Čikagos lituanistinė mokykla atšventė savo veiklos 30-metį. Į šiuos metus telpa daug: istorija, dabartis, ateitis ir mintys apie mokyklą, kuri tarsi medis, augina vaisius. Šio medžio vaisiai – lietuviškai kalbantys, rašantys ir lietuvybę savyje nešantys mokiniai.

Mokyklos istorija panaši į medžio gyvenimą, kur visa ko pradžia – maža sėklelė, iš kurios stiebiasi kamienas, o iš žemės gelmių gyvybės syvus traukia šaknys, kad į dangaus platybę galėtų skleistis šakos. Tokiu medžiu išeivijos istorijoje JAV tapo Čikagos lituanistinė mokykla, skaičiuojanti jau 30-tuosiu gyvavimo metus.

1992 metais, sujungus tris jau veikiančias lituanistines mokyklas – Kristijono Donelaičio, Čikagos aukštesniąją bei Dariaus ir Girėno, pirmuosius žingsnius žengė dabartinė Čikagos lituanistinė mokykla, kuri mokslo metus pradėjo su 16 moksleivių. Iki 2003-ųjų mokyklą baigė 87 abiturientai, o laikotarpis nuo 2009 iki 2015 metų – tikro klestėjimo, kai į klases sugužėjo net 400 mokinių. 30-šimt metų nepaliaujamo darbo lietuvybei dėka, į pasaulį buvo išleista 347-ni abiturientai ir dar 17-ka pavasarį papildys šį skaičių.

Per visus ilgus metus mokyklai vadovavo tik trys direktorės. Nuo 1992 iki 2012 metų direktoriavo Jūratė Dovilienė, 2012-2016 tas pareigas perėmė ilgametė mokyklos direktorės pavaduotoja Laima Apanavičienė, o nuo 2016 metų mokyklai vadovauja Vida Rupšienė.
Kokia mokykla be mokytojo? Vienos garbingiausių profesijų atstovai, kiekvieną savaitgalį besiaukojantys vieninteliam tikslui – išmokyti vaikus lietuviškų tradicijų, kalbos ir kultūros, o svarbiausia – meilės Lietuvai. Mokykloje didžioji dalis mokytojų dirba jau daugiau nei 10 metų, moko vaikus ne tik privalomų dalykų, bet šokio, dainos. Mokyklos programa apima platų lietuvių kultūros bei tradicijų, istorijos ir etnografijos spektrą. Žmogus didis ne tuo, ką turi, ne tuo kas jis yra, bet tuo, kuo gali pasidalinti su kitu. Toks yra Čikagos lituanistinės mokyklos mokytojas!

Kovo 5-tą dieną, mokykla iškilmingai atšventė 30-tą jubiliejų, sukviesdama 340 garbingų svečių ir net roko grupę „Biplan“ iš Lietuvos. „Jeigu švęsti, tai švęsti“, – sako mokyklos direktorė Vida Rupšienė. Mokyklos renginį vedė buvę mokyklos abiturientai – Liepa Januškaitė; Oktavijus Alonso ir šiemet mokyklą baigsiantys – Nathan Krumhorn; Greta Stanevičiūtė.

Šventinėje programoje visų laukė Lauryno Zavistanavičiaus pianinu atliekamas savo kūrybos kūrinys „Waltz in E Minor“, polkos šokėjai ir jų vadovė Vilma Vaičienė, mažieji tautinių šokių šokėjai ir jų mokytoja Onutė Cvilikienė, šokis „Mano Lietuva“ su choreografe Sandra Krumhorn, lietuvių liaudies dainą atlikęs folkloro ansamblis ir jo vadovė Genė Razumienė.

L. Vilkončiaus „Mano vardas Lietuva“ ir K. Vosyliaus „Žemė Lietuvos“ kūrinius atliko mokinių choras diriguojamas muzikos mokytojos Dalės Gedvilienės, akomponuojant Ričardui Sokui. Pradėjus dainuoti populiariąją V. Kernagio „Mūsų dienos, kaip šventė“ pritarė visa salė. Tarpuose tarp meninių pasirodymų skambėjo kalbos, sveikinimai, apdovanojimai ir pasisakymai. Roko grupė „Biplan“ renginio dalyvius sukvietė į šokių aikštelę, pasistiprinus Morkūnų virtuvės ruošta vakariene. Šventė vyko iki vėlumos, DJ Donatas dar ilgai leido populiarias melodijas, o šokių aikštelėje vis netrūko norinčių šokti. Šventė pavyko...

Uždaviau kelis klausimus Čikagos lituanistinės mokyklos direktorei Vidai Rupšienei ir JAV LB švietimo tarybos atstovei Laimai Apanavičienei, buvusiai mokyklos direktorei.

– Viso renginio metu jautėsi tobulai sujungto medžio ir mokyklos prasmė, leidžianti tėvams, mokiniams ir mokytojams įsilieti į bendrą augimo procesą, kokios paralelės iš to išplaukia?

Vida: Medžio prasmėje mokinių tėvai, kaip medžio šaknys, pasėję lietuviškumą mokinių širdelėse, mokiniai – šakos, o mokytojai – tai medžio kamienas..... ir visi jie – vienodai svarbūs ir reikalingi. Atėję pas mus vaikai randa dar vieną šeimą, kurioje mokytojas yra jos narys. Mes pratęsiame tėvų darbą ir kartu esame tie žmonės, kurie mokinio nenuvils, padės, supras, mylės.
Scenoje pastatėme tikrą medį, kuris vėliau bus pasodintas mokyklos kieme, o visi ten užkabinti paukšteliai, tai tik ta gyvybė ir bendrystė, kuri vyrauja mūsų aplinkoje. Pasodinti ir išauginti, užduotis nelengva, o procesas, kaip vaikų ugdyme yra ilgas ir kartais nedėkingas. Bet mūsų medis augs Jaunimo centro kieme – skleis lapus, glaus po savo šakomis paukštelius ir mos skubantiems skambučio link mokiniams, mokytojams, tėvams, svečiams...

– Jeigu būtų galima vienu žodžiu apibrėžti tuos metus mokykloje, koks tai būtų žodis? Kodėl?

Laima: Vienu žodžiu? Juokaujat. Mokytojas labai mėgsta kalbėti (juokiasi) tad apibrėžti 18 metų, praleistų ČLM – misija neįmanoma. Tačiau, jeigu rimtai, tai gal būtų – meilė. Meilė darbui, mokiniams. Na ir, žinoma, pagarba. Pagarba mokiniui, kolegoms, mokinių tėvams. Visa tai todėl, kad mokytojas nėra vien tik dalyko dėstytojas, kuris atėjęs į klasę „išpyškina“ tos dienos pamoką. Kiekviena diena mokykloje yra vis kitokia. Neįmanoma tiksliai numatyti visų situacijų ir tiksliai surašyti dienos plano. Visada reikia būti pasiruošus, kad pabūti psichologu ar guodėju, kažkuriam mokiniui reikės patarimo, paskatinimo, o kartais ir griežtesnio žodžio. Tačiau, kokia situacija bebūtų, visada reikia suprasti, kad kiekvienas vaikas yra individualybė ir kaskart reikia surasti kelią, kaip prie kiekvieno vaiko prieiti, kaip su juo bendrauti.

Vida: Juokiuosi giliai širdyje, nes gavus klausimą, būtent žodis meilė buvo pirmas, kuris manyje nuskambėjo. Taip, taip Laima. MEILĖ – mokiniams, kolegoms ir Lietuvai, jos kultūrai, kalbai ir protėvių žemei. Lituanistinė mokykla, ji neprivaloma. Į ją sugužame šeštadieniais ir tai tik iš meilės. Mano gyvenime mokykla yra labai svarbi. Atvykus į JAV tai ir buvo lietuviškumo oazė svečioje šalyje. Esu labai dėkinga mokyklai už savo vaikų – Miglės ir Mantvydo lietuviškas pamokas – už visas be išimties. Esu dėkinga už čia surastus šeimos draugus, gyvenimo būdą, kokį gyvename. Meilė griauna visas sienas, jai esant žydi gėlės.

– Laima, ką darytumėte kitaip, jeigu vėl vadovautumėte mokyklai?

– Vadovavimas mokyklai yra ypatingas. Prie direktorės kabineto nestovi eilė mokytojų, laukiančių, kada priims į darbą, o ir ne visi tėvai supranta lituanistinės mokyklos svarbą. Dirbti ateina ne tik profesionalūs pedagogai, bet ir įvairių profesijų specialistai ar vaikų mamos. Mano nuomone, svarbu suburti draugišką kolektyvą, kuriame visi žiūrėtų viena kryptimi, padėtų vieni kitiems, būtų žingeidūs, domėtųsi naujovėmis.

Ką daryčiau kitaip – nežinau. Tai priklausytų nuo žmonių su kuriais dirbčiau. Deja, klaidų išvengti nepavyksta. Gaila, kai su talentingu mokytoju negali rasti bendros kalbos, kai puikus mokytojas pradeda nebegerbti savo kolegų. Tada su tokiu reikia atsisveikinti, o širdyje ilgam lieka žaizda, kad nesugebėjai įtikinti išeinančiojo, kad mokytojas – ne tik geras savo dalyko žinovas. Tokį atvejį laikau savo kaip mokyklos vadovo klaida.

– Vida, o ką darytumėt kitaip, jei mokyklą steigtum šiandiena?

– Nemanau, kad daryčiau kažką kitaip, mokyklos pamatas tvirtas – ačiū pirmajai mokyklos vadovei Jūratei Dovilienei. Labai gaila, kad dėl šeimyninių negandų ji negalėjo dalyvauti šventėje ir šiame pokalbyje, bei Laimai, kurios indėlis į mokyklos egzistenciją yra neįkainojamas. Mokykla su tvirta lietuviška edukacine samprata. Gana dažnai išgirstame – sunku mokytis… Bet tik tada ir suprantame, kad mokymas vyksta, turime kur lipti ir tobulėti. Jei viskas bus lengva, vadinasi netobulėjame, o tik esame vienoje vietoje, progresas nevyksta.

– Kokio įvykio niekada nepamiršite?

Laima: Labai gerai pamenu vieną kalėdinės eglutės šventę, kai vyresniųjų klasių mokiniai ruošė programą. Porą mėnesių prieš tai turėjome svečių iš Lietuvos – du žinomus dainininkus (pavardžių neminėsiu). Viena jų elgėsi gana įžūliai, kramtė gumą, neatsakingai atliko programą mokiniams. Ir štai – prasideda dešimtos klasės mokinių kalėdinė programa. Scenoje – buvusio koncerto parodija – kramtanti gumą bet kaip dainuojanti, nepagarbiai su žiūrovais besielgianti atlikėja. Nereikėjo jokių žodžių. Įdomiausia, kad šią temą pasirinko patys mokiniai (juokiasi).

Vida: Galvoju, kad visada malonu, kai turime grįžtąjį atsaką bet kokiame darbe. Visada malonu, kai sutinki buvusį mokinį ar tėvelį ir jis tau dėkoja, kad lietuviškumą ir meilę Lietuvai ugdė ne tik šeima, bet ir mokykla. Dažnai prisimenu ir vis mintyse prabėga viena dvikalbė šeima, kuri leido dukrytę į mūsų mokyklą. Sutikta po kelių metų mama su džiaugsmu prisipažino, kaip mūsų pasiilgo ir kiek mes davėme jos vaikui. Tai, patys įsimintiniausi ir nepamirštami dalykai, išgirdus dėkingumą ir supratimą, bei atsiliepimus apie lituanistinė mokyklos išeivijoje svarbą.

– Mokosi ne tik mokiniai, mokykla yra abipusė nauda, ko išmokote iš savo mokinių?

Vida: Geras klausimas. Ko išmokau? Daug, tai tiesa. Įsiklausymo ir kantrybės. Nors tai gal ir nebuvo tiesioginis mokinių mokymas, bet to išmokau iš jų. Mokiniai moko mokytojus visų gyvenimo pamokų, kurių neįmanoma išvardinti. Bet supratimo ir įvairiapusės patirties, tikrai gauname daugiausia. Man, kaip buvusiai mokyklos mokytojai ir dabar vadovei betarpiškai tenka bendrauti su mokiniais, kuo labai džiaugiuosi, nes turiu kelis mokinius, kurie manęs pasigenda ir kiekvieną savaitgalį užbėga pasilabinti.

Laima: Visada mokytojams sakydavau, kad nereikia manyti, kad mokiniai nieko nesupranta, nenori mokytis, yra niekam tikę. Mano giliu įsitikinimu – negalima meluoti mokiniams. Nežinai, atvirai prisipažink, pasakyk, kad pabandysi sužinoti. Ir mokiniai visada supras. Šių dienų išmaniųjų technologijų – Z kartos mokiniai – žino daugiau už mus, yra itin aktyvūs, jiems būdingas gebėjimas vienu metu atlikti skirtingas veiklas ir kūrybiškai spręsti problemas.
Mokytojas turi pasižymėti tokiomis savybėmis, kaip kantrybė, komunikabilumas, tolerantiškumas, gebėjimas valdyti auditoriją, perduoti žinias. Tačiau ne paslaptis, kad šių dienų pedagogo veikloje trūksta IT technologijų ir naujausių mokymo metodų, leidžiančių išreikšti kūrybiškumą. Tad reikia ieškoti sąlyčio taškų. Jeigu su mokiniais bendrausi atvirai, kalbėsi su jais, nesigėdysi paprašyti jų pagalbos taip pat, mokiniai visada atsilieps. Taip, kartais reikia laukti labai ilgai, tačiau taip pat reikia turėti kantrybės, nenuleisti rankų ir ateis laikas, kai rasime kelią į mokinių širdį. Esu įsitikinusi, kad keičiantis pasauliui pedagogo svarba neišnyks, nes mokytojo niekada neatstos jokia technologija, kuri gali pavaduoti kitą darbuotoją. Žinoma, paspaudę „Google“ greitai galime sužinoti daugelį dalykų, kurių nežino mokytojas, tačiau mes nuo ateityje išsivystančio dirbtinio intelekto tuo ir skiriamės, kad turime jausmus, vertybes, kūrybinius sugebėjimus.

– Kas yra svarbiausia mokytojo darbe?

Vida: Mokytojas turi būti tas žmogus, kuris mokinio nenuvils ir mokinys žinos, kad gali kreiptis bet kada, bet kokiu klausimu, sugeba pateisinti mokinio lūkesčius. Jeigu pasakėme, pažadėjome – darykime ir viską tik su meile.

Laima: Kaip jau minėjau, mokytojas nėra tik dėstomo dalyko žinovas.  Jo veikla yra įvairiapusė. Tapęs mokytoju kartu tampama ir visų galų meistru ‒ lituanistu, istoriku, sportininku, policininku, mediku, psichologu ir t. t. Turi būti lankstus, gebėti bendrauti, suprasti, atsakyti, padėti. Be to mokytojas turi neužmiršti, kad ir pats turi nuolat tobulėti, kelti savo kvalifikaciją, neatsilikti nuo naujovių. Asmeninė mokytojo iniciatyva ir asmeninės savybės taip pat turi įtakos mokinių rezultatams. Išeivijoje esančios lituanistinės mokyklos šalia dalykinių dalykų mokymo atlieka ir kitą svarbią funkciją – lietuviškosios tapatybės išsaugojimą. Šių mokyklų mokytojai susiduria su dvikalbystės iššūkiais, lituanistinio ugdymo problemomis. Tad atsakyti, kas yra svarbiausia mokytojo, ypač dirbančio lituanistinėje mokyklose, darbe – nelengva. Tų svarbių komponentų yra daug, ir čia atsakingi turi būti ne tik šeima ar mokytojai, bet ir išeivijoje esančios lietuvių bendruomenės ir Lietuvos valdžia. Tai labai svarbūs, globaliniai aspektai.

Kaip atrodo greitai praėjo 30-šimt metų, įtraukdami į save atsakomybę už ateinančių kartų ugdymą. Per tą laikotarpį, kaip asmenybė ar valstybė taip ir mokykla patyrė daug išorinių sunkumų, kuriuos naujai ir drąsiai reikėjo įveikti. Pasaulio mastu užklupus pandemijai, laikantis sveikatos departamento nurodymų, mokykla sugebėjo laviruoti tarp taisyklių ir asmeninių tikslų. Pamokos nevyko tik 2019-2020 metų antrą pusmetį, visą kitą laiką klasės vyko, tik vienas kitas mokinys mokėsi namuose – bet tai nebuvo nuotolinis mokymasis, o tik mokymasis namuose.
Kaip renginio metu buvo galima pajausti, mokykla turi neapibrėžtos vienybės ir atsakomybės jausmą, pasitikėjimą vieni kitais ir kryptingą tikslą dirbti kartu tautiškumo labui!
Dar ne vienas medis bus pasodintas, kaip jubiliejaus simbolis ir ne viena abiturientų laida paliks mokyklos suolą, belieka tik dėkoti tiems žmonėms, kurių dėka visa tai egzistuoja ir klesti. Su gimtadieniu Čikagos lituanistine mokykla!

Giedre Vencius, laikraščio „Draugas“ straipsnis

Nijolės Schuberg nuotraukose – šventės akimirkos