„Našlės“ nėra tipinis filmas apie apiplėšimus. Režisierius Steve’as McQueenas plečia klasikinius žanro rėmus, įtraukdamas socialinės nelygybės, išsekimo, korupcijos ir visaapimančio pykčio, nukreipto prieš supuvusią sistemą, vagiančią iš vargšų ir atiduodančių turčiams, temas. Tai daugiaveidė juosta, tuo pat metu esanti ir smagiu pramoginiu žiūralu, ir komentaru apie desperatišką bandymą nusimesti sunkią ir beprasmę naštą.
Juosta prasideda nuo galingos adrenalino dozės, iš karto įmesdama mus į įvykių sūkurį. Naujausias plėšiko Hario Rolingso (Liamas Neesonas) ir jo komandos (Jonas Bernthalis, Manuelis Garcia-Rulfo ir Coburnas Gossas) „darbelis“ vyksta toli gražu ne taip, kaip planuota. McQueenas ir jo nuostabusis montažo direktorius Joe Walkeris (už šį darbą vertas „Oskaro“), mėto mus pirmyn atgal tarp lemtingojo apiplėšimo ir trumpų scenų, pristatančių Rolingso gaują ir jų sutuoktines. Taip susipažįstame su priespaudoje gyvenančia trapia Alisa (Elizabeth Debicki), kurios motina (Jacki Weaver) su ja elgiasi ne ką geriau nei jos nuožmus sutuoktinis, dviejų vaikų motina Linda (Michelle Rodriguez),ką tik atidariusia nuosavą parduotuvę ir keturių mėnesių vaikelį auginančia (Carrie Coon). Su pirmosios filmo scenos pabaiga visos trys tampa našlėmis – kaip ir Hario žmona Veronika (Viola Davis).
Netrukus po Hario mirties Veroniką aplanko vietinis nusikaltėlis Džamalis Maningas (Brianas Tyree Henry) ir praneša jai, kad paskutinė Hario užduotis buvo pavogti 2 milijonus iš jo ir jo kampanijos į 18-osios apylinkės miesto tarybos nario postą. Padedamas savo sociopato brolio Džatemo (Danielis Kaluuya) jis informuoja Veroniką, kad jai teks šią skolą sugrąžinti. Radusi vyro užrašinę su praėjusių ir būsimų „darbelių“ detalėmis, Veronika itin susidomi detaliu ir kruopščiai sudėliotu Hario planu pavogti 5 milijonus. Ji suburia visas našles ir moterys sutaria: jos pavogs 5 milijonus, grąžins skolą Maningui ir joms dar liks pinigų naujo gyvenimo pradžiai.
Tačiau Čikagoje niekas nėra taip paprasta. Į reikalus įsipainioja ir Maningo konkurentas dėl posto miesto taryboje privilegijuotas ir į korupcijos skandalą įklimpęs Džekas Muliganas (Colinas Farrellas), kilęs iš ilgo Vėjų miesto politikų šeimos klano, įskaitant jo tėvą, užkietėjusį rasistą Tomą (Robertas Duvallis). Tiek paskutinis Hario gaujos darbas, tiek Veronikos sprendimas pačiai pasinaudoti užrašine, o ne ją kam nors parduoti, leidžia žvilgtelėti į visiškai supuvusios ir korumpuotos sistemos užkulisius – sistemos, kuri tuo pat metu yra itin čikagietiška, tačiau simbolizuoja visame pasaulyje egzistuojančias problemas. McQueenas ir jo komanda meistriškai išnaudoja patį miestą kaip kūrybinį sprendimą. Tai ypač akivaizdu nepertraukiamame kadre, kuriame matome Muliganą vykstantį iš politinės kampanijos renginio namo, o už jo automobilio esanti kamera fiksuoja sparčiai besikeičiantį rajoną.
Gillian Flynn („Sharp Objects“, „Gone Girl“) scenarijus draugėn suveda gausybę spalvingų ir labai skirtingų asmenybių, tačiau tie skirtumai neatrodo nei dirbtiniai, nei pritempti. Ir nors socialinės bei politinės struktūros čia yra svarbios, juosta neperžengia ribos ir netampa angažuotu ar moralizuojančiu kūriniu. To priežastis – geriausias aktorių ansamblis, kokį teko matyti šiais metais. Viola Davis vienu gedinčiu ir ilgesingu žvilgsniu gali pasakyti daugiau nei dauguma aktorių ilgais monologais, o šis vaidmuo, ko gero, yra stipriausias jos karjeroje. Ją supančios aktorės nė kiek nenusileidžia talentu. Debicki šiais metais užbūrė publiką ir kritikus savo vaidmeniu „The Tale“, tačiau šis vaidmuo yra jos tramplinas į aktorinės meistrystės aukštumas. Šioje juostoje Alisa transformuojasi iš užguitos aukos į stiprią moterį, tačiau tai daro per subtilią kūno kalbą, o ne perspaustą patosą. Apskritai, tai viena tų retų juostų, kur sunku išrinkti vieną „geriausią“ ar „ryškiausią“ vaidmenį. Kiekvienas Henry ir Kaluuya pasirodymas ekrane yra įspūdingas, Rodriguez verčia tikėtis dažniau ją išvysti draminiuose vaidmenyse, o Cynthia Erivo bet kurią akimirką gali tapti žvaigžde. Net smulkiausi vaidmenys, tokie kaip Garreto Dillahunto ir Coon, yra be priekaištų. Visoje juostoje nėra nė vieno nereikalingo veikėjo ar neišnaudoto aktoriaus. Puikūs aktoriai, įdomi istorija, nepriekaištingas filmo greitis ir ritmas bei puikus garso takelis (subtiliausias Hanso Zimmerio darbas per ilgus metus). Ypatingas ir dėmesio vertas filmas.
