Stipriausios pasaulio krepšinio lygos Denver „Nuggets“ klube Tomas Balčėtis – svarbi figūra. Vieno iš kelių lietuvių, dirbančių NBA, darbo laukas platus – nuo rungtynių peržiūrų, žaidėjų stebėjimo ir statistikos analitikos iki talentų paieškų visuose žemynuose, kontraktų pasirašymo ir „painiavos“ dirbant su NBA algų kepure. Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijos absolventas Denverio klube – krepšinio strategijos ir analitikos skyriaus vadovas.

Dvyliktoje klasėje supratęs, kad sportas gali būti raktas, atveriantis galimybes, savo žodžių Tomas neišsižada ir dabar. Atvėręs kelią į NBA, dabar krepšinis T. Balčėčiui yra geriausia priemonė nuo įtampos ir streso – po darbo Denverio „Nuggets“ sporto operacijų skyrius, su prezidentu Timu Connelly priešakyje, dažnai išsiaiškina, kas yra kas.

Kokio platumo kelius atvėrė sportas, ką davė asmenybei, kokiems įgūdžiams sportas padėjo susiformuoti tiek Tomui, tiek NBA žvaigždėms, kodėl – specialiame interviu LTOK.LT svetainei.

- Tomai, ar tikrai tavo gyvenime krepšinis atvėrė kelius į NBA, ir ar tikrai davė tik darbą?

- Sportas man davė labai daug. Pradėkime nuo draugų. Su visais, kuriuos aplankau grįžęs į Lietuvą, esu žaidęs krepšinį. Tad sportas socializavo. Sportas davė pasitikėjimą savimi, išmokė dirbti komandoje, bet tuo pačiu pastovėti už save. Sportas išmokė disciplinos, išmokė užbaigti pradėtus darbus, priimti sprendimus. Tas pats sportas leido suprasti, kad už mane, tuomet dar paauglį, buvo geresnių krepšininkų ir pamažu nukreipė kita linkme.

- Tikriausiai tam, kad patektum į NBA klubą, vien baigti Š. Marčiulionio akademijos nepakanka?

- Nepakanka, bet pradžia gera (juokiasi). Buvau tikrai geras mokinys. Pamokas ir krepšinį teko kombinuoti. Tačiau sąžiningai, nei vienas iš jų neužgožė kito. Baigęs mokyklą, išvykau į JAV, kur yra geros sąlygos derinti sportą ir mokslus. Ten dar dvejus metus mokiausi mokykloje ir žaidžiau krepšinį. Kai atėjo laikas apsispręsti, pasukau į rimtą universitetą, krepšinis liko nuošalyje. Tapau moksliuku, kokiu visą gyvenimą ir buvau. O krepšinį žaidžiau nebent tarpbendrabutinėje lygoje (juokiasi).

- Koks kelias iki NBA buvo pabaigus mokslus?

- Po studijų universitete NBA atlikau praktiką, vėliau pasukau į finansų sferą, tačiau ten neiškenčiau ir pradėjau ieškoti galimybių grįžti atgal. Nors tai dariau pačiu netinkamiausiu laiku, lygą krėtė lokautas, pavyko užsikabinti NBA ofise Londone. O tada įvyko virtinė atsitiktinumų: Maskvoje susipažinau su būsimu „Nuggets“ klubo vadovu T. Connelly, kelis kartus pavakarojome, nuoširdžiai pasikalbėjome ir po metų sulaukiau jo laiško, kviečiančio atsiųsti savo CV. Sakyti, kad vien dėl krepšinio atsidūriau ten, kur esu dabar, būtų per daug drąsu, tačiau be jo čia tikrai nebūčiau patekęs.

- Denverio „Nuggets“ klube esate atsakingas už daug svarbių dalykų. Vienas jų – žaidėjų ieškojimas, stebėjimas, analizavimas. Ar galima sakyti, kad sportininkas, kuris visą gyvenimą žaidė tik krepšinį, visuomet yra geresnis už tą, kuris pradėjo sportuoti vėliau, pradžioje „mėtėsi“, išbandė kelias sporto šakas ir tik tada atrado tą vienintelę?  

- Tai visiškas mitas. Vienas iš mūsų klubo lyderių Gary Harrisas stodamas į universitetą galėjo rinktis – krepšinis ar amerikietiškas futbolas. „Nuggets“ klubo veidas Nikola Jokičius krepšinį rimčiau pradėjo žaisti paauglystėje. Jo atsinešti įgūdžiai, jo mąstymas, jo judesiai nėra standartiniai, tuo jis unikalus, tai jo stiprybė. Serbo aistra – žirgai. Ir tai yra gerai – kitų dalykų žinojimas daro tave žmogumi, įdomiu gyvenime ir rūbinėje. Tai labai svarbu.

Sporto medikai ir mokslininkai teigia, kad daugiau nei vieną sporto šakų išbandę vaikai patiria mažiau traumų, nes lavina skirtingas raumenų grupes, kvėpavimo ar kraujotakos aparatą, koordinaciją. Vėliau tie įgūdžiai praverčia formuojantis asmenybei, kartais – ir profesionalo karjeroje.

- Kokias sporto šakas be krepšinio bandėte Jūs?

- Žaidžiau stalo tenisą ir lankiau chorą (juokiasi). Pastarasis ne visai sportas, bet savo irgi duoda.

- Kiek prie vienos ar kitos sporto šakos pasirinkimo ir pasilikimo joje prisidėjo Jūsų tėvai?

- Nei tėtis, nei mama manęs niekada nevertė žaisti krepšinį. Šis įprotis susiformavo natūraliai, žaidžiant komandoje, kurios nariai tuo metu buvome geriausi draugai. Nei vienas iš tėvų niekada nebuvo „treneriu“ ir leido man, vaikui, pajusti sporto malonumą. Spaudimo nejaučiau, jaučiau palaikymą. Tai svarbu. Taip pat svarbu leisti sportuojančiam vaikui būti vaiku, leisti džiaugtis sportu ir žaisti. Jei nedega akys – nieko nebus net geriausią kūną turinčiam atletui. Tiek NBA, tiek šemoje reikėtų pasvarstyti, ar verta investuoti į nenorintį to, ko norite jūs.

- Sporto salėse ir stadionuose tėčiai ir mamos, matančios sportuojančius savo vaikus, išprotėja: garsiau už trenerį nurodinėja ką daryti, rėkia ant teisėjo, o sužaidus gražesnį epizodą matuoja rinktinės marškinėlius. Kiek tame yra logikos?

- Mano pasaulėžūra tokia: NBA rungtyniauja 485 žaidėjai, pasaulyje gyvena aštuoni milijardai žmonių. Procentas mažas, tiesa? Kai tai suvoki, tampi labiau realistišku. Mano genuose parašyta, kad skatinsiu savo sūnų žaisti krepšinį. Bet kuo labiau apie tai galvoju, tuo mažiau noriu jį versti tai daryti, nes jis gali perdegti, nes jis gali būti talentingesnis tenisininkas nei krepšininkas arba net pats geriausias programuotojas pasaulyje, kurį aš verčiu būti krepšininku. Aš gyvenime sau nekeliu labai konkrečių tikslų, nes tie konkretumai uždaro tūkstančius kitų galimybių. Matyt, kad labai konkrečių tikslų nekelsiu ir sūnui.

LTOK informacija