praėjimai, steigiami specialūs kontrolės postai, gabenami maišai su smėliu, dangstomi langai. Tiesa, tada mus stebino kai kurių deputatų pasipiktinimas ir kartkartėmis nuskambantys reikalavimai gynėjus iš Aukščiausiosios Tarybos išprašyti.
Sausio 11 dieną, užpuolus KAD būstinę, išcentrinės kulkos buvo sunkiai sužeistas KAD savanoris Vytautas Lukšys, po valandos sovietų desantininkai puolė Spaudos rūmus ir prie jų pasigirdo šūviai. Tik tada pritilo Parlamento gynėjus nesvetingai sutikę deputatai. Kiti deputatai nuo pirmų Parlamento gynybos organizavimo akimirkų padėjo kuo galėjo. Pasinaudodamas proga šiandien noriu padėkoti tuometiniam Aukščiausiosios Tarybos atstovui spaudai Audriui Ažubaliui, parlamentarui Jurgiui Jurgeliui ir kitiems, kurie savo darbo kabinetus geranoriškai užleido šauliams.
Kai sausio 11–osios naktį, palaiminti kunigo Roberto Grigo ir kitų dvasininkų, su rūmų gynėjais davėme kario priesaiką Centrinių rūmų fojė, kartu su mumis prisiekė ir AT pirmininkas V. Landsbergis, A. Butkevičius, Z. Vaišvila, J. Gečas, A.Patackas, kai kurie kiti deputatai. Po priesaikos Parlamento rūmų Gynybos štabas paskyrė šaulius saugoti II rūmų korpusą. Patekti į jį iš pagrindinio pastato buvo galima siauru koridoriumi. Ypač svarbus buvo pusrūsyje paliktas išėjimas į vidinį kiemelį, netrukus tapęs bene vieninteliu praėjimu. Be mano, kaip šio korpuso gynybos komendanto, rašytinio leidimo nei kas įeidavo, nei išeidavo. Kilo nepatenkintų, dažnai pirmyn atgal vaikščiojančių kai kurių deputatų pasipiktinimas. Ilgainiui buvo suderinta leidimų sistema su Gynybos štabu.
– Ką tuo metu veikė kiti gynėjai, ne iš Šaulių sąjungos?
– Taip pat įrenginėjo postus ir rimtai ruošėsi gynybai. Šalia šaulių ir savanorių budėjo puskarininkių mokyklos kursantų grupė, vadovaujama pulkininko Broniaus Vizbaro, būrys pirmųjų pasieniečių. Buvo ir atvykusių ukrainiečių, baltarusių, iš kurių vėliau sudarytas atskiras būrys. Kitame pastate, III korpuse, gynybos pozicijas užėmė (dabar generolo) Česlovo Jezersko mokomoji kuopa, būsimojo „Geležinio Vilko“ bataliono užuomazga ir pulkininko Jono Paužuolio vyrai. Centriniuose rūmuose postus įrengę vadinamieji „afganai“, vadovaujami, deja, šiandien jau a.a. Rimanto Ruzo.
– Ar tikrai buvote sulaukę įsakymo nedelsiant palikti rūmus, būtent sausio 13–osios naktį?
– Buvo taip. Iš pradžių sausio 13 naktį per garsiakalbius pasigirdo V. Landsbergio balsas, prašantis žmones atsitraukti nuo rūmų, nes gali būti šturmuojamas Parlamentas. Tačiau matėme, kad žmonės aplinkui dar labiau susitelkė, girdėjome, kaip pradėjo skanduoti „Lietuva, Landsbergis...“ Tada, apie pirmą valandą nakties, atskubėjo štabo pasiuntinys ir svarbiausių postų vadus iškvietė į štabą. Netrukus buvo paskelbtas įsakymas – „Visiems uniformuotiems ir ginkluotiems gynėjams nedelsiant palikti rūmus“. Dabar pradedu suvokti to įsakymo prasmę – gal taip norėta apsaugoti nuo šturmuojančių desantininkų rūmuose likusius šimtus, tik strypais ir lazdomis ginkluotų gynėjų, gal manyta, kad į beginklius žmones nebus šaudoma.
Mes puikiausiai tomis visomis nerimo ir įtampos dienomis žinojome: jokiu būdu negalime iššauti pirmieji, kad neprasidėtų kruvinas beginklės minios puolimas. Reikėjo geležinės savitvardos, valios ir drausmės nepasiduoti emocijoms ir provokacijoms. Tačiau puolimo atveju 1940–ieji nebūtų pasikartoję. Šauliai buvome bene geriausiai apsiginklavę rūmų gynėjai. Išsirikiavome ir išėjome į tą vidinį kiemelį, kurį po to daugelis pakrikštijo „mirtininkų kiemeliu“...
Toks įtemptas laukimas tęsėsi iki 3 valandos nakties. Nutrūko ryšys su Parlamento Gynybos štabu. Tad ryžausi imtis asmeninės atsakomybės. Nedelsdamas daviau įsakymą grįžti visiems šauliams į savo postus ir užtikrinti apsaugą ir rimtį. Kiek sumažinę, pagal Gynybos štabo nurodymus, gynėjų skaičių, šauliai budėjo Parlamente be pertraukos iki vasario 15 dienos. Vėliau, po trumpo atokvėpio, nuo kovo mėnesio pradžios vėl atnaujinome budėjimus iki liepos mėnesio pabaigos.
– Ar Sausio 13–oji nepareikalavo ir Šaulių sąjungos aukų?
– Deja, mirtis neaplenkė dviejų mūsų organizacijos narių: Sausio 13 naktį prie televizijos bokšto kartu su kitais laisvės gynėjais žuvo Vilniaus „Geležinio Vilko“ kuopos šauliai – Darius Gerbutavičius ir Ignas Šimulionis. Amžina pagarba kritusiems už Lietuvos nepriklausomybę. Poetas Algimantas Mackus išeivijoje rašė: „Ir mirtis nebus nugalėta.“ Esu įsitikinęs, kad pokario rezistentai, 1991 metų sausio aukos nugalėjo mirtį. Tai – pergalės mirtis. Mirtis buvo nugalėta, Lietuva nebus nugalėta.
Pagal lietuvišką spaudą
